Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Taigi, misteris Šakarmakarinis Abdinis Šakarmakaronis stovi ir prakaituoja mano kameroje, tikriausiai ruošdamasis sakyti: „Taigi“. Vis šaudo akimis į segtuvą savo rankoj, kuriame — viskas apie mane. Kažką niurna.

— Papasakok, kas nutikojo mokykloje.

— Hmm, suprantat, manęs nebuvo klasėje, o kai grįžau...

Abdinis pakelia ranką.

— Ėjai pistualeto?

— Ė... Atsiprašau?

— Ėjai pas tualeto?

— Ė... Aha, bet ne...

— Tikras alibis išeina, — švilpteli jis keverzodamas į bylą.

— Ne, suprantat, aš buvau...

Tuo metu sargybinis sužvangina duris.

— Ššš, — sušnypščia Abdinis, plekšteldamas man per ranką. — Man šaudė mintis, neužkabink nosis, pastatysim užstatas.

Bario šįryt nesimato: pro užpakalines šerifo nuovados duris mus išveda ir siaura gatvele palei Gjurių gatvę palydi kitas sargybinis. Abdinis paporino, kad žurnalistų šiandien teisme nebūsią, nes aš nepilnametis. Šiaip ar taip, visi laidotuvėse — „ribotos atsakomybės holdingo opcione“, kaip pasakytų šiuo metu žadą praradęs misteris Šiknius Naklzas. Šiandien nepakenčiamai karšta — neįprasta taip anksti vasarą. Ir nors tyku taip, lyg kvapą užgniaužus, vis tiek gali užuosti suknelių medvilnę Gjurių gatvėje ir per purkštuvus striksinčius pyplius. Įprastas sekmadienis, tik putojantis liūdesio burbuliukais, kylančiais nuo jo paties slėgio.

Per tris namus nuo šerifo nuovados stūkso senasis Martirijaus viešnamis, vienas iš pačių gražiausių Laukinių Vakarų pastatų. Iš teismo rūmų pašonėje atsidūrusio statinio linksmosios mergužėlės vis dėlto išsikėlė. Vienintelė užsilikusioji — Veinė Gjuri, kuri laukia mūsų taip, lyg būtų visą supistą juokų šonkaulį radusi. Gjuri antakis šiandieną ant bangos. Palypėjus laiptukais į apytuštę teismo salę, apsauginis nulaviruoja mane į nedidelį medinį užtvarą dar su tvorele aplinkui. Čia galima beveik drąsiai jaustis, jei dar pridėsi Nike kedus, Calvin Klein drabužėlius, savo jaunystę ir neabejotiną nekaltumą. Užtat kvapas — jis muša iš vėžių. Teismas trenkia pradinukų klase. Nevalingai imi dairytis pirštais nutepliotų piešinių. Nežinau, ar tyčia tai daro, na, grąžina į praeitį, kad kvėštelėtum. Tiesą sakant, turbūt yra koks teismo salių ir pradinukų klasių oro gaiviklis, — „Prasikaltozolis“ ar koks galas, — kad nejaustumei skirtumo. Taigi mokykloje sėdi lyg teisiamųjų suole, o atsidūręs teisme vėl pasijunti kaip mokykloje. Jau nusiteiki teplioti pirštais, o tave pasitinka bobelė su išgenėta rašomąja mašinėle. Teismo aikštelė, brol. Šūdas!

Žvalgausi, kol kiti šnarina popierius. Mamelė neišgalėjo prisistatyti, kas nėra jau taip blogai. Spėjau įsitikinti, kad teisės pasaulis peilio nepripažįsta. Tavasis peilis nematomas, štai kodėl taip patogu juo naudotis. Matot, kokie reikaliukai? Būtent tai ir gadina žmonėms kraują ir pastūmėja į juodžiausius nusikaltimus, tai aš žinau. Teisme iš juoko pridėtų į kelnes, jei pamėgintum paaiškinti, jog tavąjį peilį klibina kad ir tvarkaraščio tikslumu unkščiojantis kažin kieno šuo. Bet jie kvatotųsi ne dėl to, kad nematytų peilio, bet žinodami, jog niekas daugiau šiuo dalyku nepatikės. Gali stoti prieš tuziną gerųjų žmonelių, subadytų panašiais psichologiniais peiliais, kuriuos kada įsigeidę sukioja jų artimiausieji, bet šito jie nepripažins. Pamiršę tikrąją padėtį, jie geriau nugrims į serialų realybę, kur viskas turi būti aišku. Garantuoju.

Moteriškė prie rašomosios mašinėlės šnekučiuojasi su ginkluotu apsauginiu kitapus teisėjo kėdės:

— Dieve mano, tai faktas! Mes turėjome to paties katalogo egzempliorių, aš ir mano mergaitės.

— Rimtai?! — atsiliepia apsauginis. — Grynai to paties, a?

Jis apsilaižo lūpas. Tai reiškia, kad vaizduojasi sau tai, ką išgirdo. Kokią minutę pamąsto, varinėdamas seiles, paskui sako:

— Nepamiršk, kad teisėja taip pat turi mergaičių.

— Faktas, — pritaria mašininkė.

Pasisukę abu įsmeigia į mane savo akių durklus. Mašininkės durklai įsukti į nosinaites, kad neišsišūdintų, tikriausiai. Aš įsmeigiu akis į savo Nike. Užsipisk, jau darosi nebejuokinga. Ir taip aišku, kad ši teisinė sistema sukurpta ne tokiems kaip aš. Ji pritaikyta labiau nuspėjamiems žmoneliams, tokiems, kokius rodo filmuose. Ne-a: jeigu tiesa šiandien nebus atskleista, jeigu atsiprašę neišsiųs manęs namo, tai pakišęs užstatą nersiu tiesiai per supistą sieną. Nepaisant kliūčių. Kad mane galas, jei aš neprasmegsiu vakaro vėsoj, su savo nekaltais atradimais ir senom kelnaitinėm svajom nenuzvimbsiu tiesiai per laukus su naktiniais drugiais.

— Prašom stot, — užbaubia pareigūnas.

Žvitrių akių trumpai kirpta žilaplaukė su bifokaliniais akiniais nutupia prie didžiojo stalo. Teisėja Helena E. Gjuri, parašyta ženklelyje. Sėdant jos sukamasis krėslas delikačiai girgžteli. Viešpaties Sostas.

— Veine, — prabyla ji, — tai turėtų būti viena iš tavo bylų, tiesa?

— Hėė. Teisėja, mes turime įtariamąjį.

Atsistoja Abdinis.

— Prašom parankinis nardimas, jusu kilnibe.

Teisėja pašnairuoja per akinių viršų.

— Parengtinio tardymo? Po šimts, luktelkit bent minutėlę, abu sutelkit dėmesį į Teksaso šeimos kodeksą — turime reikalą su nepilnamečiu. Tikiuosi, Veine, jūs gerai išstudijavot tokiam atvejui derančias procedūras.

— Hė...

— O kodėl apklausos protokole neįrašytas ieškinys?

Kaip tik dabar man už nugaros girgždėdamos atsilapoja paradinės durys. Salėn įsispraudžia šerifas Porkomis, nusiima skrybėlę. Veinė sustyra į kaulą.

— Iš pradžių mes tikėjomės, kad išlįs tam tikrų įkalčių, ponia, — išstena ji.

— Jūs tikėjotės, kad įkalčiai išlįs? Tikėjotės, kad jie ims ir nukris į rankas! Kiek laiko šį jaunuolį pralaikėt daboklėje?

— Hh... — Veinė užmeta akį į šerifą. Tas kuo ramiausiai, sukryžiavęs rankas, styro prie įėjimo.

— Viešpatie mieliausias! — teisėja Gjuri pastveria nuo savo stalo kažkokį popiergalį. — Jūs norite pateikti kaltinimą ?

Nusiėmusi akinius, ji priremia Veinę akimis.

— Ir viskas, ką turite, — pirštų atspaudai?

— Leiskite paaiškinti, ponia, kad...

— Šerifo padėjėja, aš abejoju, ar jūs paimsit didžiąją žiuri su vienais pirštų atspaudais. Jūs jų net nesujaudinsit.

— Pirštų atspaudų yra ne vienas, jūsų kilnybe.

— Kad ir kiek jų būtų, visi jie paimti nuo to paties daiktinio įrodymo — sportinio krepšio. Taigi — prašyčiau! Nebent jie būtų nuo šautuvo...

— Ponia, praeitą naktį visuomenę pasiekė nauja informacija, kuri, pamaniau...

— Teismui neįdomu, ką jūs pamanėte, Veine. Kai viską pradėsite nuo to galo ir imsitės reikalo šioje suveltoje byloje, mes norėsime išgirsti, ką jūs gerai žinote, velniai rautų.

— Na, vaikinukas dar melavo ir iš apklausos pabėgo... hhhh...

— Veine Milisente Gjuri, — teisėja Gjuri suneria pirštus kaip pradinukų mokytoja. — Primenu, kad čia ne šio vaiko teismas. Spręsdama pagal man pateiktus duomenis, aš linkusi jūsų įtariamąjį paleisti ir velniškai rimtai pasišnekėti su šerifu apie ikiteisminių procedūrų kokybę.

Teisėja žvilgsniu suskvarbo Veinę kaip rėtį, kad ir kiek skylučių ji ten turėtų. Salės gale stovinčio šerifo lūpos susičiaupia. Jis užsivožia skrybėlę ir išgirgždina pro duris. Nežinau, kaip pas jus, bet šiame krašte karčias gyvenimo pamokas mes priimam lūpomis.