Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Man visada patiko šis personažas — jis man buvo panašus į dinozaurą.

— Taip, — sutiko Holusas. — Tačiau ir vėl tai reiškia, kad savo išvaizda jis yra per daug žemiškas.

— Na, guminio kostiumo viduje yra aktorius, — atsakiau.

Holuso akys nužvelgė mane taip, tarsi vėl būčiau pasirodęs kaip mulkis, sakantis akivaizdžią tiesą.

Mes truputį pažiūrėjome, kaip svirduliuoja Gomas, po to aš išėmiau kasetę ir įstačiau „Kelionę į Babelį”. Tačiau šį kartą nepersukau pagreitintai kasetės; leidau intrigai atsiskleisti.

— Ar matote? — paklausiau. — Tai Špoko tėvai. Sarekas yra grynakraujis vulkanas, o Amanda, moteris, kurią čia matote, grynakraujis žmogus.

— Neįtikėtina, — stebėjosi Holusas. — Ir žmonės tiki, kad šitoks kryžminimas yra įmanomas?

Gūžtelėjau pečiais.

— Juk čia mokslinė fantastika, — atsakiau. — Tai pramoga.

Pagreitintai persukau vaizdajuostę iki tos vietos, kur rodomas diplomatinis priėmimas. Kresnas ateivis su knysle vietoje nosies kibo prie Sareko:

— O jūs, Sarekai, — suurzgė jis. — Kaip balsuosite jūs, Sarekai iš Vulkano?

— Tai telaritas, — paaiškinau. Po to prisiminęs pridūriau: — Jis vardu Gavas.

— Jis panašus į jūsų kiaulę, — pastebėjo Holusas. — Be to, irgi atrodo per daug žemiškai.

Dar pagreitintai persukau vaizdajuostę.

— Tai andorietis, — tariau.

Ekrane išdygo mėlynaodis baltaplaukis humanoidas su dviem storomis, padalytomis į dalis antenomis, kyšančiomis iš pakaušio.

— Kuo jis vardu? — paklausė Holusas.

Tai buvo Šrasas, tačiau kažkodėl sumišau dėl to, kad žinau jo vardą.

— Neprisimenu, — atsakiau ir įstačiau kitą kasetę: specialų „Žvaigždžių karų” variantą su titrais.

Pagreitintai ją persukau iki scenos valgykloje. Holusui patiko Grydo — panašus į vabzdį Jabos pakalikas, besiginčijantis su Hanu Solu — taip pat jam patiko Plaktukgalvis bei keli kiti personažai, bet vis tiek Holusui atrodė, kad žmonija neteisingai vaizduoja nežemiškosios gyvybės atstovus. Žinoma, aš jam neprieštaravau.

— Tačiau, — pastebėjo Holusas, — jūsų filmų kūrėjams vienas dalykas pavyko.

— Koks? — paklausiau.

— Diplomatinis priėmimas: scena prie baro. Atrodo, jog visų parodytų ateivių technologijos lygis buvo maždaug vienodas.

Suraukiau antakius.

— Visada maniau, kad tai yra mažiausiai tikėtinas dalykas. Juk visatai yra maždaug dvylika milijardų metų…

— Iš tiesų jai 13,93422 milijardo, — patikslino Holusas, — suprantama, matuojant Žemės metais.

— Puiku. Visatai yra 13,9 milijardo metų, o Žemei tik maždaug 4,5 milijardo. Privalo būti kur kas senesnių ir kur kas jaunesnių už mūsiškę planetą. Manyčiau, kad yra intelektualių rasių, pranokusių mus milijonais, jei ne milijardais, metų, o kitos rasės turėtų būti bent šiek tiek primityvesnės.

— Net keliais dešimtmečiais atsilikusi nuo jūsų rasė neturėtų radijo ar erdvėlaivių, todėl jos aptikti nepavyktų, — pastebėjo Holusas.

— Teisybė. Tačiau vis tiek manyčiau, kad yra daugybė rasių, kur kas toliau pažengusių už mus, kaip, na, pavyzdžiui, kaip jūsiškė.

Holuso akys pažvelgė viena į kitą — ar tai reiškė nuostabą?

— Mes, forhilnorai, nesame labai smarkiai pažengę toliau už jūsų rasę — daugiausia šimtmečiu, tikrai ne daugiau. Tikiuosi, jog per kelis dešimtmečius jūsų fizikams pavyks padaryti didelių atradimų, kurie leis, panaudojus termobranduolinę sintezę, ekonomiškai įgreitinti erdvėlaivius beveik iki šviesos greičio.

— Tikrai? Puiku. Tačiau… tačiau kokio amžiaus yra Beta Hydri?

Tai bent būtų sutapimas, jei žvaigždės amžius būtų toks pat kaip Saulės.

— Maždaug 2,6 milijardo Žemės metų.

— Truputį didesnis nei pusė Solio amžiaus.

— Solio? — paklausė kairioji Holuso burna.

— Taip mes vadiname Saulę, kai norime ją išskirti iš kitų žvaigždžių, — paaiškinau. — Tačiau jei Beta Hydri yra tokia jauna, stebiuosi, kad jūsų pasaulyje yra stuburinių, o ką jau ir kalbėti apie protingą gyvybę.

Holusas susimąstė dėl mano žodžių.

— Kada gyvybė atsirado Žemėje?

— Čia tikrai buvo gyvybė prieš 3,8 milijardo metų — turime tokio amžiaus fosilijų — ir galbūt gyvybė buvo net prieš keturis milijardus metų.

Ateivis negalėjo patikėti.

— O pirmieji gyvūnai, turintys stuburą, atsirado tik prieš pusę milijardo metų, tiesa? Vadinasi, kad atsirastų pirmieji stuburiniai, prireikė 3,5 milijardo metų? — Holusas išpūtė savo liemenį. — Gyvybė mano planetoje atsirado, kai jai buvo 350 milijonų metų, o stuburiniai atsirado praėjus vos 1,8 milijardo metų.

— Įdomu, kodėl evoliucija čia užtruko taip ilgai?

— Jau sakiau, — aiškino Holusas, — kad gyvybės raida jūsų ir mūsų pasaulyje manipuliavo Dievas. Galbūt jis turėjo tikslą, jog vienu metu atsirastų įvairios protingos gyvybės formos.

— Ak, — abejodamas ištariau.

— Tačiau net jei tai netiesa, — tęsė Holusas, — yra kita priežastis, dėl kurios visos keliaujančios po kosmosą rasės yra panašiai išsivysčiusios.

Pasąmonėje ėmė suktis kažkokios mintys, Karlo Sagano aiškinimas, kurį kadaise mačiau per televiziją: Dreiko lygtis. Joje buvo keli dėmenys, tarp jų žvaigždžių formavimosi greitis, dalis žvaigždžių, galinčių turėti planetas, ir taip toliau. Sudauginę visus lygties dėmenis, turėtumėte gauti spėjamą protingų civilizacijų, šiuo metu egzistuojančių Paukščių Take, skaičių. Neprisimenu visų lygties dėmenų, tačiau tikrai pamenu paskutinį, nes kai Saganas jį aptarinėjo, mane nukrėtė šiurpas.

Paskutinysis dėmuo buvo technologinės civilizacijos gyvavimo trukmė: metų skaičius nuo radijo transliacijos sukūrimo iki rasės išnykimo. Žmonės rimtai pradėjo transliuoti radiją trečiajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje; jei šaltasis karas būtų virtęs karštuoju, mūsų, kaip technologinės rūšies, gyvavimas tebūtų trukęs trisdešimt metų.

— Turite omenyje civilizacijos gyvavimo trukmę? — paklausiau. — Laiką iki ji pati save susinaikins?

— Manau, jog tai yra viena iš galimybių, — atsakė Holusas. — Mano rasei tikrai buvo iškilę sunkumų mokantis išmintingai naudoti branduolinę energiją. — Ateivis trumpam nutilo. — Man susidarė įspūdis, jog daugelį žmonių kamuoja psichikos sutrikimai.

Tokia akivaizdi temų kaita mane apstulbino.

— Mm, taip. Manau, jog tai tiesa.

— Taip pat ir daugelį forhilnorų, — tęsė Holusas. — Tai irgi kelia susirūpinimą: vystantis technologijoms, lengviau tampa sunaikinti visą populiaciją. Galiausiai technika atsiduria ne tik vyriausybių, bet ir pavienių žmonių rankose — ir kai kurie šių žmonių nėra stabilios psichinės būklės.

Tai buvo sukrečianti mintis. Naujas Dreiko lygties dėmuo: d su indeksu p — dalis jūsų gyvybės formos narių, kurie yra pamišę.

Holuso atvaizdas prisiartino prie manęs.

— Tačiau tai nėra svarbiausias dalykas. Sakiau, kad, prieš susitinkant su jumis, mes, forhilnorai, užmezgėme ryšį su kita gyvybės forma — rydais; tiesą sakant, mes su jais pirmą kartą susitikome maždaug prieš šešiasdešimt metų — kai nuvykome į Delta Pavonis ir ten juos atradome.

Linktelėjau.

— Taip pat sakiau, kad mūsų žvaigždėlaivis, „Merelkas”, prieš atvykdamas čia, be rydų aplankė dar šešias žvaigždžių sistemas. Tačiau jums nepasakiau, kad kiekvienoje šių sistemų kažkada buvo protingų rasių: žvaigždės, kurias jūs vadinate Epsilon Indi, Tau Ceti, Miu Kasiopėja A, Eta Kasiopėja A, Sigma Drakonis ir Grumbridžas 1618. Visose šiose žvaigždėse kažkada buvo protingos būtybės.