Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Po to įvykis, kurį jūs priskiriate vėlyvajam triaso periodui, matyt, sukėlė vienos žinduolių klasės viešpatavimą aukščiausiose ekologinėse nišose. Čia tai buvo gyvūnai, kuriuos jūs vadinate dinozaurais; mano pasaulyje tai buvo didžiuliai ektoterminiai pentapedai.

O paskutiniojo masinio išnykimo, kuris, kaip teigiate, vyko jūsų kreidos laikotarpio pabaigoje, metu ši rūšis, matyt, buvo išstumta ir atsirado dabar dominuojanti klasė. Šiame pasaulyje dinozaurus išstūmė tokie žinduoliai kaip jūs. Beta Hydri III tokie kaip aš endoterminiai oktopedai pakeitė pentapedus. Delta Pavonis II ekologines nišas, kuriose prieš tai vyravo dedantieji kiaušinius, užėmė gyvavedės formos.

Holusas nutilo.

— Bent jau taip atrodo, remiantis ką tik jūsų pasakytais žodžiais. Tačiau noriu apžiūrėti jūsų fosilijas, kad galėčiau nuspręsti, kiek tikslus yra šis apibendrinimas.

Apimtas nuostabos papurčiau galvą.

— Nepajėgiu sugalvoti priežasties, dėl kurios evoliucijos istorija daugelyje pasaulių turėtų būti panaši.

— Viena priežastis yra akivaizdi, — atsakė Holusas, žengdamas kelis žingsnius į šalį gal jis pavargo stovėti, tačiau aš neįsivaizdavau, kokią kėdę galėčiau pasiūlyti. — Taip galėjo atsitikti dėl to, kad šito norėjo Dievas.

Kažkodėl tokie ateivio žodžiai mane nustebino. Dauguma mano pažįstamų mokslininkų yra arba ateistai, arba religiją laiko asmeniniu reikalu, o Holusas tikrai buvo pasakęs, kad yra mokslininkas.

— Tai vienas galimų aiškinimų, — tyliai pasakiau.

— Ir pats logiškiausias. Ar žmonės nesilaiko principo, kad paprasčiausias aiškinimas yra labiausiai pageidaujamas?

Linktelėjau.

— Mes tai vadiname Okamo skustuvu.

— Aiškinimas, kad tokia buvo Dievo valia, be įrodymų pateikia visų išnykimų priežastį; dėl to šis aiškinimas yra tinkamesnis.

— Na, manau, jei… — po velnių, žinojau, kad privalau būti tiesiog mandagus, paprasčiausiai linktelėti ir nusišypsoti, kaip elgiuosi, kai koks nors religinis pakvaišėlis prikimba prie manęs Dinozaurų galerijoje ir reikalauja paaiškinti, kaip visa tai dera su Nojaus tvanu, tačiau pajutau poreikį išsisakyti, — …jei tikite Dievą.

Holuso akių stiebeliai ištįso iki pat galo, tarsi jis būtų norėjęs mane apžiūrėti vienu metu iš abiejų pusių.

— Ar jūs esate vyriausiasis šios įstaigos paleontologas? — paklausė jis.

— Taip, aš esu skyriaus vadovas.

— Ir nėra labiau patyrusio paleontologo?

Susiraukiau.

— Na, dar yra Džonsis, vyresnysis bestuburių saugotojas. Jis beveik to paties amžiaus, kaip ir kai kurie jo pavyzdžiai.

— Galbūt man vertėtų pakalbėti su juo.

— Jei pageidaujate. Tačiau kas jums nepatiko?

— Iš jūsų televizijos žinau, kad šioje planetos dalyje yra daug dviprasmybių dėl Dievo, bent jau plačiojoje visuomenėje, tačiau stebiuosi išgirdęs, kad žmogus, užimantis jūsų pareigas, nėra asmeniškai įsitikinęs, jog egzistuoja kūrėjas.

— Na, tada Džonsis — ne tas žmogus, su kuriuo jums patiktų kalbėtis; jis yra PDPRMTK tarybos narys.

— PDPRMTK?

— Pareiškimų dėl paranormalių reiškinių mokslinių tyrimų komitetas. Jis tikrai netiki Dievo.

— Mane tai stulbina, — pareiškė Holusas, nusukdamas akis į šalį nuo manęs ir apžiūrinėdamas ant kabineto sienų kabančius plakatus.

— Mes esame linkę religiją laikyti asmeniniu dalyku, — atsargiai paaiškinau. — Pati tikėjimo esmė byloja, kad žmogus jo negali įrodyti faktais.

— Nekalbu apie tikėjimą, — atšovė Holusas, vėl atsukdamas akis į mane. — Priešingai, kalbu apie moksliškai patikrinamą faktą. Bet kuriam, turinčiam pakankamai intelekto ir informacijos, yra akivaizdu, jog mes gyvename sukurtoje visatoje.

Tai manęs iš tiesų neįžeidė, tačiau nustebino; anksčiau panašius komentarus buvau girdėjęs tik iš vadinamųjų „pasaulio sukūrimo mokslininkų”.

— Čia, KOM, sutiksite daug religingų žmonių, — atsakiau. — Pavyzdžiui, Ragubiras, kurį sutikote vestibiulyje. Tačiau net ir jis nepasakytų, kad Dievo egzistavimas yra mokslinis faktas.

— Tada privalau jus apšviesti šiuo klausimu, — pareiškė Holusas.

O džiaugsme.

— Jei manote, kad tai būtina.

— Būtina, jei ruošiatės padėti man dirbti. Mano nuomonė nėra mažumos; teiginys, kad Dievas egzistuoja, yra fundamentali mokslo ir Beta Hydri, ir Delta Pavonis dalis.

— Daugelis žmonių mano, jog tokie klausimai yra už mokslo ribų.

Holusas vėl pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau neišlaikęs kažkokio testo.

— Niekas nėra už mokslo ribų, — tvirtai pareiškė jis, ir šiai pozicijai, tiesą sakant, aš neprieštarauju. Tačiau netrukus mūsų pažiūros vėl išsiskyrė: — Svarbiausias šiuolaikinio mokslo tikslas, — tęsė Holusas, — yra atrasti, kodėl Dievas vienaip ar kitaip pasielgė, ir perprasti jo metodus. Mes netikime — kokį žodį jūs vartojate? — mes netikime, kad jis paprasčiausiai pamojuoja rankomis, ir jo valia atsiranda daiktai. Gyvename fizikos visatoje, tad Dievas privalo taikyti kiekybiškai įvertinamus fizinius procesus, siekdamas įgyvendinti savo tikslus. Jei jis iš tiesų nulėmė plačius evoliucijos aspektus bent trijuose pasauliuose, privalome paklausti, kaip jis tai padarė. Ir kodėl? Ką jis nori pasiekti? Privalome…

Tuo metu mano kabineto durys atsivėrė, ir jose išdygo žilaplaukė, ištįsusiu veidu Kristina Dorati, muziejaus direktorių tarybos narė bei prezidentė.

— Kas, po velnių, čia? — paklausė ji, kaulėtu pirštu rodydama į Holusą.

Kristinos Dorati klausimas užklupo mane nelauktai. Viskas vyko taip sparčiai, kad net neturėjau laiko pagalvoti, kaip tai yra reikšminga. Pas mus užsuko pirmasis tikras nežemiškasis lankytojas, o aš, užuot perspėjęs valdžios atstovus — ar bent savo viršininkę Kristiną — sėdėjau sau su šia būtybe pliaukšdamas niekus, kokius studentai paprastai tauškia vėlai vakare.

Tačiau man dar nespėjus atsakyti, Holusas atsisuko į daktarę Dorati; savo sferinį kūną jis pasuko perslinkdamas kiekvieną iš šešių kojų į kairę.

— „Sveiki”, — tarė jis. — „Mano” „vardas” „Ho” „lu” „sas”.

Du vardo skiemenys truputį susiliejo, nes viena burna pradėjo tarti anksčiau nei kita spėjo užbaigti.

Dabar Kristina yra visu etatu dirbanti administratorė. Prieš daugelį metų, kai ji aktyviai dirbo mokslinį darbą, Kristinos sritis buvo tekstilė; tad nežemiška Holuso kilmė jai galėjo nebūti akivaizdi.

— Ar tai pokštas? — paklausė ji.

— „Visai” „ne”, — atsakė ateivis savo keistu stereofoniniu balsu. — Esu, — jo akys trumpam žvilgtelėjo į mane, tarsi Holusas būtų norėjęs pažymėti, kad cituoja tai, ką anksčiau pasakiau aš, — laikykite mane atvykusiu mokslininku.

— Iš kur? — paklausė Kristina.

— Iš Beta Hydri, — atsakė Holusas.

— Kur ji yra? — pasiteiravo Kristina.

Jos burna buvo didelė, arkliška, ir Kristina turėjo sąmoningai lūpomis pridengti dantis.

— Tai kita žvaigždė, — paaiškinau. — Holusai, tai daktarė Kristina Dorati, KOM direktorių tarybos narė.

— Kita žvaigždė? — perklausė Kristina, neleisdama Holusui atsakyti. — Liaukis, Tomai. Man paskambino apsauga ir pranešė, jog čia vyksta kažkoks pokštas, ir…

— Argi nematėte mano kosminio laivo? — paklausė Holusas.

— Jūsų kosminio laivo? — unisonu ištarėme kartu su Kristina.

— Nusileidau prie ano pastato su sferiniu stogu.

Kristina įėjo į kabinetą, prasispraudė pro Holusą ir nuspaudė mano „Nortel” telefono mikrofono mygtuką. Po to ji klaviatūroje surinko vidaus numerį.