Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Hmm, kaip matote, jis buvo tiesiog normalus mažylis, beveik visais punktais.

— Prašom stot!

Teismo tarnautojas apeina lankstu ant teismo salės grindų išdygusį mano kompiuterį ir visokių šūdniekių prigrūstą dėžę. Mamos apatinių katalogui paskirtas atskiras stalas. Net mano pirštų teplionė atsirado čionai, bet manųjų Nike dėžė jiems, regis, neužkliuvo. Nuo šių daiktų atmosfera teisme nesveikai įsielektrinusi.

— Misteri Abdini, — pradeda teisėja. — Esu tikra, jūsų klientas suvokia, kad yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Sutelkite dėmesį į kuo įvairiausius kaltinimo atmetimo būdus, kuriais galima pasinaudoti.

Abdinis atlaužia galvą.

— Jusu kilnibe?

— Prasideda kaltinimo formulavimas, sere. Pats laikas jums pradėti veikti.

— Ponia, — prabylu aš, — visą šį reikalą būtų galima išspręsti, jeigu pakviestumėte liudininkus, mano mokytoją ir visus kitus...

— Ššš, — sušnypščia Abdinis.

— Advokate, prašom informuoti savo klientą, kad čia nėjo teismas. Ir paaiškinkite, kad šerifo prievolių teismas neatlieka, — akimirką pasėdi atsilošus, paskui kreipiasi į Veinę.

— Šerifo padėjėja, jūs apklausėte jo alibi patvirtinančius liudininkus?

— Bijau, kad paskutinė liudininkė — mis Lorė Betlehema Doner — šį rytą atsisveikino su šiuo pasauliu, teisėja.

— Suprantu. O kaip šio vaikinuko mokytojas?

— Merionas Naklzas neužsiminė apie įtariamojo buvimo vietą tragedijos metu.

— Neužsiminė ar jūs jo nepaklausėt?

— Jo gydytojai sako, kad Naklzas negalės kalbėti iki kitų metų kovo pabaigos. Teišpešėme iš jo vos keletą žodžių, ponia.

— Po perkūnais, Veine. Kokie tie žodžiai?

— Dar vienas šautuvas.

— O Dieve mano!

Veinė linkteli ir sučiaupia lūpas. Taip darydama ji, užsipisk, negali susilaikyti nedėbtelėjusi į mane.

— Mes statom užstatas, jusu kilnibe, — pareiškia Abdinis.

— Nejaugi? — sako Gjuri. — Teisėja, niekam ne paslaptis, kad vaikinukas buvo pabėgęs dar tada, kai nebuvo patekęs į bėdą...

Abdinis skėsteli rankom.

— Bet mažas viras ira šeimos židinio gabalas, su daug daliku savo name — kodėl jis nepalikti?

— Jo šeima išsiskyrusi, teisėja. Aš neįsivaizduoju, kaip moteris vienui viena gali pažaboti paauglio kaprizus.

Nematė supisto peilio mano kuproj!

— Tai ne kas kita, kaip tragedija, — sako teisėja. — Visiems vaikams reikia vyriškos rankos. O su tėvu nieku gyvu negalima susisiekti?

— Hė... Jis paskelbtas mirusiu, teisėja.

— O Viešpatie. Ir berniuko motina šiandien negalėjo atvykti į teismą?

— Ne, ponia: jos automobilis remontuojamas.

— Ką gi, — pareiškia teisėja Gjuri. — Ką gi, ką gi, ką gi.

Atsilošusi savajame soste, sudeda delnus stogeliu. Tada kreipiasi į mane:

— Vernonai Gregori Litli. Kol kas aš neatmesiu jūsų prašymo paleisti už užstatą. Bet ir neišlaisvinsiu jūsų. Remdamasi čia pateiktais faktais ir lygia dalimi jausdama atsakomybę šiai bendruomenei, aš pratęsiu kardomąjį kalinimą, iki savo raportą pateiks psichiatras. Jūsų prašymą apsvarstysiu vėliau atsižvelgdama į to raporto pastabas.

Taukšt! — paskelbia plaktukas.

— Prašom stot, — užbaubia pareigūnas.

Areštinės pašonėje šį vakarą kažkas liurlina muzikėlę. Mane ji pisa prie žemės ir kiša po velėna greta mano draugų. „Atleisti aš tavęs pra-šau. Gyvenimas kad rožėm klotas, nesa-kiau“, — kala ta muzikėlė. Kaitra visąlaik atneša štai tokias pašvinkusias melodijėles, visąlaik kažkur iš pašalės ir supistai monofonines. Likimas. Jūs tik atkreipkit dėmesį, kaip prie bet kurio tavo gyvenimo įvykio, — kad ir įsimylėjus, pavyzdžiui, ar ką, — prilimpa kokia nors melodija. Likimo gaidos. Saugokitės tokio mėšlo.

Tysau ant gulto ir vaizduojuosi, kad ši melodija skamba galinėje Greyhound autobusų stotelėje. Televizijos seriale apie mane būčiau pasišiaušęs, iškvaišęs vaikėzas, kietas ir vienišas, ne pagal metus subrendęs; traukiantis nutįsusius šešėlius į užmiestinį autobusą, autobusą su užrašu „Meksika“. „Pššš“, — atidaro savo autobuso duris atžarus vairuotojas ir mąsliai nusišypso, lyg žinodamas, kad viskas tarsi sviestu patepta. Vaikėzo batas atitrūksta nuo dulkėtos žemės. Jį lydi žemi gitaros akordai. Autobuso vidury sėdi viena geltonplaukė kaubojinė mergytė, po Levi’s džinsais, ko gero, užsitempusi žydras kelnaites. Bikinio, o gal virvelines kelnaites. Greičiausiai bikinio. Nė krislo atšiaurumo iš jos pusės. Galite įsivaizduot? Būtent išlavėjusia vaizduote mes skiriamės nuo gyvūnų.

Skambina močia, tačiau su ja mano vaizduotė neįstengia užmegzti ryšio. Turiu šiek tiek pafantazuoti iki sumauto trečiadienio — tą dieną mane tirs psichoanalitas. Pratempiu pustrečios dienos su prieblandoj šmėkšančia Jėzaus siela ir tris gumatįsias naktis, zvimbčiojančias sparnuotom frazėm apie Jėzaus mirtį. Galop stumiu dienas išdarinėdamas minas, kurias rodysiu psichiatrui. Nesumoju, geriau dėtis pamišėliu ar normaliu, ar dar kitokiu? Jeigu psichoanalitai, kuriuos rodo per televizorių, nors kiek tikroviški, tai man bus bybėtinai sunku apsispręsti. Todėl, kad ten jie tik kartoja kiekvieną tavo prakeiktą žodį. Sakai: „Aš priblokštas“, ir psichoanalitas varo: „Girdėjau, sakėte, esate priblokštas“. Kaip su tokiu bendrauti? Žinau tik tai, ką suvokiau praėjusią savaitę: sveikas gyvenimas turi būti purus nelyginant buritas. Šį antradienio — šaudymų savaitės sukaktuvių — vakarą mano gyvenimas primena supistą spragėsį.

Klink klink, girdžiu koridorium atbarškant Bario raktų ryšulį. Baris stabteli prie mano durų grotelių ir nesirodydamas šnopuoja ir barškina. Žino, kad laukiu pasakant, jog man skambina. Tačiau Baris pajuda toliau, paskui paršliaužia atgal. Pagaunat?

— Litli? — galų gale prasižioja.

— Nu, Bari?

— Pareigūnas Gjuris, tavo žiniai. Tu ten nemaustai savo slieko? Ar maustai, ha? Negalandi kiaurą naktį dešrikočio, galvodamas apie tą savo meksikėną, ha? Hri hri hri.

Užsikrušk tu negyvai! Jis veda mane laiptais į viršų prie telefono, o aš vaizduojuosi, kaip grūdu į prakeiktą Bario subinę jo paties guminę lazdą. Vargu ar net pajaustų.

Kabinete užsriūbauja TV orų prognozės saksofonas, — kad pakeltų man ūpą. Per telefoną girdžiu nerūpestingą Leonos kikenimą, kažkur antram plane kitoms nutukėlėms aptarinėjant svetimus pinigus. Anam gale taip pat orų prognozė. Supistas stereo. Paskui prasimuša motušės balsas.

— Vernonai, ar tau viskas gerai?

Jai šniurkščiojant apima jausmas, kad ji kuo tikriausiai bus man į ausį įbrukusi savo liežuvį, it skruzdėda ar koks galas. Norisi spiegti ir vemti vienu metu, — supraskite kaip norit, bliamba. Jums leidus, paaiškinsiu, kodėl ji taip nusitaikiusi į auksą: užtat, kad dabar aš ne tik teisiamasis, bet dar ir nevisprotis tikriausiai. Kas per laimė, jeigu aš dar ir supistas nevisprotis! Bėda tik, kad geriausius inkščiojimo ėjimus ji jau pražiopsojo: norėdama neatsilikti nuo savo Besiskleidžiančios Supisto Gyvenimo Tragedijos, privalėjo, tarkim, susiraižyti spenius ar kokį galą. Prieš prabildamas geranoriškai susiurbiu maksimalią mamelės pasišniurkščiojimų dozę.

— Mam, kaip tu galėjai man taip padaryti?

— Na, aš tik papasakojau tiesą, Vernonai. Šiaip ar taip, kaip tu, jaunikaiti, galėjai šitaip su manim pasielgti?

— Aš nieko nepadariau.

— Ką gi, garsūs aktoriai pasitepa paakius dantų pasta, kad padėtų apsiašaroti. Ar žinojai?