Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Corythosaurus Excavatus Gilmore

Stačias skiauterėtasis hadrozauras. Kreidos laikotarpio pabaiga, Oldmano darinys (maždaug 75 milijonai metų), iš Liti Sendhil Kryk vietovės netoli Stevevilio, Alberta.

„Naujajai” Dinozaurų galerijai jau buvo dvidešimt penkeri metai. Ji atsidarė prieš Kristinai Dorati ateinant į valdžią, tačiau Kristina šią galeriją laikė kitų ekspozicijų modeliu: jos privalo nekelti nuobodulio lankytojams ir neužversti jų faktais. Tiesiog leisti jiems žioplinėti.

Kristina turėjo porą dukrų; dabar jos jau suaugusios. Tačiau aš dažnai spėliojau, ar Kristina, kai dukros buvo mažos, patirdavo keblumų muziejuje. Galbūt ji sakydavo: „Meri, štai karališkasis tiranozauras. Jis gyveno prieš dešimt milijonų metų.” Ir jos dukra — arba, dar blogiau, koks nors gudrus kaip aš vaikas — ją pataisydavo, perskaitęs informaciją išsamiame plakate. „Tai ne tiranozauras, ir jis gyveno ne prieš dešimt milijonų metų. Čia alozauras, ir jis gyveno prieš 150 milijonų metų.” Kad ir kokia būtų priežastis, Kristina Dorati nekentė teikiančių informaciją užrašų.

Būtų gerai, jei atsirastų pinigų iš naujo pertvarkyti Dinozaurų galeriją; aš ją paveldėjau tokią, kokia yra dabar. Tačiau pinigų šiais laikais trūko; dėl jų stygiaus buvo panaikintas ne tik planetariumas.

Tačiau vis tiek spėliojau, kiek vaikų mes įkvepiame dabar.

Spėliojau…

Tai nebus mano Rikis; šito norėti būtų per daug. Be to, Rikis buvo to amžiaus, kai dar norima būti gaisrininku ar policininku ir mokslas ne itin domina.

Tačiau žiūrėdamas į dešimtis tūkstančių mokyklinio amžiaus vaikų, kasmet atvykstančių į muziejų, spėliojau, ar kuris nors jų užaugęs paseks mano pėdomis.

Mudu su Holusu atsidūrėme aklavietėje interpretuodami „Gyvybės” žaidimą, tad aš atsiprašiau ir nuėjau į tualetą. Kaip visada atsukau visų trijų prausyklių čiaupus, kad sukelčiau triukšmą; viešuose KOM tualetuose čiaupus kontroliavo fotodavikliai, tačiau personalo patalpose mums nereikėjo taikstytis su šiuo pažeminimu. Šniokščiantis vanduo užgožė garsus, kai aš atsitūpęs prie vieno iš tualetų ėmiau vemti; dėl chemoterapijos vaistų kartą per savaitę ištuštindavau viską, ką suvalgiau. Man tai buvo sunku, nes krūtinė bei plaučiai ir taip buvo įtempti. Kelias minutes klupėjau prie klozeto, kad atgaučiau jėgas, tada atsistojau, nuleidau vandenį ir patraukiau prie prausyklių, kur nusiploviau rankas ir užsukau visus čiaupus. Muziejuje laikiau skysčio burnai skalauti buteliuką, kurį atsinešiau čia; paskalavau burną, kad panaikinčiau šlykštų skonį. Galiausiai grįžau į paleobiologijos skyrių ir, tarsi nieko neįprasto nebūtų atsitikę, nusišypsojau Mušeikai. Atidariau savo kabineto duris ir įėjau vidun.

Mano nuostabai, kai įėjau, Holusas skaitė laikraštį. Jis nuo mano rašomojo stalo paėmė bulvarinį ‘‘Toronto Sun ” ir laikė jį savo dviejose rankose su šešiais pirštais. Holusui skaitant, jo akių stiebeliai sutartinai judėjo iš kairės į dešinę. Tikėjausi, kad Holusas iš karto pajus, jog aš grįžau, tačiau, matyt, atvaizdas nebuvo toks jautrus. Atsikosėjęs burnoje pajutau šlykštaus skonio likučius.

— „Svei” „ki” „su” „grį” „žę”, — tarė Holusas, savo akis nukreipdamas į mane.

Jis sulankstė laikraštį ir atsuko man pirmąjį puslapį. Vienintelė antraštė, užimanti beveik visą puslapį, skelbė: „Nužudytas abortų daktaras”.

— Jūsų žiniasklaidoje mačiau dažnai minint abortus, — pastebėjo Holusas, — tačiau turiu prisipažinti, jog ne visiškai tiksliai suprantu, kas tai yra; šiuo terminu svaidomasi, tačiau nė karto nemačiau jo apibrėžto — net ir šiame straipsnyje, kuris aiškiai yra susijęs su pavadinimu.

Nuėjau prie savo kėdės ir giliai įkvėpiau rikiuodamas mintis bei svarstydamas, nuo ko pradėti. Rytą pakeliui į darbą aš pats perskaičiau šį straipsnį.

— Na, hm, moterys kartais pastoja netyčia. Yra procedūra, leidžianti sunaikinti vaisių ir nutraukti nėštumą; ji vadinama abortu. Tai, a, kelia tam tikrų prieštaravimų, todėl dažnai ji atliekama specializuotose klinikose, o ne paprastose ligoninėse. Religiniai fanatikai labai nepritaria abortams — jie tai laiko žmogžudystės forma, — o kai kurie ekstremistai net sprogdino klinikas, kuriose atliekami abortai. Praėjusią savaitę buvo susprogdinta klinika Bufale — tai pasienio miestas Niujorko valstijoje. O vakar buvo susprogdinta klinika Etobikoke, kuris yra Toronto dalis. Gydytojas, kuris yra klinikos savininkas, tuo metu buvo joje ir žuvo.

Holusas labai ilgai žiūrėjo į mane.

— Šie — kaip jūs juos vadinate? Ekstremistais? Šie ekstremistai mano, kad negerai žudyti net negimusį vaiką?

— Taip.

Sunku atspėti Holuso kalbos toną, kai jo balsas šokinėja tarp dviejų burnų, tačiau bent jau man pasirodė, kad ateivis negali patikėti.

— Ir savo nepritarimąjie demonstruoja žudydami suaugusiuosius?

Nežymiai linktelėjau.

— Matyt.

Holusas dar kurį laiką patylėjo, o jo sferinis kūnas kilojosi aukštyn ir žemyn.

— Mes turime sąvoką, kuri vadinama… — jo dviguba burna sudainavo dvi rėžiančias ausį gaidas. — Ji reiškia nesuderinamumą, kai įvykiai ar žodžiai turi priešingą prasmę.

— Mes taip pat turime panašią sąvoką. Ją vadiname ironija.

Ateivio akys vėl nukrypo į laikraštį.

— Matyt, ne visi žmonės ją supranta.

Aš niekada nerūkiau. Tad kodėl man plaučių vėžys?

Kaip sužinojau, tai būdinga mano kartos paleontologams, geologams ir mineralogams. Tam tikra prasme buvau teisus, savo kosulį aiškindamas dulkėta aplinka, kurioje dirbu. Mes dažnai naudojame įrankius, sutrinančius akmenis į smulkius miltelius ir sukuriančius gausybę mažyčių dulkelių, kurios…

Žinoma, kad išsivystytų plaučių vėžys, reikia daug laiko, o aš paleontologijos laboratorijose dirbu jau trisdešimt metų. Dabar beveik visada dėviu kaukę; mūsų sąmoningumas išaugo, ir dabar beveik visi dirbdami tokį darbą dėvi kaukes. Tačiau ištisus dešimtmečius, gamindamas gyvūnų kopijas, aš kvėpavau akmens dulkėmis, nekalbant apie asbesto plaušelius bei stiklo pluošto siūlelius.

Ir dabar už tai moku.

Keli Siuzanos ir mano draugai patarė bylinėtis — gal su muziejumi, o gal su Ontarijo vyriausybe (muziejaus steigėja). Žinoma, mano darbo vieta galėjo būti saugesnė; žinoma, man turėjo pravesti geresnį darbų saugos instruktažą, žinoma…

Tai buvo natūrali reakcija. Kažkas privalo sumokėti už neteisybę. Tomas Džerichas: jis šaunus vyrukas, geras vyras ir tėvas, aukoja labdarai… galbūt ne tiek daug, kiek galėtų, tačiau kas mėnesį kažkiek paaukoja. Ir jis visada pasisiūlo padėti, kai kas nors kraustosi ar dažo namą. O dabar geras senasis Tomas serga vėžiu.

Taip, manė draugai, kažkas tikrai privalo sumokėti.

Tačiau aš mažiausiai norėjau gaišti laiką bylinėdamasis. Todėl ne, neketinau nieko paduoti į teismą.

Bet aš sirgau plaučių vėžiu; ir turėjau su tuo susitaikyti.

Tai buvo šiek tiek ironiška.

Dalis to, ką Holusas laikė Dievo buvimo patvirtinimu, man nebuvo nauja. Tos pagrindinės konstantos kartais buvo vadinamos antropiniu kosmologiniu principu; apie jį užsimindavau savo evoliucijos kurse. Žinoma, Holusas buvo teisus, kad visata, bent jau iš pažiūros, atrodo suprojektuota gyvybei. Kaip 1981 metais pareiškė seras Fredas Hoilis, „Logiškas šių faktų interpretavimas perša išvadą, kad superintelektas kvailioja su fizika, chemija bei biologija ir nėra jokių aklų jėgų, kurias būtų verta minėti kalbant apie gamtą. Skaičiai, kuriuos gauname vertindami šiuos faktus, man atrodo tokie įtikinami, kad ši išvada yra beveik neginčijama.” Tačiau seras Fredas taip pat yra paskelbęs daugybę teiginių, kurių likusi mokslinės bendruomenės dalis nesutiko pripažinti.