Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 417 tomas

Serija įkurta 1990 m.

Robert J. Sawyer

CALCULATING GOD

New York, TOR books, 2001

UDK 820(71)-3

Sa276

www.eridanas.lt

ISBN 978-9986-97-204-4

ISSN 1822-6302

Copyright © by Robert J. Sawyer, 2000

Cover art Copyright © Alex Schomburg, 1959

Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla „Eridanas”, 2007

Karališkasis Ontarijo muziejus iš tiesų yra ir, žinoma, turi tikrą direktorių, tikrus saugotojus, tikrus apsaugos darbuotojus ir taip toliau. Tačiau visi šio romano veikėjai yra vaizduotės padarinys: nė vienas jų neturėtų būti panašus į tikrus žmones, kurie šiuo metu ar anksčiau dirbo KOM ar kuriame nors kitame muziejuje.

VISI FOSILIJŲ GRIAUČIAI RANDAMI RETAI. LEISTINA ĮTERPTI TRŪKSTAMAS DALIS VADOVAUJANTIS RESTAURATORIAUS SPĖJIMAIS, TAČIAU, IŠSKYRUS TUOS ATVEJUS, KAI RUOŠIAMI STENDAI PARODOMS, REIKIA AIŠKIAI ATSKIRTI TAS DALIS, KURIOS YRA IŠ TIESŲ SUAKMENĖJUSI MEDŽIAGA, NUO TARIAMŲJŲ. TIK AUTENTIŠKOS FOSILIJOS YRA TIKRIEJI PRAEITIES LIUDININKAI IŠ PIRMŲ LŪPŲ, RESTAURATORIAUS INDĖLIS KARTAIS BŪNA PANAŠUS Į PASAKOJIMĄ IŠ TREČIŲ LŪPŲ.

Žinau, žinau, mintis, kad nežemiška būtybė būtų galėjusi atvykti į Torontą, yra beprotiška. Žinoma, miestas yra populiarus tarp turistų, tačiau labiau tikėtina, kad būtybė iš kito pasaulio pasirinktų Jungtines Tautas, na, galbūt Vašingtoną. Argi Roberto Vaiso filme „Diena, kai Žemė sustojo” Klaatu nenuvyko į Vašingtoną?

Žinoma, būtų beprotybė tikėtis, kad tas pats režisierius, kuris sukūrė „Vestsaido istoriją”, galėtų pastatyti gerą mokslinės fantastikos filmą. Tiesą sakant, dabar, kai apie tai pagalvojau, prisiminiau, jog Vaisas režisavo tris mokslinės fantastikos filmus, vieną blankesnį už kitą.

Tačiau nukrypau nuo temos. Pastaruoju metu man taip dažnai atsitinka, atleiskite. Ne, aš nevirstu sukriošusiu seniu; ačiū Dievui, man dar tik penkiasdešimt ketveri. Tačiau dėl skausmo kartais būna sunku susikaupti.

Kalbėjau apie ateivį.

Ir kodėl jis atvyko į Torontą.

Viskas vyko maždaug šitaip…

Ateivio kosminis keltas nusileido priešais pastatą, kuriame anksčiau buvo Maklaflino planetariumas, tai yra šalia karališkojo Ontarijo muziejaus, kuriame aš dirbu. Sakau: „buvo planetariumas”, nes Ontarijo šykštusis ministras pirmininkas Maikas Harisas nutraukė planetariumo finansavimą. Jis nusprendė, kad Kanados vaikai neprivalo nusimanyti apie Visatą — tas Haris tikrai pažangiai mąsto. Kai jis uždarė planetariumą, pastatas buvo išnuomotas komercinei „Žvaigždžių kelių” parodai su klasikinio tilto modeliu, buvusiu žvaigždžių teatro viduje. Nors man ir labai patinka „Žvaigždžių keliai”, Kanadoje teikiami prioritetai švietimui tik liūdina. Vėliau patalpas nuomojo įvairūs privataus sektoriaus koncernai, tačiau pastaruoju metu pastatas buvo tuščias.

Tiesą sakant, gal ir logiška, kad ateivis iš kosmoso nusprendė apsilankyti planetariume. Vėliau paaiškėjo, jog jis norėjo atvykti į muziejų. Tai taip pat gerai: įsivaizduokite, kaip kvailai būtų atrodžiusi Kanada, jei pirmasis kontaktas būtų įvykęs mūsų žemėje, tačiau nežemiškasis ambasadorius, pasibeldęs į duris, nieko nebūtų radęs namie. Planetariumas su baltu kupolu, panašiu į milžinišką iglu, ledinę trobelę, įsikūręs gerokai toliau nuo gatvės, tad priešais jį yra didelė betono aikštė — matyt, idealiai tinkanti nutūpti nedideliam kosminiam keltui.

Ne, aš tiesiogiai nemačiau, kaip nusileido ateivis, nors buvau visai šalia. Tačiau keturi žmonės — trys turistai ir vienas vietinis

— įamžino tai vaizdajuostėje, ir kelias dienas po to viso pasaulio televizija be paliovos rodė šį nusileidimą. Laivas buvo siauro pleišto formos, tarsi torto gabalėlis, kurį atsipjauna žmogus, apsimetantis, kad laikosi dietos. Jis buvo ištisai juodas, nepaliko jokių išmetamųjų dujų pėdsakų ir tyliai nukrito iš dangaus.

Laivas buvo gal trylikos pėdų ilgio. (Taip, žinau, kad Kanada

— šalis, kurioje laikomasi metrinės sistemos, tačiau aš gimiau 1946-aisiais ir nemanau, kad kam nors iš mano kartos — net ir mokslininkui, tokiam kaip aš — metrinė sistema kada nors yra buvusi patogi; tačiau pažadu pasistengti.) Nusileidusio laivo korpusas buvo visiškai glotnus, o ne padengtas robotų vėmalais, kaip po „Žvaigždžių karų” kiekviename filme vaizduojami visi kosminiai laivai. Vos tik laivui nusileidus, atsidarė šoninės durelės. Jos buvo stačiakampės, tačiau didesnio pločio nei ilgio. Ir jos atsidarė stumiamos aukštyn — tai iš karto leido suprasti, kad laivo keleivis greičiausiai yra ne žmogus; žmonės retai daro tokias duris, nes bijo susitrenkti galvą.

Netrukus iš laivo išniro ateivis. Jis atrodė tarsi milžiniškas rusvai auksinis voras, kurio kūnas buvo maždaug paplūdimio kamuolio dydžio rutulys, o iš jo į visas puses styrojo kojos.

Priešais planetariumą mėlynas „Ford Taurus” įsirėžė į kaštoninės spalvos „Mercedes-Benz” užpakalį, nes jų vairuotojai užsižiopsojo į nepaprastą reginį. Pro šalį ėjo daug žmonių, ir jie buvo labiau apstulbinti nei išsigandę — nors keli nubėgo laiptais žemyn į Muziejaus metro stotį, iš kurios priešais planetariumą yra du išėjimai.

Milžiniškas voras nukeliavo trumpą atstumą iki muziejaus; planetariumas kažkada buvo KOM padalinys, tad dviejų pastatų antruosius aukštus jungia išorinis koridorius, o gatvės lygyje jie yra atskirti skersgatvio. Muziejus buvo pastatytas 1914 metais, gerokai anksčiau nei kam nors pradėjo rūpėti, kaip į jį patogiai patekti. Šešių pagrindinių stiklinių durų link vedė devyni platūs laiptai; rampa invalidų vežimėliams buvo įrengta gerokai vėliau. Ateivis trumpam stabtelėjo, matyt, svarstydamas, ką pasirinkti: laiptus ar rampą. Jis pasirinko laiptus; rampos turėklai buvo truputį arčiau vieni kitų, ir už jų galėjo užkliūti ateivio kojos.

Laiptų viršuje ateivis vėl trumpam sutriko. Tikriausiai jis gyvena būdingame mokslinės fantastikos pasaulyje, kuriame yra daugybė automatiškai atsiveriančių durų. Ateivis stovėjo priešais stiklinių lauko durų eilę; jos atsidaro patraukiant už vamzdžio formos rankenų, tačiau svečias iš kosmoso, matyt, to nesuprato. Netrukus po to, kai nusileido ateivis, iš muziejaus išėjo vaikas, kuris iš pradžių nesuvokė, kas vyksta aplink, tačiau išvydęs nežemišką būtybę iš išgąsčio suklykė. Ateivis viena savo galūnių — šešias jis naudoja vaikščioti ir dvi gretimas kaip rankas — ramiai nutvėrė duris ir prasispraudė pro jas į vestibiulį. Priešais jį tuojau pat išdygo antra stiklinių durų siena; šis oro tarpas padeda muziejui kontroliuoti vidaus temperatūrą. Perpratęs, kaip reikia elgtis su durimis Žemėje, ateivis patraukė vienas iš vidinių durų ir nuskuodė į rotondą — muziejaus didelį aštuonkampį vestibiulį, tapusį tokiu svarbiu KOM simboliu, kad mūsų narių ketvirtinis žurnalas jo garbei buvo pavadintas „Rotonda”.

Rotondos kairėje buvo Garfildo Vestono parodų salė, naudojama specialioms ekspozicijoms; šiuo metu ten buvo Burgeso Šeilo paroda, kurią aš padėjau surengti. Iš dviejų garsiausių pasaulyje Burgeso Šeilo fosilijų kolekcijų viena buvo čia, KOM, o kita Smitsonian muziejuje; tačiau nė viena šių institucijų paprastai nedemonstruodavo jų plačiajai publikai. Pasirūpinau, kad laikina abiejų kolekcijų jungtinė ekspozicija iš pradžių būtų surengta čia, o po to Vašingtone.