Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Nuo jo balso, sklindančio tai iš vienos, tai iš kitos burnos, man truputį įskaudo galvą.

— Vadinasi, jūs norite susipažinti su mūsų pavyzdžiais čia, KOM?

— Būtent, — atsakė ateivis. — Mums buvo lengva tyrinėti dabartinę jūsų fauną bei florą nepasirodant žmonėms, tačiau, kaip žinote, yra visai nedaug gerai išsilaikiusių fosilijų. Mums atrodė, jog geriausias būdas patenkinti smalsumą apie gyvybės evoliuciją šiame pasaulyje yra paprašyti leisti apžiūrėti esamą fosilijų kolekciją. Taip sakant, nėra reikalo iš naujo išradinėti dviratį.

Vis dar buvau priblokštas šio nuotykio, tačiau nemačiau priežasties, dėl kurios turėčiau nepadėti ateiviui.

— Žinoma, galite apžiūrėti mūsų pavyzdžius; čia nuolatos lankosi kiti mokslininkai. Ar kuri nors sritis jus ypač domina?

— Taip, — atsakė ateivis. — Mane domina masinis išnykimas gyvybės evoliucijos lūžio momentais. Ką galite apie tai pasakyti?

Truktelėjau pečiais: tai plati tema.

— Mums žinomi penki masinio išnykimo atvejai per Žemės istoriją. Pirmasis įvyko ordoviko periodo pabaigoje, maždaug prieš 440 milijonų metų. Antrasis — devono laikotarpio pabaigoje, maždaug prieš 365 milijonus metų. Trečiasis, didžiausias, — permo laikotarpio pabaigoje, prieš 225 milijonus metų.

Holusas pajudino savo akių stiebelius, ir trumpam susilietus jų kristališkam apvalkalui pasigirdo tylus barkštelėjimas.

— „Papasakokite” „plačiau” „apie” „trečiąjį”.

— Šiuo laikotarpiu, — atsakiau, — išnyko beveik devyniasdešimt šeši procentai visų jūros gyvybės rūšių ir išmirė trys ketvirtadaliai sausumos stuburinių šeimų atstovų. Dar vienas masinis išnykimas įvyko triaso laikotarpio pabaigoje, maždaug prieš 210 milijonų metų. Tada netekome maždaug ketvirtadalio visų šeimų, įskaitant labirintodontus; tai, matyt, turėjo lemiamos reikšmės įsiviešpataujant dinozaurams — padarams, panašiems į tą, kurio kaukolę laikote.

— Taip, — patvirtino Holusas, — tęskite.

— Na, o garsiausias masinis išnykimas įvyko prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų kreidos laikotarpio pabaigoje, — dėsčiau vėl parodydamas į trojodono kaukolę. — Būtent tada išmirė visi dinozaurai, pterozaurai, mozazaurai, amonitai ir kiti gyvūnai.

— Šis padaras turėjo būti gana mažas, — pastebėjo Holusas pakeldamas kaukolę.

— Teisybė. Ne daugiau nei penkių pėdų ilgio nuo snukio iki uodegos galo. Pusantro metro.

— Ar jis turėjo didesnių giminaičių?

— Be abejo. Jie, tiesą sakant, buvo didžiausi kada nors Žemėje gyvenę gyvūnai. Tačiau tuo metu visi išmirė nutiesdami kelią tokiems kaip aš — šią klasę mes vadiname žinduoliais.

— „Ne” „į” „ti” „kė” „ti” „na”, — nusistebėjo Holuso burnos.

Kartais iš jo dviejų kalbos plyšių sklisdavo ištisi žodžiai, o kartais tik skiemenys.

— Kas?

— Kaip jūs nustatėte išnykimo datas? — paklausė jis, nekreipdamas dėmesio į mano klausimą.

— Mes manome, kad visas uranas Žemėje susiformavo tuo pačiu metu kaip ir planeta, tad matuojame urano-238 santykį su jo galutiniu skilimo produktu, švinu-206, ir urano-235 santykį su jo galutiniu skilimo produktu, švinu-207. Šie skaičiavimai rodo, jog mūsų planetai yra 4,5 milijardo metų. Tada…

— Gerai, — ištarė viena burna. — Gerai, — patvirtino kita. — Jūsų datos turėtų būti tikslios. — Holusas nutilo. — Nepaklausėte manęs, iš kur atvykau.

Pasijutau tarsi idiotas. Žinoma, jis buvo teisus; tai tikriausiai turėjo būti pats pirmas mano klausimas.

— Atleiskite. Iš kur jūs atvykote?

— Iš trečiosios žvaigždės, vadinamos Beta Hydri, planetos.

Universitete studijuodamas geologiją, buvau užsirašęs į porą astronomijos kursų, taip pat mokiausi lotynų bei graikų kalbų — naudingų paleontologui. „Hydri” yra „hydrus” — mažo vandens gyvūno hidros — kilmininkas. Šiuo vardu pavadintas blankus žvaigždynas, esantis virš Pietų ašigalio. O „beta”, žinoma, yra antroji graikų alfabeto raidė. Vadinasi, Beta Hydri turėtų būti antroji pagal ryškumą stebint iš Žemės to žvaigždyno žvaigždė.

— Kaip toli ji nuo mūsų? — paklausiau.

— Už dvidešimt keturių šviesmečių, — atsakė Holusas. — Tačiau mes atvykome ne tiesiai iš savo planetos. Keliaujame jau kurį laiką ir, prieš atvykdami čia, aplankėme septynias kitas žvaigždžių sistemas. Mūsų kelionė jau trunka 103 šviesmečius.

Vis dar apstulbęs linktelėjau galvą ir, suvokęs, jog kartoju tai, ką jau dariau anksčiau, paaiškinau:

— Kai šitaip judinu galvą aukštyn ir žemyn, tai reiškia, jog sutinku arba prašau tęsti, arba pritariu.

— Žinau, — atšovė Holusas, vėl trakštelėdamas akimis. — Šis mano gestas reiškia tą patį. — Jis trumpam nutilo. — Nors esu buvęs devyniose žvaigždžių sistemose, įskaitant šią ir mano gimtąją, jūsų planeta yra tik trečia, kurioje radome išlikusią intelektualią gyvybę. Pirmoji planeta, suprantama, yra mano, o kita buvo antroji Delta Pavonis planeta, priklausanti žvaigždei, esančiai už maždaug dvidešimties šviesmečių nuo čia, tačiau tik už 9,3 šviesmečio nuo mano pasaulio.

Delta Pavonis turėtų būti Povo žvaigždyno ketvirtoji pagal ryškumą žvaigždė. Prisiminiau, kad šis žvaigždynas, kaip ir Hidros, yra matomas tik Pietų pusrutulyje.

— Gerai, — pritariau.

— Mano planetos istorijoje buvo penki pagrindiniai masiniai išnykimai, — pasakojo Holusas. — Mūsų metai yra ilgesni už jūsų, tačiau jei datas išreikšime Žemės metais, šie išnykimai įvyko maždaug prieš 440,365,225,2 1 0 ir 65 milijonus metų.

Pajutau, kaip nukaro mano žandikaulis.

— Ir, — tęsė Holusas, — Delta Pavonyje II taip pat įvyko penki masiniai išnykimai. Jų metai yra truputį trumpesni už jūsų, tačiau išreiškus išnykimų datas Žemės metais, gausime, kad ir jie įvyko maždaug prieš 440, 365, 225,210 bei 65 milijonus metų.

Man ėmė svaigti galva. Vien kalbėti su ateiviu iš kosmoso buvo sunku, o pakęsti postringaujantį nesąmones ateivį tiesiog neįmanoma.

— Taip negali būti, — atšoviau. — Mes žinome, jog išnykimai čia buvo susiję su vietiniais reiškiniais. Išnykimą permo periodo pabaigoje sukėlė apledėjimas nuo vieno ašigalio iki kito, o kreidos laikotarpio išnykimas greičiausiai kilo dėl susidūrimo su asteroidu iš Saulės sistemos asteroidų žiedo.

— Mes taip pat manėme, kad išnykimus mūsų planetoje reikia aiškinti vietinėmis priežastimis, o rydai — taip mes vadinome Delta Pavonis II protingąją rasę — irgi turėjo aiškinimų, kurie atrodė išskirtinai susiję su jų vietinėmis aplinkybėmis. Sužinoję, kad masinių išnykimų datos mūsų pasauliuose sutampa, buvome sukrėsti. Būtų galima laikyti atsitiktiniu sutapimu, jei vieno ar dviejų iš penkių išnykimų datos sutaptų, tačiau atrodė visiškai neįmanoma, kad visi penki vyktų tuo pačiu metu, nebent, žinoma, mūsų ankstesnieji išnykimų priežasčių aiškinimai buvo netikslūs arba neišsamūs.

— Vadinasi, jūs atvykote čia sužinoti, ar Žemės istorija sutampa su jūsų planetos?

— Iš dalies, — atsakė Holusas. — Ir, kaip matyti, ji sutampa.

Papurčiau galvą.

— Tiesiog neįsivaizduoju, kaip tai galėtų būti.

Ateivis atsargiai padėjo trojodono kaukolę ant mano rašomojo stalo; buvo akivaizdu, kad jis įpratęs rūpestingai elgtis su fosilijomis.

— Iš pradžių mes negalėjome patikėti lygiai kaip ir jūs, — tarė jis. — Tačiau bent jau mano ir rydų pasaulyje sutampa ne tik datos. Poveikio biosferai pobūdis irgi buvo toks pat. Didžiausias masinis išnykimas visuose trijuose pasauliuose buvo trečiasis — Žemėje jis sutampa su permo laikotarpio pabaiga. Atsižvelgiant į tai, ką man pasakėte, atrodo, jog tuo metu visuose trijuose pasauliuose buvo beveik visiškai išnaikinta bioįvairovė.