Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Atleiskite.

Jis kalbėjo su Kvebeko akcentu.

Holusas pasitraukė į šalį.

— Atsiprašau, — tarė jis. — Ar norėjote praeiti?

— Ne, — atsakė vyras. — Noriu su jumis pasikalbėti. Mes iš Kanados saugumo žvalgybos tarnybos; norėčiau, kad eitumėte su mumis.

— Kur?

— Į saugesnę vietą, kur galėsite pasikalbėti su reikiamais žmonėmis. — Jis trumpam nutilo. — Šiems atvejams yra galiojantis protokolas, nors jį rasti prireikė kelių minučių. Ministras pirmininkas jau pakeliui į oro uostą Otavoje, ir mes netrukus perspėsime JAV prezidentą.

— Ne, atleiskite, — atšovė Holusas. Jo akių stiebeliai nužvelgė visą aštuonkampį vestibiulį su visais susibūrusiais jame žmonėmis, po to vėl nukrypo į federalinius agentus. — Čia atvykau vykdyti paleontologinių tyrimų. Žinoma, su malonumu pasisveikinsiu su jūsų ministru pirmininku, jei jis panorės čia užsukti, tačiau vienintelė priežastis, dėl kurios atskleidžiau savo atvykimą, yra ta, kad galėčiau pasikalbėti su daktaru Džerichu.

Viena savo rankų jis parodė į mane, ir videografas atsisuko tai nufilmuoti. Turiu prisipažinti, jog pasijutau išdidžiai.

— Atleiskite, pone, — tarė kanadietis prancūzas KSŽT agentas, — tačiau mes privalome elgtis būtent šitaip.

— Jūs manęs nesiklausote, — atšovė Holusas. — Aš atsisakau vykti su jumis. Atvykau čia dirbti svarbų darbą ir noriu jį tęsti.

KSŽT agentai susižvalgė. Galiausiai prabilo juodaodis; jis kalbėjo su nežymiu Jamaikos akcentu.

— Klausykite, jūs privalote pasakyti: „Noriu susitikti su jūsų vadovu”. Jūs privalote norėti susitikti su valdžios atstovais.

— Kodėl? — paklausė Holusas.

Agentai vėl susižvalgė.

— Kodėl? — pakartojo baltaodis. — Todėl, kad taip elgiamasi.

Holusas įsistebeilijo į baltaodį.

— Manyčiau, kad čia aš esu labiau patyręs nei jūs, — tyliai tarė jis.

Baltaodis federalinis agentas išsitraukė mažą pistoletą.

— Aš iš tiesų privalau primygtinai pareikalauti, — pareiškė jis.

Dabar įsikišo „farai ”.

— Privalome pamatyti jūsų dokumentus, — pareiškė kresnesnis policininkas.

Juodaodis KSŽT agentas pakluso; neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti KSŽT pažymėjimas, tačiau policininkai, matyt, liko patenkinti ir pasitraukė.

— O dabar, — pareiškė juodaodis, — prašau vykti su mumis.

— Esu visiškai tikras, kad nepanaudosite savo ginklo, — atkirto Holusas, — tad, be abejonės, elgsiuosi taip, kaip nusprendžiau.

— Mes vykdome įsakymą, — pareiškė baltaodis agentas.

— Nė kiek neabejoju. Taip pat neabejoju, kad jūsų viršininkai supras, jog negalėjote įvykdyti įsakymo, — atšovė Holusas, parodydamas į videografą, kuris tarsi patrakęs keitė vaizdajuostės kasetę. — Įrašas parodys, kad jūs primygtinai reikalavote, aš atsisakiau, ir taip reikalas baigėsi.

— Negalima šitaip elgtis su svečiu, — suriko moteris iš minios.

Atrodo, jog ši nuostata buvo populiari: pasigirdo keli pritarimo balsai.

— Mes stengiamės apsaugoti ateivį, — teisinosi baltaodis KSŽT agentas.

— Nė velnio, — paprieštaravo vienas muziejaus lankytojas. — Mačiau „X failus Jei dabar su juo iš čia išeisite, nė vienas eilinis žmogus jo daugiau nebepamatys.

— Palikite jį ramybėje! — pridūrė pagyvenęs žmogus, kalbantis su europietišku akcentu.

Agentai pažvelgė į videografą, o juodaodis parodė baltaodžiui stebėjimo kamerą. Be jokios abejonės, jie norėjo, kad visa tai nebūtų įrašinėjama.

— Prašau būti mandagiems, — perspėjo Holusas, — vis tiek nebus jūsų viršus.

— Tačiau, na, žinoma, jūs neprieštarausite, kad būtų stebėtojas? — paklausė juodaodis agentas. — Kuris pasirūpintų, jog jums nenutiktų nieko bloga?

— Dėl to nė kiek nesibaiminu, — atšovė Holusas.

Čia įsikišo Kristina.

— Aš esu muziejaus direktorių tarybos narė ir prezidentė, — pareiškė ji KSŽT agentams. Po to ji atsisuko į Holusą. — Esu tikra, jog suprantate, kad norėtume užfiksuoti jūsų apsilankymą, įtraukti jį į mūsų kroniką. Jei neprieštarautumėte, mes norėtume, kad jus ir daktarą Džerichą lydėtų bent jau operatorius.

Vyrukas iš „CITY-TV” puolė į priekį; buvo akivaizdu, kad jis mielai imtųsi šio darbo.

— Tačiau aš prieštarauju, — atkirto Holusas. — Daktare Dorati, mano pasaulyje nuolatos stebi tik nusikaltėlius; ar sutiktumėte, kad kas nors ištisą dieną stebėtų, kaip jūs dirbate?

— Na, aš… — pradėjo Kristina.

— Taigi ir aš nesutinku, — pertraukė ją Holusas. — Esu dėkingas už jūsų svetingumą, tačiau jūs, — jis parodė į videografą. — Jūs esate žiniasklaidos atstovas; leiskite man padaryti pareiškimą. — Holusas palaukė, kol Kanados indėnas nustatė savo kamerą. — Noriu nevaržomas susipažinti su išsamia fosilijų kolekcija, — garsiai pareiškė Holusas. — Mainais pasidalysiu informacija, kurią sukaupė mano gentainiai, kai manysiu, kad atėjo tinkamas metas tai padaryti. Jei yra kitas muziejus, galintis man pasiūlyti tai, ko ieškau, mielai pasirodysiu ten. Tiesiog…

— Ne, — įsikišo Kristina, puldama į priekį. — Ne, to daryti nereikės. Žinoma, kad mes bendradarbiausime, kiek pajėgsime.

Holusas nusuko savo akių stiebelius nuo kameros.

— Vadinasi, galiu vykdyti savo tyrimus priimtinomis man sąlygomis?

— Taip, — atsakė Kristina. — Galite daryti, ką tik norite.

— Kanados vyriausybė vis tiek reikalaus… — pradėjo baltaodis KSŽT agentas.

— Lengviausiai galiu nuvykti į JAV, — atšovė Holusas, — arba į Europą ar Kinij ą, arba..

— Leiskite jam daryti tai, ką nori! — sušuko vidutinio amžiaus muziejaus lankytojas.

— Nenoriu gąsdinti, — tarė Holusas, pažvelgdamas iš pradžių į vieną federalinį agentą, po to į kitą, — tačiau visiškai nesiruošiu būti įžymybe ar sutikti, kad dokumentalistai arba saugumiečiai įspraustų mane į siaurus rėmus.

Holuso akių strypeliai išlinko atgal taip, kad jo kristalais dengtos akys žvelgė į aukštą rotondos lubų kupolą, pagamintą iš daugiau nei milijono Venecijos stiklo plytelių; galbūt šitaip forhilnorai vartė akis. Kupolo viršūnėje esančiame kvadrate rikiavosi žodžiai: „Kad visi žmonės žinotų Jo darbus”, kurie, kaip man sakė, buvo citata iš Jobo knygos.

Netrukus strypeliai vėl palinko į priekį ir įsistebeilijo atskirai į kiekvieną agentą.

— Klausykite, — tęsė Holusas. — Aš praleidau daugiau nei metus, tyrinėdamas jūsų kultūrą iš orbitos. Nesu tiek kvailas, kad atvykčiau čia tokiu pavidalu, kuris padarytų mane pažeidžiamą.

Jis įkišo ranką į apvynioto aplink liemenį audeklo klostę — akimirksniu vienas KSŽT agentų išsitraukė savo pistoletą — ir ištraukė maždaug golfo kamuoliuko dydžio daugiasienį daiktą. Tada Holusas šonu prislinko prie manęs ir ištiesė daiktą. Aš jį paėmiau; daiktas buvo sunkesnis, nei atrodė.

— Šis prietaisas — tai holoforminis projektorius, — paaiškino Holusas. — Jis tik ką pats įsivedė daktaro Džericho biometrinius duomenis ir dirbs tik jam esant; tiesą sakant, galiu šį prietaisą padaryti susinaikinančiu, ir tai gali būti gana įspūdinga, jei kas kitas jį paims, todėl patariu neimti prietaiso iš daktaro Džericho. Dar daugiau: projektorius veiks tik tose vietose, kurioms aš pritarsiu, pavyzdžiui, šiame muziejuje. — Holusas nutilo. — Aš čia esu per atstumą, — paaiškino jis. — Tikrasis aš vis dar tebėra nuleidžiamajame aparate prie gretimo pastato; vienintelė priežastis, dėl kurios aš nusileidau į Žemę, buvo pasirūpinti, kad būtų perduotas projektorius, kurį dabar laiko daktaras Džerichas. Projektoriuje naudojama holografija ir mikromanipuliuojamas jėgos laukas, siekiant sukurti įspūdį, kad aš esu čia ir leisti man kiloti objektus. — Holusas — ar jo atvaizdas — akimirkai sustingo, tarsi tikrasis ateivis būtų užsiėmęs kažkuo kitu. — Štai, — tarė jis, — mano nuleidžiamasis aparatas su tikruoju manimi dabar grįžta į orbitą.