Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Holusas nekreipė į mane dėmesio.

— Vanduo yra unikalus ne tik dėl savo terminių savybių. Iš visų medžiagų tik skysto seleno paviršiaus įtempimo jėga yra didesnė už vandens. Būtent dėl didelės paviršiaus įtempimo jėgos vanduo giliai įsiskverbia į plyšius akmenyse ir, žinoma, kaip pastebėjome, elgiasi neįtikėtinai, nes plečiasi užšaldamas ir skaldo šiuos akmenis. Jei vandens paviršiaus įtempimo jėga būtų mažesnė, nevyktų dirvos formavimosi procesas. Maža to: jei vandens klampa būtų didesnė, negalėtų atsirasti apytakos sistemos — jūsų ir mano kraujo plazma iš esmės yra jūros vanduo, tačiau nėra tokių biocheminių procesų, kurie galėtų teikti širdžiai energiją, reikalingą pakankamai ilgą laiką pumpuoti pastebimai klampesnį skystį.

Ateivis nutilo.

— Galėčiau tęsti, — tarė jis, — pasakodamas apie nuostabius, rūpestingai suderintus parametrus, dėl kurių gyvybė tampa įmanoma, tačiau tiesa yra paprasta: jei bet kuris jų — nors vienas iš šios ilgos grandinės — būtų kitoks, visatoje nebūtų gyvybės. Mes arba esame neįsivaizduojamai neįtikėtinas laimingas atsitiktinumas — kur kas labiau neįtikėtinas nei tikimybė ištisą šimtmetį kiekvieną savaitę laimėti jūsų provincijos loterijoje — arba visata ir jos komponentai buvo tikslingai bei labai rūpestingai suprojektuota, kad galėtų atsirasti gyvybė.

Krūtinę nutvilkė skausmas, tačiau nekreipiau į jį dėmesio.

— Ir vis tiek tai netiesioginis Dievo buvimo įrodymas, — atrėžiau.

— Jūs žinote, — atsakė Holusas, — kad esate didelė mažuma net savo rūšyje. Pagal tai, ką mačiau per CNN, šioje planetoje yra tik 220 milijonų ateistų, o iš viso gyventojų 6 milijardai. Tai tik trys procentai viso gyventojų skaičiaus.

— Kalbant apie faktus, tiesa nėra demokratiškai atrandama, — atšoviau. — Dauguma žmonių nemąsto kritiškai.

Holuso balse pasigirdo nusivylimo gaidelės.

— Tačiau jūs esate išsilavinęs, kritiškas mąstytojas, ir aš jums matematinėmis sąvokomis, kurios labiau nei bet kas moksle yra įtikinamos, paaiškinau, kodėl Dievas privalo egzistuoti — ar bent privalėjo kažkada egzistuoti. Ir jūs vis tiek neigiate jo buvimą.

Skausmas krūtinėje stiprėjo. Žinoma, jis nurims.

— Taip, — atsakiau. — Aš neigiu Dievo buvimą.

— Sveiki, Tomašai, — kreipėsi į mane daktaras Nogučis tą lemtingą praėjusių metų spalio dieną, kai atėjau aptarti testų, kuriuos jis paskyrė, rezultatus. Nogučis visada mane vadino ne Tomu, o Tomašu. Mes pakankamai ilgai pažinojome vienas kitą, kad galėtume kreiptis sutrumpintais vardais, tačiau gydytojui patiko oficialumas, jis tarsi norėjo išlaikyti atstumą, bylojantį: „Aš esu gydytojas, o jūs pacientas”. — Prašom sėstis.

Taip ir padariau.

Daktaras Nogučis negaišo laiko įžangai.

— Tai plaučių vėžys, Tomašai.

Mano pulsas padažnėjo. Žandikaulis atvėpo.

— Atleiskite, — sumurmėjau.

Galvoje pynėsi milijonai minčių. Gydytojas tikriausiai suklydo; jis, matyt, paėmė kažkieno kito ligos istoriją; ką pasakysiu Siuzanai? Staiga mano burna išdžiūvo.

— Ar esate tikras?

— Užaugintos iš jūsų skreplių kultūros buvo absoliučiai diagnostinės, — atsakė Nogučis. — Nekyla jokių abejonių, kad tai vėžys.

— Ar galima jį operuoti? — pagaliau išspaudžiau.

— Turėsime tai nustatyti. Jei ne, bandysime švitinti ir taikyti chemoterapiją.

Akimirksniu pridėjau ranką prie galvos ir paliečiau plaukus.

— Ar… ar tai bus veiksminga?

Nogučis raminamai nusišypsojo.

— Tai gali būti labai veiksminga.

Ką reiškė „gali būti”, aš nenorėjau išgirsti „gali būti”, man reikėjo tikrumo.

— O kaip dėl… persodinimo?

Nogučio balsas tapo tylesnis.

— Kasmet nedaug atsiranda plaučių persodinimui. Per mažai donorų.

— Galėčiau nuvykti į Valstijas, — bandžiau siūlyti.

Apie tai galima kasdien perskaityti laikraštyje „Toronto Star”, ypač po to, kai prasidėjo Hariso sveikatos priežiūros finansavimo apkarpymai: kanadiečiai vyksta gydytis į JAV.

— Jokio skirtumo. Visur trūksta plaučių. Beje, tai gali nieko nepadėti; privalėsime patikrinti, ar vėžys neišplito.

Norėjau paklausti: „Ar mirsiu?”, tačiau klausimas man atrodė per daug tiesmukiškas.

— Išsaugokite teigiamą nuostatą, — tęsė Nogučis. — Jūs dirbate muziejuje, tiesa?

— Aha.

— Tada jūsų sveikatos draudimas tikriausiai yra puikus. Ar pagal jį apmoka už receptinius vaistus?

Linktelėjau.

— Gerai. Štai vaistai, kurie bus naudingi. Jie nėra pigūs, tačiau jei moka draudimas, jums nereikia rūpintis. Bet, kaip sakiau, privalome patikrinti, ar vėžys neišplito. Nusiųsiu jus pas onkologę Šventojo Mikalojaus ligoninėje. Ji jumis pasirūpins.

Linktelėjau jausdamas, kaip byra mano pasaulis.

Kartu su Holusu grįžome į mano kabinetą.

— Jūs įrodinėjate, — tariau, — kad kosmose žmonėms ir kitoms gyvybės formoms yra skirta ypatinga vieta.

Panašus į vorą ateivis persislinko į kitą kabineto pusę.

— Mes iš tiesų užimame ypatingą vietą, — atsakė jis.

— Na, nežinau, kaip vystėsi mokslas Beta Hydri III, Holusai, tačiau čia, Žemėje, mokslo raida nuolatos mus išstumdavo iš bet kokios išskirtinės padėties sosto. Mano kultūra kadaise galvojo, kad mūsų pasaulis yra visatos centre, tačiau paaiškėjo, jog tai klaida. Mes taip pat manėme, kad esame sukurti tiksliai pagal Dievo atvaizdą, bet tai taip pat buvo klaida. Kiekvieną kartą, kai pagalvodavome, jog esame kažkuo ypatingi — arba mūsų planeta ar saulė — mokslas parodydavo, kad klydome.

— Tačiau tokios kaip mes gyvybės formos iš tiesų yra ypatingos, — ginčijosi forhilnoras. — Pavyzdžiui, mūsų visų masė yra to paties laipsnio. Nė vienos protingos rūšies, įskaitant ir tas, kurios paliko savo pasaulius, vidutinė suaugusio kūno masė nebuvo mažesnė už penkiasdešimt kilogramų ar didesnė už penkis šimtus. Mes visi esame maždaug dviejų metrų, matuojant ilgiausia kryptimi — tiesą sakant, civilizuota gyvybė negalėtų egzistuoti gerokai trumpesniame nei pusantro metro kūne.

Vėl pamėginau kilstelėti antakius.

— Kodėl tai turėtų galioti Žemėje?

— Tai galioja visur, ne tik Žemėje, nes mažiausias ilgai degantis laužas yra penkiasdešimties centimetrų skersmens, o norint manipuliuoti laužu, reikia būti už jį šiek tiek didesniam. Suprantama, jog be ugnies negali būti metalurgijos, o bejos ir sudėtingos technikos. — Jis vėl nutilo ir pasiūbavo. — Suprantate? Mes visi išsivystėme tokio dydžio, kad galėtume naudoti ugnį — ir šis dydis yra tiksliai visatos logaritminiame viduryje. Didžiausias visatos matmuo yra maždaug dešimt keturiasdešimtuoju laipsniu didesnis už mus, o mažiausia jos sudėtinė dalis yra dešimt keturiasdešimtuoju laipsniu mažesnė. — Holusas pažvelgė į mane ir pasiūbavo aukštyn bei žemyn. — Mes iš tiesų esame kūrinio centre, jei tik žinote, kaip į šį kūrinį žiūrėti.

Kai pradėjau dirbti KOM, visa antrojo aukšto priekinė dalis buvo skirta paleontologijai. Šiauriniame sparne, tiesiai virš suvenyrų parduotuvių ir užkandinių, visada būdavo stuburinių paleontologijos ekspozicijos — vadinamoji „Dinozaurų galerija”, — o pietiniame sparne iš pradžių buvo bestuburių paleologinė galerija; tiesą sakant, žodžiai „Paleontologijos muziejus” tebėra ten iškalti sienos viršuje.

Tačiau bestuburių galerija buvo uždaryta kažin kada, o 1999 metais šie plotai buvo iš naujo atverti publikai kaip „Atradimų galerija” — būtent tokios pramogos patinka racionaliajai Kristinai Dorati: vaikams įrengti interaktyvūs displėjai, iš kurių nieko rimta neišmoksi. Naujosios galerijos reklaminiai plakatai metro skelbė: „Įsivaizduokite, kas būtų, jei muziejui vadovautų aštuonmetis.” Kaip kartą yra pasakęs Džonas Lenonas, lengva, jei bandai.