Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Aš stengiuos išsisukti to panikos smūgio, kurį gauni, pajutęs, kad tuoj tuoj paleisi gerklę.

— Kai aš parsiradau, viskas jau buvo prasidėję.

— Kur tu buvai? — klausia Gusensas.

— Aš užtrukau, vykdydamas pavedimą.

— Vernonai, čia ne teismas — prašom konkrečiau.

— Pakeliui atgal, jau įvykdžius misterio Naklzo pavedimą, man prireikė tualeto.

— Mokyklos tualeto?

— Ne.

— Sunkei bulves ne mokykloje? — atlaužia galvą, lyg ši žinia galėtų aptaškyti jo marmūzę.

— Ė, aš ne bulves sunkiau, tiesą sakant...

— Tuštinaisi? Ne mokykloje? Tragedijos metu?

— Kartkartėm aš būnu nenuspėjamas.

Tylos prisipildo tie keturiasdešimt metų, kuriuos Likimas man skiria padėties rimtumui įvertinti. Van Damui šitaip niekada nenutiktų. Herojai niekada nesusišika. Herojai tik tratina ir žudo.

Gusenso akys sužimba.

— Teisme apie tai pasakojai?

— Velniai rautų — ne!

Jis sumirkčioja ir sukryžiuoja rankas.

— Dovanok man, bet ar... teismo medicinos požiūriu, tos šviežios išmatos, gulinčios toli nuo nusikaltimo vietos, automatiškai nepanaikina tau metamų įtarimų? Supranti, fekalinį reikalą galima tiksliai datuoti.

— Atrodo, taip ir yra, ar ne?

Aiškus daiktas, kad Gusensas man siūlo papildomą paslaugą. Jam viso labo pavesta tik išmelžti informacijos teismui, o jis štai ta pačia proga pasiruošęs surizikuoti ir mane apšviesti. Gusensas stipriai sučiaupia lūpas, kad šio dalyko svarbą įsikalčiau į galvą. Tada jo akys smenga žemyn.

— Girdėjau, sakei esąs kaip ir... nenuspėjamas?

— Nedidelio čia daikto, — vedžioju kedu apskritimus ant grindų.

— Tai klinikinė būklė — išangės raumenų glebumas ar kas panašaus?

— Ne-a. Šiaip jau man taip beveik nebenutinka.

Gusensas lyžteli viršutinę lūpą.

— Tvarkelė. Tada pasakyk man, Vernonai, — tau patinka mergaitės?

— Žinoma.

— Gali pasakyti patinkančios mergaitės vardą?

— Teilorė Figuera.

Jis pakramto lūpą ir byloje kažką pasižymi.

— Turėjai su ja fizinį kontaktą?

— Lyg ir.

— Kas iš to kontakto tau labiausiai įstrigo?

— Jos kvapas, spėju.

Gusensas pašnairuoja į bylą ir dar kažką įrašo. Paskui patogiai atsilošia.

— Vernonai. Ar tave kada traukė berniukai? Arba vyrai?

— Nė gyvenime.

— Tvarkelė. Nagi, ką mes galime išsiaiškinti.

Gusensas siekteli grotuvo ir spusteli mygtuką Play. Sutrata militaristiniai būgnai, iš pradžių tyliai, bet pamažu vis stipriau ir grėsmingiau, nelyginant lokys ropštųsi iš urvo arba lįstų atgal — į supistą urvą, kuriame sėdi tu.

— Gustavo Holsto „Planetos“, — pristato Gusensas. — Marsas. Vaikinų sielose jisai sužadina pasididžiavimą savimi.

Gusensas nužingsniuoja prie lovos ir pliaukšteli į ją delnu. Paradaimo kaita darosi nebevaldoma.

— Prašom man nusirengti ir atsigulti čionai.

— Nusirengus?

— Žinoma: baigsime apžiūrą. Mes, psichiatrai, žinok, visų pirma — medicinos daktarai. Nepainiok mūsų su eiliniais psichologais.

Jis užsineria netamsintus suvirintojo akinius, šviesos filtrai įsiplieskia skruostuose. Lankstydamas savo Calvin Klein apdarus kiek užtrunku, — kad neišbarstyčiau iš kišenių smulkiųjų. Net jei mano variokai ir guli plastikiniame maišelyje šerifo nuovadoj. Kai lipu ant lovos, pučiamieji iš grotuvo nuožmiai ir nedarniai sutrempia mušamuosius.

Gusensas beda į trumpikes.

— Prašom nusimaut.

Man kyla mintis, kad kvėpavimą į subinę prekybos centro šviesose patirti gali tik skerdiena. Aš — užkruštas nunertas gyvulys. Tačiau net nunertiems gyvuliams reikia užstato. Ypač nunertiems gyvuliams.

— Ant pilvo, — sukomanduoja Gusensas. — Praskėsti kojas.

„TRA-TIN-TI-TI!“ — pragariška muzika akompanuoja dviem mano nugarą palietusiems pirštams. Pirštai nubrėžia liniją mano kūnu, paskui išvirsta delnais ir nusitveria šiknos skruostų.

— Atsipalaiduok, — sušnabžda Gusensas, skęsdamas mano puskepalius. — Tau tai sužadina minčių apie Teilorę?

„TA-TA-RA-RAI! “

— Ar... apie ką kita? — Gusenso kvėpavimas tankėja drauge su jo marširuojančiais pirštais, kurie vis glaudesniu žiedu supa mano šiknaskylės prieigas. Triaukščių keiksmų virtinė išsirikiuoja mano gerklėj. Mintis apie užstatą sulaiko juos.

— Daktare, kažin ar tai gerai, — suvapu.

Kas per šūdausis, galvą guldau! Stalo koją turėčiau suvaryt jam į supistą akį, priversti žviegt kaip supančiotą kuilį. Žanas Klodas tai padarytų. Džeimsas Bondas tai padarytų su supistu kokteiliu vienoj rankoj. O aš? Tik cypčioju kaip pradinuke. Gusensas, šiaip ar taip, nė supisčiausio dėmesio nekreipia. Muzikai pasiekus kulminaciją, šaltas pirštas įsibrauna į mane. Kriukteliu kaip supančiota kiaulė.

— Tvarkelė, kaip Jėzų myliu. Atsipalaiduok, atsipalaiduok, per šią procedūrą nė trupučio neskaudės... Beje, jei susijaudintum, manęs nesivaržyk, — jis nusičiumpa plienines salotų žnyples, pasitaiso apsauginius akinius ir prikiša marmūzę prie mano šikynės.

— Bybį! — apsigręžiu virpėdamas. Seilių kriokliai tykšteli iš burnos. Gusensas katapultuoja, atstatęs dilbius kaip chirurgas.

Gusensas iš lėto paima nuo lovos rankšluostį ir nusišluosto vidurinį pirštą. Pro suvirintojo akinius spokso raudoni veizolai. Priešingu greičiu nei mokslo metų žiemos rytą įšoku į savo neraliuotus drabužius. Marškinių nesisagstau, batų nesirišu. Užsipisk, atgal nesižvalgau.

— Gerai pagalvok, Vernonai, — sako Gusensas. — Labai gerai pagalvok, prieš statydamas į pavojų prašymą dėl užstato.

Akimirką paliovęs dūsauti, papurto galvą:

— Atmink, kad gali rinktis tik tarp dviejų žmonių grupių: didingi, galingi vyrukai arba kaliniai.

Maršo botagai sušvilpia už nugaros, kai per laukiamąjį kepumėjuosi lauk. Tarp niūriausių gaidų lyg įspraustas vis dar girdisi Daktaro Gusenso balsas: „Gerai — tvarkelė ...“

Tūnau su pakibusiu ties mano galva debesimi kalinių furgono užpakaly — kaip sfinksas, kaip išangės raumuo, tvinkčiojantis rūstaus Žąsiakojo Holsterio orkestrinio maršo ritmu. Nors tu ką, nesiseka išdildyti iš atminties psichoanalito ir jo šūdino subininio banditizmo. Ką Gusensas parašys raporte, stengiuosi negalvoti. Stebiu lange bėgančius vaizdus, ir tiek. Nudrožtais daiktais nužymėtos šalikelės pakeliui į miestą: sofos skeletas, paklaidintas prekių vežimėlis. Po medžiu nutupdytas sugedęs televizorius, apleistas trenktų juokdarių. Naftos siurbliai kaišioja savo purvinus pirštus į peizažą, tačiau mes riedame pro šalį, įskaitant dangų ir tolumas, nekreipdami dėmesio į vielų tvorą, kuri tiesia linija zvimbia į Meksiką.

Meksika. Dar vienas popierėlis į stirtą susmeigtų kuponų, kurių palūkanas susigrąžinsiu, kai truputėlį įsitversiu savo suraityto gyvenimo vairo. Po pasaulį pasižvalgęs nieko daugiau ir nepamatysi, tik žmonelių kuponais nusmaigstytus kampus: ką jie nuveiktų, jeigu. ... ką jie padarys, kai. .. Virpulingas laukimas šūdo, į kurį įminti taip niekuomet ir nepavyks.

— Mažiau, — prabyla vienas iš apsauginių, — tu ten nedroži savo koto, ha?

„Hri hri hri“, — palydi kikenimu, kurio turėjo išmokti iš krepšarūrio Bario. Garbės žodis, šitie vyrukai tarpusavy turbūt varinėja ir varinėja tą patį juokelį, po darbo Baris jiems tikriausiai blevyzgojimo pamokas duoda ar kokį galą. Apsauginių šnekų trupiniai prasikošia iki manęs.