Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Atsitiktinume slypi didis grožis, — atšovė Holusas. — Tačiau aš kalbu apie fundamentalesnį projektą. Visatos svarbiausi parametrai yra tiksliai suderinti beveik idealiu laipsniu, kad galėtų palaikyti gyvybę.

Buvau gana tvirtai įsitikinęs, jog žinau, kurlink jis pakreips kalbą, tačiau paklausiau:

— Kaip?

Kad ir kaip ten būtų, pamaniau, kad jis gali žinoti kažką, ko nežinau aš, ir iš tiesų, mano didelei nuostabai, būtent taip ir atsitiko.

— Jūsų mokslas žino keturias pagrindines jėgas; tačiau iš tiesų jų yra penkios, tik jūs dar neatradote penktosios. Jums žinomos keturios jėgos yra gravitacija, elektromagnetizmas, silpnoji branduolinė jėga ir stiprioji branduolinė jėga; penktoji jėga yra atstūmimo, veikianti itin dideliais atstumais. Visų šių jėgų stiprumas labai kinta, tačiau jei jis nors truputį skirtųsi nuo dabartinio, visata, kokią mes pažįstame, neegzistuotų ir gyvybė niekada neatsirastų. Paimkime, pavyzdžiui, gravitaciją; jei ši jėga būtų nors truputėlį stipresnė, visata jau seniai būtų suirusi. Jei ji būtų bent šiek tiek silpnesnė, žvaigždės niekada nebūtų susiformavusios.

— Truputį, — tarsi aidas pakartojau.

— Taip, jei kalbame apie tuos du scenarijus; aš turiu omenyje šimtus ir tūkstančius kartų. Norite geresnio pavyzdžio? Puiku. Suprantama, jog žvaigždės privalo išlaikyti pusiausvyrą tarp gravitacinės jėgos, savo masės, kuri stengiasi jas suardyti, ir savo skleidžiamos šviesos bei šilumos sukeltos elektromagnetinės jėgos. Tik siaurame šių jėgų reikšmių diapazone galima išlaikyti pusiausvyrą, leidžiančią žvaigždėms egzistuoti. Vienu kraštutiniu atveju susiformuoja mėlynosios milžinės, kitu — raudonosios nykštukės, bet nė vienoje šių žvaigždžių rūšių sistemoje negali atsirasti gyvybė. Laimei, beveik visos žvaigždės patenka į tarpą tarp šių kraštutinumų — būtent dėl akivaizdaus skaitmeninio pagrindinių gamtos konstantų sutapimo. Jei, pavyzdžiui, gravitacijos stiprumas skirtųsi — luktelkite; privalau tai paversti į jūsų dešimtainę sistemą — viena 10 40dalimi, šis skaitmeninis sutapimas būtų pažeistas, ir visos visatos žvaigždės būtų arba mėlynosios milžinės, arba raudonosios nykštukės; nebūtų geltonų saulių, šviečiančių panašioms į Žemę planetoms.

— Tikrai? Tik viena 10 40dalimi?

— Taip. Panašiai yra ir su stipriąja branduoline jėga, laikančia atomų branduolius krūvoje, nors teigiamo krūvio protonai ir stumia vienas kitą: jei ši jėga būtų nors truputėlį silpnesnė nei yra, atomai niekada nesusiformuotų — jiems to neleistų padalyti protonų atostūmio jėga. O jei ji būtų nors truputėlį stipresnė, galėtų egzistuoti tik vandenilio atomas. Ir vienu, ir kitu atveju visatoje nebūtų žvaigždžių, o planetose gyvybės.

— Vadinasi, jūs norite pasakyti, kad kažkas parinko šiuos duomenis?

— Būtent.

— Iš kur žinote, kad tai nėra vieninteliai dydžiai, kuriuos gali turėti šios konstantos? — paklausiau. — O gal tiesiog kitaip ir būti negali.

Ateivio liemuo išsipūtė.

— Įdomi mintis. Tačiau mūsų fizikai įrodė, kad teoriškai iš tiesų įmanomi ir kiti rodikliai. O tikimybė, kad dabartiniai dydžiai atsirado atsitiktinai, yra vienas iš šešių su tiek nulių, kad galite įrašyti nulį į kiekvieną visatos neutroną bei protoną, ir vis tiek skaičius nebus užrašytas iki galo.

Linktelėjau. Esu girdėjęs įvairius samprotavimus šiuo klausimu. Atėjo metas ištraukti savo kozirį.

— Galbūt iš tiesų egzistuoja visos galimos šių konstantų reikšmės, — sutikau, — tačiau skirtingose visatose. Galbūt yra begalinis lygiagrečių visatų skaičius, kurių kiekvienoje nėra gyvybės, nes jai atsirasti neleidžia fiziniai parametrai. Jei taip, tada nėra nieko nuostabaus, kad mes esame šioje visatoje, turint omenyje tai, jog tai vienintelė iš visų įmanomų visatų, kurioje mes galime būti.

— Ak, — pertraukė Holusas. — Suprantu…

Patenkintas savimi, susikryžiavau rankas ant krūtinės.

— Suprantu, — tęsė ateivis, — kur slypi jūsų neteisingo supratimo šaknys. Praeityje dauguma mano pasaulio mokslininkų buvo ateistai arba agnostikai. Mes seniai žinojome apie akivaizdžias tiksliai suderintas jėgas, valdančias mūsų visatą; man susidaro įspūdis, kad ir jūs jau esate kažkiek su jomis susipažinę. Ir tas pats argumentas — jog galbūt yra begalinis skaičius visatų, kuriose egzistuoja alternatyvių pagrindinių konstantų reikšmių kontinuumas — leido ankstesnėms forhilnorų mokslininkų kartoms atmesti kūrėjo sąvoką. Kaip jūs sakote, jei kažkur kitur egzistuoja visos įmanomos reikšmės, nieko nuostabaus, kad yra viena visata, valdoma tam tikru reikšmių rinkiniu, kurio dėka yra įmanoma gyvybė.

Tačiau pasirodo, kad nėra jokių ilgalaikių lygiagrečių visatų, kurios tuo pačiu metu egzistuotų su mūsiške; jų ir negali būti. Mano pasaulio fizikams pavyko sukurti tai, ką, matyt, bando padaryti jūsiškiai: didžiąją vieningą teoriją, apimančią viską. Per jūsų televiziją bei radiją nedaug sužinojau apie žmonių įsitikinimus kosmologijos klausimais, tačiau jei jūs laikotės ką tik pareikšto įsitikinimo, spėju, kad jūsų kosmologai dabar yra stadijoje, kurioje mano, jog visata greičiausiai atsirado pagal didžiojo sprogimo modelį. Ar aš teisus?

— Taip, — atsakiau.

Holusas pasiūbavo.

— Forhilnoro fizikai irgi laikėsi šio įsitikinimo — nuo jo priklausė daugelio reputacija — kol nebuvo atrasta penktoji sąveikos rūšis, penktoji pagrindinė jėga; šis atradimas buvo susijęs su revoliuciniu perversmu energijos gavybos srityje, leidusiu mums įgreitinti erdvėlaivius beveik iki šviesos greičio, nepaisant reliatyvumo teorijos teiginio, kad erdvėlaivių masė, artėjant prie šio greičio, nepaprastai padidėja.

Holusas pamindžikavo savo šešiomis kojomis ir tęsė toliau:

— Didžiojo sprogimo modeliui reikia, kad visata būtų plokščia: nei atvira, nei uždara, kuri iš esmės gyvuotų begalinį laiką; tačiau pagal šį modelį įmanomas lygiagrečių visatų egzistavimas. Bet, norint įvesti penktąją jėgą, teko modifikuoti šią teoriją, kad būtų išsaugota simetrija; po šios modifikacijos atsirado nuosekli didžioji vieninga teorija — kvantinė teorija, įvertinanti visas jėgas, įskaitant gravitaciją. Didžiojoje vieningoje teorijoje yra trys svarbios nuostatos.

Pirma, mūsų visata yra ne plokščia, o uždara : ji iš tiesų prasidėjo didžiuoju sprogimu ir egzistuos dar daug milijardų metų, tačiau galiausiai susispaus į juodąją skylę per didįjį susitraukimą.

Antra, šis, dabartinis, sukūrimo ciklas eina ne daugiau kaip po aštuonių didžiojo sprogimo ir didžiojo susitraukimo svyravimų — mes esame ne begalinėje visatų grandinėje, o tik vienoje iš nedaugelio kada nors egzistavusių visatų.

— Tikrai? — nusistebėjau.

Buvau įpratęs, kad kosmologija man pateiktų arba begalybę, arba reikšmes, tiksliai lygias vienetui. Aštuoni atrodė neįprastas skaičius, todėl tai ir pasakiau.

Holusas sulenkė kojas per viršutinius sąnarius.

— Supažindinote mane su Cenu — jūsų etatiniu astronomu. Pasikalbėkite su juo; Čenas tikriausiai pasakys, jog net jūsų didžiojo sprogimo modelis, reikalaujantis, kad visata būtų plokščia, leidžia daryti prielaidą, jog prieš tai buvo labai ribotas svyravimų skaičius, jei jų buvo apskritai. Įtariu, kad Čenui atrodys visai logiška sužinoti, jog dabartinė tikrovės iteracija yra viena iš labai mažo kada nors egzistavusių visatų skaičiaus.

Holusas nutilo, po to tęsė toliau: