Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Ak, — apsimečiau išminčiumi, — Juanų.

Čenas pažvelgė į mane tarsi į banalų miesčionį.

— Juanų dinastiją Pekine įkūrė Kubla Chanas, — tęsė Čenas.

— Paprastai kinų vyriausybės dosniai remdavo astronominius tyrimus, tačiau tuo metu mokslas nebuvo finansuojamas, nes viską užvaldė mongolai. — Jis trumpam nutilo. — Nelabai skiriasi nuo to, kas dabar vyksta Ontarijo provincijoje.

— Ar tik nejaučiame pagiežos? — įgėliau.

Čenas lengvai trūktelėjo pečiais.

— Tai vienintelis aiškinimas, kurį galiu sugalvoti, kodėl mano tauta neaprašė supernovos. — Jis atsisuko į Holusą. — Supernova iš Beta Hydri turėjo būti taip pat gerai matoma kaip ir iš čia. Ar jūsų rasė turi kokių nors duomenų apie ją?

— Patikrinsiu, — pažadėjo Holusas.

Atvaizdas liovėsi judėjęs; net liemuo nebesiplėtė ir nesusitraukinėjo. Laukėme maždaug minutę, tuomet milžiniškas voras vėl atgijo. Holusas vėl grįžo į savo įsikūnijimą.

— Ne, — pareiškė jis.

— Jokių duomenų apie supernovą prieš 650 metų?

— Ne, kalbame apie Vėlos žvaigždyną.

— Suprantama, jog aš turiu omenyje Žemės metus.

Užuomina, kad jis galėjo supainioti, įžeidė Holusą.

— Žinoma. Paskutinioji plika akimi matoma supernova, kurią stebėjo arba forhilnorai, arba rydai, buvo atsiradusi Didžiajame Magelano Debesyje prieš penkiolika metų. Prieš tai abi rasės matė supernovą žvaigždyne, kurį jūs vadinate Gyvatnešio, ir tai buvo pačioje jūsų septynioliktojo amžiaus pradžioje.

Čenas linktelėjo.

— Keplerio supernova.

Jis pažvelgė į mane.

— Ji buvo čia matoma 1604 metų pradžioje. Supernova spindėjo ryškiau už Jupiterį, tačiau dienos metu ją įžiūrėti turėjo būti sunku. — Susimąstęs Čenas sučiaupė lūpas. — Nuostabu. Keplerio supernova nebuvo nei arti Žemės, nei Beta Hydris, nei Delta Pavonis, tačiau visi trys pasauliai ją matė ir tai užfiksavo. Supernova 1987A net nebuvo šioje galaktikoje, tačiau mes visi ją užregistravome. O supernova Vėlos žvaigždyne 1320 metais susidarė gana netoli. Maniau, kad kažkas ją matė.

— Gal sutrukdė dulkių debesis? — spėliojo Holusas.

— Šiuo metu nėra jokio dulkių debesio, — atsakė Čenas. — Be to, tas debesis turėjo būti arba nepaprastai arti žvaigždės, kuri sprogo, arba neįtikėtinai didelis, kad užstotų vaizdą iš Žemės ir Beta Hydri, ir Delta Pavonis. Kažkas būtų ją pastebėjęs.

— Tai bent mįslė, — sumurmėjo Holusas.

Čenas linktelėjo.

— Keista, tiesa?

— Mielai jums pateiksiu visą informaciją apie supernovas, kurią sukaupė mano tautiečiai, — pažadėjo Holusas. — Galbūt ji ką nors apšvies.

Spėliojau, ar Holusas sąmoningai pavartojo žodžių žaismą.

— Būtų puiku, — nudžiugo Čenas.

— Pasirūpinsiu, kad iš pagrindinio laivo atsiųstų medžiagos, — užtikrino Holusas, siūbuodamas akių stiebelius.

Kai man buvo keturiolika, muziejus surengė konkursą vaikams, besidomintiems dinozaurais. Nugalėtojas turėjo gauti įvairiausių su paleontologija susijusių prizų.

Jei tai būtų buvęs smulkmenų ar bendrųjų žinių apie dinozaurus konkursas arba jei vaikams būtų reikėję atpažinti fosilijas, esu tikras, jog būčiau laimėjęs.

Tačiau taip nebuvo. Konkurse reikėjo padaryti dinozauro marionetę.

Žinojau, koks tai turėjo būti dinozauras — parazaurolofas, KOM simbolis.

Mėginau padaryti dinozaurą iš plastilino ir putplasčio bei medinių kaištelių.

Išėjo kažkoks nesusipratimas. Galva su ilga skiautere visai nesilaikė. Taip ir neužbaigiau dinozauro. Konkurse nugalėjo kažkoks storuliukas; aš dalyvavau prizų įteikimo ceremonijoje. Vienas prizų buvo zauropodo modelis. Berniukas sušuko: „Jėga! Brontozauras!” Aš pasišlykštėjau: net septintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje nieko neišmanantis apie dinozaurus modelį būtų pavadinęs apatozauru.

Tačiau man tai buvo vertinga pamoka.

Supratau, jog negalima pasirinkti, kokiu būdu tave tikrins.

Galbūt Donaldas Čenas su Holusu ir buvo susižavėję supernova, tačiau mane labiau domino tai, apie ką su Holusu kalbėjome anksčiau. Kai tik Donas išėjo, kreipiausi į Holusą:

— Taigi, Holusai, atrodo, kad jūs, vyručiai, labai domitės DNR.

— Manau, jog tai tiesa, — atsakė ateivis.

— Ką… — mano balsas ėmė trūkinėti; nurijau seilę ir vėl pabandžiau: — Ką jūs žinote apie DNR sutrikimus, jų reprodukcijos klaidas?

— Žinoma, tai ne mano sritis, — atsakė Holusas, — o mūsų erdvėlaivio gydytojos Lablok. Ji yra gana patyrusi šioje srityje…

— O ar šis Lablok… — vėl nurijau seilę, — … ar ši Lablok ką nors nusimano, tarkime, apie vėžį?

— Vėžio gydymas mūsų pasaulyje yra specializuota disciplina, — atsakė Holusas. — Žinoma, Lablok kažką apie tai nusimano, tačiau;..

— Ar jūs išgydote vėžį?

— Mes jį gydome švitinimu ir chemikalais, — paaiškino Holusas. — Kartais šis gydymas būna veiksmingas, tačiau dažniausiai ne.

Jo balsas nuskambėjo gana liūdnai.

— Ak, — tariau, — tas pats ir Žemėje.

Kurį laiką tylėjau; žinoma, tikėjausi kitokio atsakymo. Na, tiek to.

— Kalbant apie DNR, — pagaliau prabilau, — ar… ar negalėčiau gauti jūsų DNR pavyzdžio? Žinoma, jei tai nėra per daug asmeniška. Norėčiau atlikti kai kuriuos tyrimus.

Holusas ištiesė ranką.

— Prašau.

Vos neužkibau už šio kabliuko.

— Juk iš tiesų jūsų čia nėra. Jūs esate tik projekcija.

Holusas nuleido ranką, o jo akių stiebeliai suvilnijo, išrašydami „S” raidę.

— Atleiskite už pokštą. Tačiau, žinoma, jei norite DNR pavyzdžių, mielai pateiksiu. Pasirūpinsiu, kad atvyktų kosminis keltas su DNR pavyzdžiais.

— Dėkui.

— Tačiau galiu pasakyti, ką atrasite. Atrasite, jog mano egzistavimas yra toks pat neįtikėtinas, kaip ir jūsų. Tokia sudėtinga išsivysčiusios gyvybės forma tiesiog negalėjo atsirasti atsitiktinai.

Giliai įkvėpiau. Nenorėjau ginčytis su ateiviu, bet, po velnių, jis juk mokslininkas. Turėtų būti išmintingesnis. Pasisukau kėdėje į kompiuterį, užkeltą ant įrenginio, gauto mainais už rašomąją mašinėlę, kai pradėjau čia dirbti. Man davė madingą dvigubą „Microsoft” klaviatūrą; muziejus privalėjo jomis aprūpinti visus, kurie prašė, po to, kai personalo draugija pradėjo kaltinti administraciją, kad ji atsakinga už darbuotojų riešų uždegimus.

Mano kompiuteryje buvo „Windows NT” sistema, tačiau aš jame atidariau DOS dialogą ir, sulaukęs kreipinio, klaviatūroje surinkau komandą. Pradėjo veikti taikomoji programa, ir ekrane išdygo šachmatų lenta.

— Tai standartinė žmonių žaidimo lenta, — paaiškinau. — Joje mes žaidžiame du strateginius žaidimus: šachmatais ir šaškėmis.

Holusas suglaudė akis.

— Girdėjau apie pirmąjį kiek žinau, meistrišką žaidimą šachmatais jūs laikėte vienu didžiausių žmonijos intelektualių laimėjimų — kol kompiuteris nenugalėjo labiausiai patyrusio žmogaus. Jūs, žmonės, esate linkę gana painiai apibrėžti intelektą.

— Galbūt, — sutikau. — Tačiau iš tiesų noriu pakalbėti apie kai ką daugiau nei šaškės. — Paspaudžiau klavišą. — Čia atsitiktinai išdėstytos žaidimo figūros. — Maždaug trečdalyje iš šešiasdešimt keturių langelių išdygo apvalios figūros. — O dabar žiūrėkite: kiekvienas užimtas langelis turi aštuonis kaimyninius, įskaitant esančius kampuose pagal įstrižaines, teisingai?