Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Džordžą su Bete ant karamelinio Leonos juoko užkudakina riešutų skeveldrų, mamos antakiai nutupia kaip dekoruojančios vyšnios. Niekas nepaklaus, kodėl Lolis lyg niekur nieko barškina mano močią, tiesa bus tiesiog užtepta kreminiu melu. Bliamba, nė neklauskit, kodėl šitie mielieji žmonės turi pasakoti, kad viskas puiku, kai aš nė bybio nematau čia jokio puikumo. Lolio dantų šepetėlis mūsų vonios kambary nė bybio ne puikus. Žirgliodamas po virtuvę jis vengia mano žvilgsnio, tartum manęs čia nė nebūtų, tarsi būčiau supistai tuščia vieta. Stabtelėjęs atsikemša ženšenio buteliuką ir išsiviepęs pasikaso kiaušus.

— Paskubėk, Dorise, — ragina Džordžą. — Tai specialioji laida, nagi sakyk jiems ką nors!

— Ką gi, bet šitaip nieko nesirengus.

— Galbūt nuvažiavusi į Hiustoną, — sako Leoną, — aš taip pat nusipirksiu kokį sportinį kostiumėlį...

Su ketvirtąja pagyra ji jau muša rekordus. Mamelė išspaudžia šypseną ir lenda atgal po Lolio sparneliu.

— Šūdas, Dorise, aš nueisiu su jais pasikalbėti, — pareiškia Džordžą. — Jie jau baigia nuleisti iš to prakeikto daikto, pažiūrėk!

Kišu galvą pro virtuvės langą. Aišku kaip dieną: priešais Lečiugas pastatytas JK Penio sunkvežimis. Pliušinis meškiukas prispaustas po užpakaliniu ratu.

— Hmm, bet palaukit... — stabdo mamelė.

Kartą buvęs kažkoks arklys, kuris mokėjęs skaičiuoti scenoje. Visi manė, kad arklys — supistas gudročius, mat galėdavęs matematinių užduočių atsakymus išbelsti kanopa ir visada pataikydavęs. Kaip išaiškėjo vėliau, matematikos tas arklys nė velnio nemokėjo, pist jis temokėjo. Jis bilsnodavo kanopa, jausdamas žiūrovų įsitempimą tarp pauzių. Išbeldus reikiamą skaičių, publika atsipalaiduodavo, ir arklys, tai pajutęs, nustodavo belsti. Lygiai kaip anas cirko arklys matematikas, Lolis tučtuojau reaguoja į įtampą kambaryje.

— Ha, specialioji laida? — prabyla jis. — Mažute, aš paskambinau ir atšaukiau tą užsakymą, kad, tiek laiko krušę, daugiau tau nebekruštų smegenų. Apgailestauju... Patys nuvarysim į San Antoną. Šiaip ar taip, man reikia ženšenio.

— Hmm, vaje...

— Bet juk migdolinė — tavo užsakymo spalva, ar ne? — neatlyžta Džordžą. — Žiūrėk, jie neša naują migdolinės spalvos specialiosios dvipusį šaldytuvą pas Nensę!

— Na ir dienelė, — sako Leoną. Ji visai išeina iš veido, besistengdama susiurbti atgalios ketvirtąją pagyrą. Šaukštai popiet, mažule.

Ieškodamos bent kokio žmogiškojo orumo šiaudo, akys nuslenka baro paviršiumi, — pro elektros sąskaitą, užkištą už sausainių lėkštės, — į svetainę. Tuo metu naujutėlaičiais Timberland batais įžygiuoja Bredas. „Būm!“ — užpistinai taukšteli durys. Užrietęs nosį, tiesiu taikymu Bredas traukia prie televizoriaus. Įsitaisys ant kilimo ir seks lūpų judesius per pyptelėjimus Springerio laidoje, garantuoju.

Mano veidas sukrinta. Štai kaip esu auginamas, štai kaip bybiais ir alkūnėm stiebiuosi prie gyvenimo išminties ir šlovės. Melų ir celiulito mutinys, pagardintas supistu „Būbūbū“.

Jau ketinu pėdint į savo kambarį, bet Lolis sugriebia mane už galvos. Jis apsimeta, kad taršo plaukus, nors iš tikrųjų tai tampo.

— Mažasis didysis žmogau... Eik šen, persimesim žodeliu kitu.

— Na, žinoma, — atitaria mama. — Atleidžiam tave vyriškų reikalų tvarkyti. Užkaisiu vandenėlio ir užkišiu mergaites su viena tokia kažkieno dieta.

— Ką? — tikslinasi Leoną. — Ji vėl grįžo prie „Figūros gelbėtojų“ programos?

— „Zona“ ji vadinasi, — sako mamelė.

Aš išjungtas iš eterio, kolei Lolis bakina mane į tamsųjį svetainės kampą. Mane jis patupdo ant Pemės sėdimos sofos kampo, — to, kuris arčiau žemės. Pats išsikėtoja aukštesniojoje sofos dalyje ir suraukęs antakius įsistebeilija į mano kedus.

— Ha, sunku net apsakyti, ką tu ištaisei savo motinai? Ar bent nutuoki, kas būtų nutikę, jei nebūtų manęs, — to, kuris padėjo surinkti šukes?

Bybiai rautų, — jis juokus varinėja, ar ką? Vos savaitėlę čia pasitrynė, o kalba jau taip, lyg — pizė! — būtume vieno kraujo. Spoksau į kilimą, ir tiek.

— Kad tu, Vernai, metei mums iššūkį — pernelyg švelniai pasakyta.

Nusikraustau nuo sofos.

— Tos prakeiktos šukės — tavo darbas.

— Ką tu pasakei? — sugriebia už rankos.

— Atšipk!

— Tu, byby, man dar keiksies! — pliaukšteli man delnu.

Susidomėjęs šurmuliu, ant šiknos prišliaužia Bredas. Lolis stipriau sugniaužia man ranką.

— Lolitai, kokios kavos pageidauji? — šaukia mamelė.

— Karštos ir saldžios kaip mano moteris, — rodydamas dantis mirkteli Bredui. Vaizduojuosi sužalojimus, kuriuos jų supistoms storosioms žarnoms padarytų stalinė lempa be gaubto. Lolis prisitraukia mane arčiau ir paplonina liežuvį.

— Girdėjau šnekas apie šaunamąjį ginklą. Tu ką nors girdėjai apie dar vieną šaudyklę?

Nepratariu nė žodžio.

Akimirką stebi mane, paskui jo antakiai pakyla.

— Primink, kad paskambinčiau daktarui Gusensui, — laukia mano reakcijos, bet aš lieku apatiškas. Jis dar kiek palaukia, tada atsilošia sofoje ir įninka gramdyti Dalaso „Kaubojų“ emblemą, kurią tėtis priklijavo ant sofos ranktūrio.

— Dar nevėlu pakeisti paradigmą, Vernai. Tiesą sakant, jei paradigma nepasikeis, istorija užges. Niekam nenaudinga, kai istorija užgęsta. Laukiu atsakymo, ar man bus užsakyta serija išsamių reportažų. Galėtume pateikti kaip televizijos apybraižą, apraizgyti įvykiais. Situaciją, kurioje atsidūrei, galėtume pasukti trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu.

— Pasimokyk supistos matematikos.

— Jūs tik pažiūrėkit! — pripėdina su kava mamelė. — Jam vos dvylika, o jau turi šimtą milijonų dolerių! Internetinis milijonierius — žvilgtelkit, vyručiai!

Per televizorių rodo „Jauniausius Amerikos milijonierius“. Kaip pagadintas oras poniutės pasklinda svetainėje.

— Smulkmė, — pareiškia Bredas. — Manykit, kad mano pirmasis bibijonas jau mano kišenėje.

— Bravo, Bredli! — pagiria Džordžą.

Akys į ekraną nukrypsta kaip nusidėjėlių bažnyčion, bliamba.

— Milijonierius dar nesulaukęs dešimties, — tauškia žurnalistas. — Dabar Rikis kelyje link savo antrojo šimto milijonų doleriu!

Taip, kaip žurnalistas taria žodžius „milijoo-nų doolerių“, gali pamanyti, kad jo liežuvis pateptas nedorėlių medumi. Sekretu ar kuo ten. Rikis paprasčiausiai kėpso it nuleista šliauka priešais Lamborghini, kurio net vairuoti neturi teisės. Paklaustas, ar savijauta puiki, Rikis tik patrauko pečiais ir sako: „Argi ne visų tokia?“

— Tas berniukas — tikras stebuklas, — suvapa mamelė. — Lažinuos, kad jo motina devintam danguj sėdi.

— Bilijonas dolerių, — atsidūsta Leoną. Sudėjusi kojas kaip maža mergaitė, ji prisilenkia prie Bredo ausies ir garsiai sušnabžda:

— Nepamiršk, kieno ratuose sėdėjai, kai dar keliais šliaužiojai!

Šilumos ir meilės akimirka stoja svetainėje. Paskui visų akys susminga į mane. Aš trūkteliu iš Lolio rankų ir nuvairuoju koridoriaus link.

— Tu nežiūrėsi „Milijonierių“? — nustemba mamelė.

Neturiu ką atsakyt. Tik išpučiu skruostus, nuleidžiu oro ir spaudžiu toliau — į supistą Meksiką, su sustojimu mano kambaryje.

— Nagi, eik šen, didysis žmogau, — šūkteli Lolis, — aš kvailioju, ir tiek.

Palieku jo žodžius vienus bumbsėti ant kilimėlio.