Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Tai bent, Nensė, taip išeina, nusipirko naują šaldytuvą, — sako Leoną, kai aš pasiekiu vestibiulį. Šiuo požiūriu tai ji gera, ta Leoną, moka stumti reikalus į priekį. Spėju, visos šitos surogatinės bobelės šiuo požiūriu geros: tuo savo užprogramuotu burkavimu, atodūsiais ir kitokiu šūdu. Vieną pamokymą jums derėtų išgirsti: tokios bobelės neranda bendros kalbos su tyla.

Užsirakinu savo miegamojo duris ir ties slenksčiu skenuoju akimis Veinės mano kinyje paliktas kiaurymes. Diskų grotuvas tebėra, su keliais kompaktais aplinkui. Čiumpu Džonelio Peičeko rinkinį, kišu vidun ir atsuku garso rankenėlę. Drabužiai iš spintos keliauja į mano Nike kuprinę. Net švarką į ją perkraustau, nes niekad negali žinoti, kuriam laikui išvyksti. Daiktinį pavidalą mano akyse įgyja adresų knygelė ir kaubojiška tėčio skrybėlė ant Nike dėžės. Tarp savo kilnojamojo turto užeinu ir seną gimtadienio atviruką su mėmiškais šuneliais. Jis man sukelia liūdesio bangą, bet tai manęs nesustabdys.

Sausakimšai susipakavęs, sustoju paklausyti prie durų, bandydamas suvesti galus, kur kieno balsas svetainėje.

— Ne, po paraliais, — sako Džordžą iš įprastinės sėdynės. — Nensė vis dar traukia su Henko draudimu.

— Hmm, nesuprantu, ko jie tada mykia ir čiauposi dėl mano išmokų už Tailerį, — sako mamelė. Galima spėti, kad ji vis dar tebeina į virtuvę pyrago. — Noriu pasakyt, tai įvyko beveik prieš metus.

— Brangute... Lečiugoms gi reikia aukos, pati supranti, — paaiškina Džordžą.

Aš griebiu kuprinę, atlupu miegamojo langą ir pilu į ūksmingą vejelę panamėje. Ji tiesiu taikymu prieš misis Lečiugos langą kitoje gatvės pusėje, bet Lečiugų užuolaidos vis dar aklinai užtrauktos, o žurnalistai savo pozicijas paprastai užsiėmę ant namų keliuko. Atsargiai nuleidęs langą, Skuodžiu po aukštuoju gluosniu ties užpakaline tvora. Kitoje jos pusėje gyvenanti pora — pasiturintys žmonės. Na, bent jau jų namas nudažytas kaip turčių. O tai reiškia, kad jie, kitaip nei misis Porter, mažiau šnipinėja pro savo lango tinklelį. Pinigai atbukina nosį, jei kartais nežinojot. Šoku per tvorą į kitą pusę, nusipelnau išgąsdintos katės šnypštimo ir skrieju per vejelę į Arsenijaus taką — paskutinę gatvę šiame miesto gale. Ramu tyku visur, tik kažkoks nevykėlis aklagatvyje pardavinėja arbūzą. Atsuku jam nugarą, žemai ant kaktos užsismaukiu skrybėlę ir kuo normaliausiai nustraksiu miesto link, sugalvojęs net naują šlubčiojimo manierą, kurią priderinu prie purkštuvų melodijos pakelėse: „Meksika, Meksika, Meksika, fsk, fsk, fsk“.

Martirijaus keturaukščių pastatų puokštė pražysta priešakyje. Kelias, pagerbdamas juos, išsitempia. Priešais Seldome motelį susispietęs būrys: matyt, nors akies krašteliu nori išvysti kokią televizijos žvaigždę. Girdėjau, kad kažkur mieste tiesioginį šou daro Brajanas Gambolas. Bet patikrinti nesustoju. Prekystaliai motelio pašonėje spirgėte spirga, bet aš pasitenkinu mintimis apie enčiladas kitoje sienos pusėje.

Spėju, Teilorė mėgsta enčiladas, nors niekada jos ir neklausiau. Še tau kad nori — neuždaviau jai vieno iš tų klausimų, kuriuos tu privalai užduoti. Tai prispiria susimąstyt, kiek mažai man ką Teilorė yra sakiusi veidas į veidą. Gal kokius dvidešimt devynis žodžius, ir tai per visą mano supistą gyvenimėlį! Aštuoniolika iš tų žodžių skambėjo vienodai. Koks televizinis mokslų daktaras nežadėtų didelių perspektyvų studentei, jausmų įkarštyje sprunkančiai su penkiolikos metų dumbliagrybiu, kai draugystė sukabinta vos iš dvidešimt devynių žodžių. Bet tai viso labo tik supisti mokslinčiai iš televizoriaus. Po akimirkos jie ims įtikinėt nevalgyti mėsos.

Vilardo Dauno naudotų automobilių paviljonas Gjurių gatvės kampe jau nebe taip tvieskia nuo to laiko, kai jis atšaukė kampaniją: „Dauno liga — kaina maža!“ Teko atšaukti dėl mažosios Delroi Gjuri. Mano akyse įsibrėžia raudonis — Lolio furgonas paviljono pakrašty, su kortele ant priekinio stiklo: „1700 dolerių“. Atitokstu, kai Likimas su Veine Gjuri „Picos trobelėje“ atkerta mane nuo banko. Gjuri sėdi prie lango, užsikvempusi ant picos bokšto. Kėpsoti prie lango, pabėgus iš dietos nelaisvės, — ne pati protingiausia idėja, bet miestas, matot, tiesiog liula nevietiniais. Sustoju ir, stebėdamas ją akies krašteliu, papašau savo daiktų malką. Keista, bet žiūrint į ją mane užplūsta liūdesys. Nutukėlė Veinė, kemšanti iš tuščio į savo kiaurymę. Rijimo strategija — iki burnos plyšimo susigrūsti šešis didelius kąsnius, o likusias sprageles užpildyti mažesniais kąsneliais. Nei juoktis, nei verkt. Čionai — aš, alkstantis Meksikos, tenai — Veinė, farširuojanti į save eilinį supistai sprogų gyvenimo burbulainį. Įsispoksau į savo NewJacks, paskui vėl pakeliu akis į Veinę: apleistą, apgailėtiną ir blefuojančią. Kitaip sakant: į ką panašus toks sukruštai mielas gyvenimas?

Tuoj pat eiti prie bankomato — per didelė rizika. Aš pasuoju ir žingsniuoju tiesiog į Greyhound autobusų stotį. Pastudijuosiu tvarkaraštį ir palauksiu, kol kelyje nebeliks kliūčių. Kaitra kuo ramiausiai mirguliuoja gatvės gale, keletas plačiakraščių skrybėlių virpčioja joje. Dešinėj praslenka Dirko užkandinė su išpaišytais ant lango patiekalais ir keliais užkietėjusiais lankytojais už jo, palinkusiais virš kukurūzų košės. Šuo prie užkandinės neseka manęs akimis, kai slenku pro šalį. Tik antakiu trūkteli, ir viskas, — žinote, kaip jie tai daro.

Įšlubčioju į stoties laukiamąją salę kaip paprastą dieną. Čia pūpso dar keletas žmonelių, tačiau gražaus nė vieno: nei kaubojinių mergaičių, nei ką. Artimiausias autobusas į San Antonijų po dvidešimties minučių. Tikriausiai ji jau sėdi autobuse, — ta piemenaitė. Norėdamas susilieti su aplinka stoju už dviejų moterų meksikiečių į eilę prie bilietų kasos. Jos šveplena ispaniškai. Turiu pasakyt, man muša į galvą tas meksikiečių šveplenimas ir pikantiški jų apdarų kvapai. Sužadinta vaizduotė piešia naujutėlaitį mano vasarnamį paplūdimy: Teilorės drabužėliai džiūva iškabinti tarp palmių, jos kelnaitės ir visa kita. Pati ji, ko gero, tyso nuogutėlė namelyje, — juk visos jos kelnaitės džiūva lauke. Bikinis saulėje. Arba — virvelinės kelnaitės. Ne, greičiau bikinis.

Aš nuryju seilę ir įsispoksau į kažkokį dėdulę salėje, sklaidantį „Martirijaus ragą“ — vadinamąjį mūsų laikraštį. Senioko veido oda nukarusi kapšeliais, lyg būtų su švininiais implantais. Individualumo žymėm tai vadina. Ne individualumas tai, o to žmogelio savijautos pėdsakai. Nusivylimo ir liūdesio bangų išgraužos. Pastarosiom dienom stebėdamas žmones atskleidžiau sau vieną dalyką: bangos paprastai pliaukši tik į vieną pusę. Visą gyvenimą kaupi tas emocijų įplaukas, kol galų gale užstaugi dėl supisčiausios smulkmenos.

Aš ganėtinai nurimstu stovėdamas eilėj su savo apmąstymais. Tuo metu ano diedo laikraštis šlepteli, atversdamas mano nuotrauką. „Kaltas?“ — klausiama antrašte. Laukiamąjį sutraukia šaltis. Mano akys atšoka atgal, ir — galiu prisiekti! — išvystu, kaip tvyksteli įridenamas Jėzaus karstas, skubantis į San Antonijaus autobusą. Užspaudžiu akis, o atsimerkus — karsto jau nebėra. Tačiau jis manęs tykoja sielos gilumoje. Tas karstas ar dar koks supistas šūdas. Žinot, kaip su tuo Likimu.

Colis po colio krypuoju link kasos paskui tas meksikietes. Mano narsa nuslūgusi. Nutariu į kasininką prabilti niujorkietiškai, šio to pasiteirauti. Tuomet, jei manęs vėliau ieškotų čionai, bilietų pardavėjas pasakys: „Ne-a, mačiau tik tokį berniūkštį iš Didžiojo obuolio“. Moteriškės sutvarko reikalus ir pasišalina. Kasininkas nustoja barškinti klaviatūrą ir pakelia akis. Mano burna prasižioja, tačiau į mane jis nežiūri, jo akys įsminga man už nugaros.