Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Atrodo, jog nenoras mirti yra dar viena universali konstanta.

Prisimenu, kaip praėjusį spalį grįžau namo, išgirdęs pirminę daktaro Nogučio diagnozę. Pastačiau savo furgoną įvažiavime į garažą. Siuzana jau buvo namie; tomis retomis dienomis, kai aš važiuodavau į darbą automobiliu, tas, kuris pirmas iš mūsų grįždavo namo, uždegdavo šviesą priebutyje, kad kitas žinotų, jog garaže jau yra automobilis. Aš, suprantama, paėmiau automobilį, kad galėčiau nuvažiuoti pas daktarą Nogučį, kurio kabinetas yra Finčo ir Beivju gatvių sankryžoje.

Išlipau iš automobilio. Vėjas buvo prižarstęs lapų ant mūsų įvažiavimo į garažą ir pievelės. Priėjau prie paradinių durų ir įėjau vidun. Išgirdau iš radijo sklindančią Feit Hil dainą „Šis bučinys”. Namo grįžau vėliau nei įprasta, ir Siuzana triūsė virtuvėje — girdėjau tarškančius puodus bei prikaistuvius. Perėjau kietmedžiu iškaltą priemenę ir pakilau puse laiptatakio iki svetainės; paprastai sustodavau nedideliame darbo kambaryje patikrinti korespondenciją, — jei Siuzana grįždavo namo pirmoji, ji padėdavo mano laiškus ant žemos knygų lentynos prie pat darbo kambario durų, — tačiau šiandien man rūpėjo visai kas kita.

Išėjusi iš virtuvės, Siuzana pabučiavo mane.

— Kas atsitiko? — paklausė ji.

— Kur Rikis? — klausimu atsakiau į klausimą.

Jam taip pat privalau pasakyti, tačiau bus lengviau pirmiau papasakoti Siuzanai.

— Pas Ngujenus.

Ngujenai gyveno už dviejų namų; jų sūnus Bobis buvo to paties amžiaus kaip ir Rikis.

— Kokios bėdos?

Laikiausi įsikibęs turėklų laiptų viršuje, vis dar būdamas šoko būsenos nuo išgirstos diagnozės. Rankos mostu pakviečiau Siuzaną kartu sėsti ant sofos.

— Siu, — tariau, kai atsisėdome, — šiandien buvau pas daktarą Nogučį.

Ji žiūrėjo man tiesiai į akis, stengdamasi jose perskaityti žinią.

— Kodėl?

— Dėl to kosulio. Buvau pas gydytoją praėjusią savaitę, ir jis atliko kai kuriuos tyrimus. Daktaras Nogučis pakvietė šiandien atvykti ir aptarti rezultatus. — Pasislinkau arčiau žmonos. — Nieko tau nesakiau; tyrimai atrodė įprasti — neverti apie juos pasakoti.

Siuzana kilstelėjo antakius, o jos veidas tapo labai susirūpinęs.

— Ir?

Susiradau jos ranką ir paėmiau. Siuzanos ranka drebėjo.

— Man vėžys, — pasakiau, — plaučių.

Siuzana išplėtė akis.

— O Dieve, — sukrėsta sudejavo ji. — Kas… kas dabar bus? — paklausė.

Lengvai gūžtelėjau pečiais.

— Reikės atlikti daugiau tyrimų. Diagnozė buvo nustatyta remiantis mano skrepliuose rastomis medžiagomis, tačiau gydytojas nori, jog būtų padalyta biopsija bei kiti tyrimai, kad būtų galima nuspręsti… nuspręsti, kiek jis išplitęs.

— Kaip? — paklausė Siuzana drebančiu balsu.

— Kaip aš jį gavau? — Trūktelėjau pečiais. — Nogučis mano, kad nuo mineralinių dulkių, kurių prisikvėpavau per visus tuos metus.

— Dieve, — virpėdama sudejavo Siuzana, — o Dieve.

Donaldas Čenas dešimt metų dirbo Maklaflino planetariume iki jį uždarant ir, kitaip nei kolegos, jis vis dar dirba. Donaldas buvo perkeltas į KOM švietimo programų skyrių, tačiau KOM nebuvo nuolatinių patalpų, pašvęstų astronomijai, tad Donas ne kažin ką teveikė — nors CBC kanalas kasmet ekrane parodydavo jo besišypsantį veidą, kai pradėdavo kristi meteoritų lietus.

Visas personalas Čeną vadino „vaikščiojančiu lavonu”. Jo veidas buvo siaubingai išblyškęs — astronomų profesinė rizika — ir atrodė, kad netrukus KOM jį taip pat išspirs.

Žinoma, Holuso buvimas suintrigavo visą muziejaus personalą, tačiau Donaldas Čenas šiuo apsilankymu domėjosi ypač. Jis buvo nuoširdžiai įsižeidęs, kad ateivis ieškojo ne astronomo, o paleontologo. Ceno kabinetas iš pradžių buvo planetariume; jo naujasis kabinetas čia, saugyklų centre, buvo ne ką didesnis už pastatytą karstą, tačiau Donas dažnai prasimanydavo priežasčių apsilankyti pas mane su Holusu, ir aš pradėjau priprasti priėjo beldimų į mano duris.

Holusas pirmą kartą vietoj manęs atidarė duris. Dabar jam gana sėkmingai pavykdavo susidoroti su durimis ir manipuliuoti rankena viena iš savo kojų, o ne apsisukti, kad padarytų tai ranka. Prie pat durų kėdėje sėdėjo Mušeika — taip visi pravardžiavo Alą Brusterį, dramblotą apsaugos darbuotoją, dėl Holuso lankymųsi paskirtą nuolat dirbti paleobiologijos skyriuje. O šalia Mušeikos stovėjo Donaldas Čenas.

— Ni hao ma? — kreipėsi Holusas į Čeną.

Man pasisekė, kad prieš du dešimtmečius dalyvavau bendrame Kanados ir Kinijos dinozaurų tyrimo projekte, tad pakenčiamai išmokau mandarinų dialektą, ir dabar nekreipiau dėmesio į pasisveikinimą kiniškai.

— Hao, — atsakė Čenas.

Jis įsmuko į mano kabinetą, uždarė paskui save duris ir linktelėjo Mušeikai.

— Sveikas, Žudike, — angliškai pasisveikino su manimi Čenas.

— Žudike? — nustebo Holusas ir pažvelgė iš pradžių į Čeną, po to į mane.

Nusikosėjau.

— Tai aa… pravardė.

Čenas pasisuko į Holusą.

— Tomas vadovauja kovai prieš dabartinę muziejaus administraciją. Laikraštis ‘‘Toronto Star” praminė jį vampyrų žudiku.

— Potencialiu vampyrų žudiku, — pataisiau Doną. — Dorati vis dar dažniausiai pavyksta pasiekti savo.

Čenas atsinešė senovinę knygą, sprendžiant iš hieroglifų paauksuotame viršelyje, parašytą kiniškai; nors galiu kalbėti šia kalba, tačiau skaityti man yra neįkandama.

— Kas tai? — paklausiau.

— Kinijos istorija, — atsakė Čenas. — Esu įtaisęs slaptą klausymosi aparatą pas Kangą.

Kangas vadovavo Artimųjų Rytų ir Azijos civilizacijų skyriaus Luizos Holi Stoun komitetui, dar vienam junginiui, atsiradusiam po Hariso finansavimo apkarpymų.

— Dėl to panorau susitikti su Holusu.

Forhilnoras kilstelėjo savo akių stiebelius pasirengęs padėti.

Čenas padėjo sunkią knygą ant mano rašomojo stalo.

— 1998 metais grupė Vokietijos Makso Planko nežemiškosios fizikos instituto astronomų paskelbė, jog atrado supernovos liekanas — tai, kas liko po milžiniškos žvaigždės sprogimo.

— Aš žinau apie supernovas, — įsiterpė Holusas. — Tiesą sakant, daktaras Džerichas ir aš neseniai apie jas kalbėjome.

— Gerai, — sutiko Čenas. ^ Taigi šių vyrukų atrastos liekanos yra labai arti, gal už 650 šviesmečių, Vėlos žvaigždyne. Jie šias liekanas pavadino RX J0852.0-4622.

— Supratau, — tarė Holusas.

Čenas turėjo menką humoro jausmą. Jis tęsė toliau:

— Suformavusi šias liekanas supernova turėjo būti matoma mūsų danguje maždaug 1320 metais. Tiesą sakant, ji turėjo šviesti ryškiau nei mėnulis ir būti matoma net dienos metu. — Čenas nutilo, laukdamas, kad kuris nors iš mūsų užginčys šį teiginį. Mes nesiginčijome, tad Donas tęsė: — Tačiau apie ją nėra jokių istorinių įrašų, visiškai neužsimenama, kad ji kada nors būtų buvusi pastebėta.

Holuso akių stiebeliai suvilnijo.

— Sakėte, jog ši supernova buvo Vėlos žvaigždyne? Tai pietinis žvaigždynas tiek jūsų, tiek mano pasaulio danguje. Tačiau jūsų pasaulio Pietų pusrutulyje yra nedaug gyventojų.

— Tiesa, — sutiko Čenas. — Tiesą sakant, vieninteliai žemiškieji supernovos įrodymai, kuriuos apskritai pavyko rasti, yra nitratų padidėjimas Antarktidos sniege, kurį galima sieti su supernova; panašūs padidėjimai siejami su kitomis supernovomis. Tačiau Vela^ra matoma iš mano protėvių žemės; ją galima aiškiai matyti Pietų Kinijoje. Pamaniau, jog jei kas nors ir užfiksavo supernovą, tai turėjo padaryti kinai. — Donas pakėlė knygą. — Bet jokių įrašų nėra. Žinoma, 1320-ieji buvo Juanų dinastijos valdymo vidurys.