Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Manau, jog labiausiai už viską man patinka parėjus namo išgirsti tyliai grojant radiją, užuosti verdamą vakarienę, išvysti Rikį, ropojantį laiptais iš rūsio, ir Siuzaną, ateinančią iš virtuvės pakštelėti man į skruostą — ką ji tik ką ir padarė.

— Sveikas, mielasis, — pasisveikino ji. — Kaip praėjo diena?

Ji nežinojo. Ji nebuvo girdėjusi. Žinojau, kad Siuzanos viršininkas Pero darbe neleisdavo klausytis radijo, o automobilyje Siuzana klausydavosi įrašytų į kasetes knygų. Pažvelgiau į laikrodį: be dešimt šešios — nuo Holuso išvykimo nepraėjo nė dvi valandos.

— Puikiai, — atsakiau, tačiau spėju, jog man ne visai pavyko nuslopinti šypsnį.

— Ko šypsaisi? — paklausė Siuzana.

Išsiviepiau iki ausų.

— Netrukus sužinosi.

Kaip tik tuo metu pasirodė Rikis. Ištiesęs ranką pašiaušiau jo plaukus, kurie buvo šviesūs, tokie patys kaip mano, kai buvau Rikio metų — malonus sutapimas. Kai sulaukiau paauglystės, mano plaukai tapo rudi, o sukakus penkiasdešimčiai pražilo, tačiau man pavyko beveik visus juos išsaugoti iki pat kelių pastarųjų mėnesių.

Mes su Siuzana atidėliojome kūdikio gimimą — kaip paaiškėjo, per ilgai. Įvaikinome Rikį, kai jis buvo vos vieno mėnesio; kūdikis dar neturėjo vardo, todėl mes jį pavadinome Ričardu Bleinu Džerichu. Kurie to nežinojo, kartais sakydavo, kad Rikis turi Siuzanos akis ir mano nosį. Rikis buvo tipiškas šešiametis — vien tik kaulai, oda ir pasišiaušę plaukai. Tačiau jis, ačiū Dievui, buvo gabus vaikas. Nei aš, nei Siuzana nesame sportininkai; abu gyvenimui užsidirbame smegenimis. Nežinau, kaip su juo bendraučiau, jei vaikas nebūtų gudrus. Rikis buvo geros širdies ir noriai bendraudavo su nepažįstamais žmonėmis. Tačiau atrodo, jog per pastarąsias porą savaičių atsirado peštukas, kuris primušdavo Rikį pakeliui į mokyklą. Vaikas negalėjo suprasti kodėl.

Aš jį supratau.

— Vakarienė beveik paruošta, — pareiškė Siuzana.

Pakilau į antro aukšto vonios kambarį ir nusiprausiau. Suprantama, virš prausyklės kabojo veidrodis; stengiausi į jį nepažvelgti. Vonios duris buvau palikęs praviras, ir Rikis atkulniavo paskui mane. Padėjau jam nusiplauti rankas, apžiūrėdamas jas, kai vaikas baigė praustis, ir abu su sūnumi nusileidome į valgomąjį.

Visada buvau linkęs tukti, tačiau daugelį metų man pavyko kontroliuoti svorį tinkamai maitinantis. Neseniai gavau brošiūrą. Joje buvo parašyta: Jei negalite daug valgyti, svarbu, kad jūsų maistas būtų maistingas. Jame turėtų būti kuo daugiau kalorijų. Kalorijų skaičių galite padidinti į maistą pridėdami sviesto ar margarino; sumaišydami konservuotas grietinės sriubas su pienu ar pieno ir grietinėlės mišiniu; gerdami alkoholinius gėrimus su kiaušinio tryniu ir cukrumi arba pieno kokteilius; į daržoves pridėdami grietinės padažo ar ištirpinto sūrio; užkandžiaudami riešutais, sėklomis, žemės riešutų sviestu bei traškiais sausainiais.

Kadaise visi šie dalykai man labai patiko, tačiau daugelį metų jų vengiau. Dabar man reikėtų juos valgyti, tačiau jie man visai neatrodo patrauklūs.

Siuzana iškepė kepsninėje vištos blauzdelių, apvoliotų ryžių dribsniuose; ji taip pat pateikė žalių pupelių bei bulvių košės, paruoštos su tikra grietine, o man pastatė nedidelį puodelį ištirpdyto lydyto sūrio, kad užsipilčiau ant bulvių. Siuzana taip pat suplakė šokoladinius pieno kokteilius, kurie man buvo būtinybė, o Rikiui — puikus skanėstas. Žinojau, jog nesąžininga, kad visą maistą ruošia Siuzana. Anksčiau mes gamindavome valgį pakaitomis, tačiau dabar aš negalėjau į jį pažiūrėti, negalėjau pakęsti kvapo.

Vėl žvilgtelėjau į laikrodį; artėjo šešios. Mūsų šeimoje galiojo taisyklė: nors svetainėje esantis televizorius gerai matyti iš valgomojo, kai valgome, jis visada būna išjungtas. Tačiau šį vakarą padariau išimtį: pakilau nuo savo vietos prie stalo, įjungiau šeštos valandos miesto pulso žinias ir leidau plačiai išsižiojusiems žmonai bei sūnui stebėti mėgėjiškus kadrus, užfiksavusius, kaip nusileidžia nežemiškas erdvėlaivis ir videografo nufilmuotą medžiagą, kurioje aš bendrauju su Holusu.

— O Dieve, — kartojo Siuzana išplėstomis akimis, — o Dieve.

— Geras, — žavėjosi Rikis, stebėdamas netvarkingus kadrus, kuriuos rotondoje nufilmavo videografas, laikydamas kamerą rankoje.

Nusišypsojau sūnui. Žinoma, jis buvo teisus. Tai buvo geras, geresnio nebūna.

Daugelis Žemės lyderių buvo nepatenkinti, tačiau ateiviai, matyt, nerodė jokio noro apsilankyti Jungtinėse Tautose, Baltuosiuose Rūmuose, Europos parlamente, Kremliuje, Indijos parlamente, Knesete ar Vatikane — nors visos šios institucijos kaipmat paskelbė kvietimus. Kitos dienos rytą Žemėje pasirodė dar aštuoni nežemiškieji ateiviai — ar jų holografiniai įsikūnijimai — ir visi jie buvo forhilnorai.

Vienas apsilankė psichiatrijos ligoninėje Vakarų Virdžinijoje; jį, matyt, nustebino neįprastas žmonių elgesys, ypač aštri šizofrenijos forma. (Matyt, ateivis iš pradžių buvo apsilankęs panašioje įstaigoje Kentukio valstijos mieste Luisvilyje, tačiau liko nepatenkintas tuo, kaip su juo bendradarbiavo, tad padarė tiksliai tą, ką Holusas grasino padaryti KOM — išvyko ir nukeliavo į paslaugesnę vietą.)

Kitas ateivis, nusileidęs Burundyje, gyveno su grupe gorilų, kurios, atrodo, jį gana palankiai sutiko.

Trečiasis įsitaisė pas viešąjį gynėją San Franciske, ir jį matė dalyvaujant teismo posėdžiuose per kaltinimą.

Ketvirtasis buvo Kinijoje, leido laiką su ryžius auginančiu ūkininku tolimame kaime.

Penktasis atsidūrė Egipte ir prisijungė prie archeologinių kasinėjimų Abu Singe.

Šeštasis Šiaurės Pakistane tyrinėjo gėles bei medžius.

Dar vieną matė vaikščiojantį po senas mirties stovyklas Vokietijoje, bėgiojantį po Tiananmenio aikštę ir lankantį Kosovo griuvėsius.

Ir, laimei, dar vienas pasirodė Briuselyje bei sutiko pasikalbėti su viso pasaulio žiniasklaidos atstovais. Paaiškėjo, kad jis laisvai kalba angliškai, prancūziškai, japoniškai, kiniškai (ir mandarinų, ir kantono dialektu), hindi, vokiškai, ispaniškai, olandiškai, itališkai, hebrajiškai ir dar kitomis kalbomis (bei mokėjo pamėgdžioti britų, škotų, Bruklino, Teksaso ir Jamaikos akcentus priklausomai nuo to, su kuo kalbėdavo).

Tačiau vis tiek begalė žmonių norėjo pasikalbėti su manimi. Mes su Siuzana turėjome telefonų knygoje nepaskelbtą numerį. Jį gavome prieš kelerius metus po to, kai fanatikai ėmė mus puolinėti po viešų debatų, kuriuos aš surengiau su Duana Giš iš Sukūrimo mokslinių tyrimų instituto. Tačiau vis tiek teko išjungti telefoną; jis pradėjo skambėti, vos tik per žinias buvo paskelbta apie ateivį iš kosmoso. Tačiau, mano nuostabai ir pasitenkinimui, dabar gerai miegodavau naktimis.

Kitą dieną, kai 9:15 rytą išėjau iš metro prie muziejaus, ten buvo susirinkusi didžiulė minia; lankytojams muziejus turėjo atverti duris tik po keturiasdešimt penkių minučių, tačiau šie žmonės neketino apžiūrėti eksponatų. Jie laikė plakatus su užrašais: „Sveiki atvykę į Žemę!”, „Pasiimkite mus pas save!” ir „Šlovė ateiviams!”

Vienas iš minios pastebėjo mane ir ėmė šaukti rodydamas ranka. Žmonės ėmė judėti manęs link. Laimei, nuo laiptų, vedančių iš metro stoties, iki KOM personalo įėjimo buvo gana arti, tad spėjau įsmukti vidun, miniai nespėjus manęs užpulti.

Nuskubėjau į savo kabinetą ir padėjau golfo kamuoliuko dydžio holoforminį projektorių savo rašomojo stalo viduryje. Maždaug po penkių minučių jis du kartus supypsėjo, ir priešais mane išdygo Holusas — ar bent jau holografinis jo atvaizdas. Šiandien savo liemenį jis buvo apsivyniojęs kitokia audeklo atraiža; ji buvo rausvos lašišų spalvos su juodais šešiakampiais ir susegta ne brangakmenių disku, o sidabriniu sifleigtuku.