Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Ji persisveria per krėslą ir prislopintu balsu priduria:

— Ir dar: jeigu aš ginčiausi, tai tikrai pasvarstyčiau apie... hmm... gamtinio reikalo detalizavimą.

— Dėkoju, ponia.

Kad mane skradžiai! Kapanojuosi pro žioplių krūvą ir išplaukiu iš teismo rūmų į saulę lyg niekur nieko. Reporteriai zvimbčioja aplinkui mane kaip musės apie šūdų pyragą. Aš kunkuliuoju jausmais, bet ne tokiais, apie kokius svajojau. Tikrąjį džiaugsmą paskandina užplūdusios bangos. Iš tų, kurios juodą šeštadienį net skalbinių kvapui teikia viltį, kurios primena hormonų audras, suvedžiojančias ištarti „Aš tave myliu“. Saugumo jausmu tai vadinama, bliamba. Atsargiai su šiom srutom. Tokie antplūdžiai išskalauja tavo velnionišką ryžtą. Po galais, — tik pamanykit! — mane net pagauna dėkingumo teisėjai banga. Sutinku, teisėja Gjuri man buvo palanki, bet „detalizuoti gamtinį reikalą“? Užsipisk, taip nemanau.

„Kur mums ieškoti tavo šūdų?“ — paklaus manęs. „Et! — sakyčiau. — Mano rudoji dėžė guli tenai, slėptuvėje už krūmų — visai šalia to neraliuoto šautuvo, kurio visi taip ieškote“. Atvirai sakant: baisus čia daiktas tas šautuvas?! Mano supistas galvos skausmas — pirštų atspaudai ant šautuvo. Mintijimas apie pirštų atspaudus sukelia ištisą naujų jausmų mūšą. Nutariu jos nepaisyti — dėl savo paties saugumo. Su bangom ne pakeliui, jei aušrą turi pasitikti Meksikoje.

Pro abejas atlapotas dureles Merciay skleidžia skruzdės po visą Gjurių gatvę. Gėlininkė misis Bini turi kone sustabdyti savo naujutėlaitį kadilaką, kad prasmuktų pro šalį. Šiandien misis Bini nemojuoja. Apsimeta manęs nematanti. Geriau jau žiūri, kaip ant laiptų Abdinis mausto žurnalistus, ir praslysta pro šalį su šviežutėlių vainikų duokle Lečiugų verandai.

— Esam laimingi, kad siunčiame namo tasiti musu jaunistė, — porina Abdinis, tarsi kalbėtų už mane ar būtų man koks supistas brolis. — Ir toliau tampome tirimas, kas tenanutiko ta baisi diena.

Turiu pasakyt, kad teisme suformuluoju sau dar vieną pamokymą. Stebėdamas, kaip kas teisme elgiasi, pasijunti televizijos anonsų žiūrovu: tai filmo gabaliukas šen, tai laidos kąsnelis ten. Štai vėžiu sergantis vaikiukas, ir visi tauškia pasišniurkščiodami. O štai geltonsnapis faraonas, besiplėšantis pusiau: kyšių išnešiotoju jam tapti ar išsprogdinti storžieviško porininko stogą? Asmeniškai aš faraono vaidmens vis dėlto nepatarčiau imtis. Visus juos ten galų gale susideda į kišenę, netgi merą. Ir, po galais, nė neklauskit, į kokį šou aš pats pakliuvau. „Bukiausi Amerikos pusgalviai“. Ar „Elė Makbyb“.

Mercury urzgauja po Pemės sandalais. Tai dėl to, kad vienu metu spaudžia du pedalus. „Kokia nauda iš to stabdžio pedalo, jei tavo koja per mylią nuo jo kitoje mašinos pusėj!? — išdrožtų, jei kada jai apie tai užvemtum. Kartą vos nesuvėmiau. „Galgi tą sustumtą pedalą pro dureles ištrenkti?“ Operatoriai išsisklaido, kai Gjurių gatve metamės pirmyn. Vaizduotėje jau regiu televizijos kadrus — iš Mercury vėpsančią savo avies galvą.

— O kuo tave ten maitino ? — teiraujasi Pemė.

— Nieko ypatingo.

— O tiksliau? Kiauliena su pupom? Desertą duodavo?

— Nepasakyčiau.

— O Dievulėliau!

Ji įsuka į „Klėties“ važiuotųjų aptarnavimo aikštelę. Pemės serialas turi vieną gerą savybę: žinai, kuo viskas baigsis. Štai tokio gyvenimo aš trokštu, mums pažadėtojo gyvenimo, bybiai rautų. Išskydusių spalvų filmiūkščio su keliais kelnaičių šmėkštelėjimais ir laiminga pabaiga. Kaip antai to filmiūkščio, kur beisbolo treneris išsiveža į gamtą tokį berniūkštį ir moko savigarbos. Matėte tą vaizdelį — su elektriniu pianinu kliunkinama fonine muzikėle, tokia švelnia, nelyginant kiaušiniai į avižinę košę kristų. Kai išgirsti tą pianiną, supranti, kad ekrane kas nors glėbesčiuojasi arba moteris kramto lūpas iš nesutramdomo džiaugsmo kur nors prie balos. O brol, mano gyvenimo muzika būtų kaip reikiant. Vietoj to spoksau į Laisvės gatvę pro savo lango ekraną, skambant „Galvestonui“. Pravažiuojame tą vietą, kur Maksas Lečiuga įtraukė paskutinį kvapą. Jis kažką suvapėjo, bet niekas nesuprato ką. Karštis muša į akis, tad pabandau įžiebti kalbą.

— Mama namie? — klausiu.

— Šaldytuvo laukiasi, — sako Pemė.

— Juokus mėgstat.

— Nusileisk jai, ji iškęs iki paskutinės. Laukimas juk nekenkia.

— Ilgokai teks laukti.

Pemė tik atsidūsta.

— Po kelių dienų tau šešiolika. Pasirūpinsim, kad niekas nesugadintų tavo gimtadienio.

Nyru į puikiai pažįstamą pudrą. Su visa šeimyninių kvapų puokšte. Vos savaitę manęs nebuvo, o senieji papročiai atrodo lyg istoriniai. Pirmiausia, ką darau, įsukus į Bjulos gatvę, tai dairausi Lolio furgono. Skvarbau akimis žurnalistų gumulą gatvėje, bet tuo metu prie Lečiugų meškiukų fermos sustoja naujas Seldome motelio autobusiukas. Kažkokie veikėjai išsikišę fotografuoja, paskui nulenkia galvas ir nurieda link vabzdžio maldininko turgavietės. Lolio vietoje po gluosniu tuščia.

— Parnešk šitas bulvytes mamai, — pro paukštienos kulšį puse lūpų sušvokščia Pemė.

— Neužsuksit?

— Man kiniškas biliardas netrukus.

Kinišką biliardą, pasak Pemės, žaisti sveika.

Reporteriai iki pat durų lipa man ant galvos. Įsmukęs vidun, užtrenkiu duris ir sustingstu vietoje, traukdamas į save pažįstamą pomidorų padažo ir nusvidintų grindų kvapą. Tylu ramu, neskaitant televizoriaus. Einu padėti bulvytes ant baro, bet vos pasiekęs virtuvę koridoriuje išgirstu unkščiojimą. Lyg negaluojančio šuns. Paskui atsklinda balsas.

— Palauk... Aš tikrai girdėjau, kaip durys...

Mamelė.

— Dieve, ūūgch ugch, Lolitai, Loli... Palauk!

aštuntas

— Dorise! Man regis, specialioji laida atvyko! — tai Betė Pričard.

Mano širdis net nespėja persikrauti, o tos poniutės jau čia. Šaldytuvas? Bybis, ne šaldytuvas. Džordžetė Porkomi rioglinasi į prieangį prie virtuvės durų. Tas supistas duris mamelė amžinai palieka nerakintas. Netgi dabar, — kai biliardina Lolio kamuolius.

— Tik pažiūrėkit! — stebisi Džordžą. — Jie sustojo prie Nensės Lečiugos!

— Aš suprantu, suprantu ! Dorise!

Manieji Nike sustingsta iš gėdos. Vėpsau į paveikslą šalia vonios durų. Klounas su didžiule trykštančia ašara po supistu lietsargiu. Mamelei tai menas.

— Sveikutis, Vernai, — sako Leoną, nugvelbdama bulvytę, — persitempimas?

Pamiršau tas keptas mamos bulves. Maišelis dabar suzmekęs į mano supistą delną. Drebiu jas ant baro šalia sveikinimo atviruko su kūdikio karikatūra. „Būbūbū!“ — sako mažylis. Atvertęs kitą pusę, aptinku Lolio meilės lyriką mamai. Vimdomųjų šiam pasauly bent kurį laiką nepritrūks.

Kai visų susirinkusiųjų žvilgsniai nukrypsta į koridorių, mamelė išlenda iš kambario ir atvilnija prie mūsų skaidriai rožiniu chalatėliu. Nepažįstamas kvapas driekiasi jai iš paskos.

— Na, sveikas, vaikeli, nelaukiau tavęs sugrįžtančio, — puola glamžuoti, bet tuo pat metu išslydusiu papu pliaukšteli man į ranką.

— Dorise, jie ketina iškrauti šaldytuvą pas Nensę! — raportuoja Betė.

— Tai bent, įdomu, — sako Leoną. — Bet ir keista, nes aš nė nesiruošiau užsukti! Mano naujasis konsultantas šiandien montuoja radijo imtuvą, be to, aš dar vis niekaip neprisiruošiu nusipirkti naujų kilimėlių...

Trys pagyros iš karto! Nei iš šio, nei iš to mano namai virsta supistais Babkingamo rūmais. Į koridorių, susisupęs žydra auksu siuvinėta mantija ir basnirčias įsispyręs į naujus Timberland batus, įžengia Paaiškinimas. „Martirijaus angelai!“ — plačiai skėsteli rankomis jis.