Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Mūsų pasididžiavimas ir džiaugsmas stuburinių paleontologijos skyriuje — parazaurolofo griaučiai su didinga metro ilgio skiautere. Visi pavyzdžiai bet kuriame kitame pasaulio muziejuje yra mūsų dinozauro kopijos. Tiesą sakant, net Atradimų galerijoje yra mūsų parazaurolofo, gulinčio ant dirbtinės senovinės uolienos, kopija. Vaikai su mediniais plaktukais ir kaltais stebi dinozaurą ištisas dienas, dažniausiai užkėlę savo sėdynes ant didingos kaukolės.

Tiesiai priešais stuburinių paleontologijos galeriją yra vidinis balkonas, išeinantis į rotondą, kurios marmurines grindis puošia subtilus sprogstančios žvaigždės piešinys. Priešingoje pusėje, Atradimų galerijoje, yra kitas balkonas. Tarp šių balkonų, virš pagrindinio įėjimo su stiklinėmis durimis, yra trys vertikalūs tamsinto stiklo langai.

Prieš muziejui atveriant duris lankytojams, pravedžiau Holusą per stuburinių paleontologijos galeriją. Mes turime geriausią pasaulyje hadrozauridų kolekciją. Mes taip pat turime įspūdingą albertozaurą, grėsmingą čazmozaurą, dvi dinamiškas alozauro kopijas ir puikų stegozaurą, be to, pleistoceno periodo žinduolių ekspoziciją — sieną, nukabinėtą primatų bei hominidų liekanų kopijomis, La Bri deguto nuotėkų eksponatą, standartinę arklio evoliucijos seką ir nuostabią vėlyvojo kreidos laikotarpio povandeninio pasaulio dioramąsu pleziozaurais, mozazaurais ir amonitais.

Taip pat nusivedžiau Holusą į nekenčiamą Atradimų galeriją, kur karališkasis tiranozauras stūkso virš nelemtojo parazaurolofo, sumontuoto ant grindų. Holusą pakerėjo visos fosilijos.

Be to, jam parodžiau daugybę dinozaurų piešinių, kuriuose jie pavaizduoti tokie, kokie galėjo atrodyti gyvi, ir paprašiau, kad Abdusas įrašytų Holusui į vaizdajuostę „Juros periodo parko” kopiją.

Taip pat daug laiko praleidome su irzliu senuoju Džonsiu, apžiūrinėdami bestuburių paleontologines kolekcijas; Džonsis turėjo be galo daug trilobitų.

Nusprendžiau, jog atėjo metas teisingumui. Pačioje pradžioje Holusas pažadėjo pasidalyti informacija, kurią surinko jo gentainiai. Laikas pradėti ją kaupti. Paprašiau, kad Holusas papasakotų apie gyvybės formų evoliucijos istorijąjo pasaulyje.

Maniau, jog Holusas atsiųs man knygą. Tačiau jis padarė daugiau.

Kur kas daugiau.

Holusas paaiškino, kad, norint tai deramai padaryti, jam reikia tam tikros erdvės, tad mes palaukėme, kol muziejus užsidarys. Atvaizdas trumpam pašmėžavo mano kabinete ir išnyko. Paaiškėjo, jog yra paprasčiau man nešiotis holoforminį projektorių iš vienos vietos į kitą nei atvaizdui vaikščioti kartu su manimi muziejaus koridoriais, nes beveik visi — saugotojai, doktorantai, valytojos, lankytojai — rasdavo priežastį mus sustabdyti ir pasišnekučiuoti su ateiviu.

Liftu nusileidau į pagrindinį aukštą, prie plačių akmeninių laiptų, supančių Nisgos totemo stulpą ir einančių į rūsį. Tiesiai po pagrindine rotonda buvo mūsų vadinamoji žemutinė rotonda. Didelė atvira erdvė, nudažyta uždarytos grietine pomidorų sriubos spalva, buvo KOM teatro, įsikūrusio po antrame aukšte esančiomis suvenyrų parduotuvėmis, vestibiulis.

Paprašiau pagalbinio personalo pastatyti ant trikojų penkias vaizdo kameras, kad galėčiau įrašyti tai, ką Holusas ketina man parodyti — žinojau, jog jis nenori, kad žmonės žiūrėtų per aštuonis pečius, kai ateivis dirbs; tačiau Holusas suprato, jog gaudami iš jo informaciją kaip užmokestį, privalome ją įrašyti. Pastačiau holoforminį projektorių plačių grindų viduryje ir pabeldžiau į jį kviesdamas forhilnoro džiną. Holusas ir vėl pasirodė, ir aš pirmą kartą išgirdau forhilnorų kalbą, kai ateivis dalijo nurodymus projektoriui. Jie skambėjo tarsi daina, ir Holusas harmonizavo pats su savimi.

Staiga vestibiulį pakeitė neįtikėtinas, nežemiškas vaizdas. Negalėjau atspėti, ar reginys tikras, panašiai kaip ir su Holuso atvaizdu; jaučiausi tarsi būčiau perkeltas per kelias dešimtis šviesmečių į Beta Hydri III.

— Suprantama, jog tai imitacija, — paaiškino Holusas, — tačiau mes manome, kad ji tiksli, nors gyvūnų spalvos yra spėjamos. Šitaip mano pasaulis atrodė prieš septyniasdešimt milijonų metų, prieš pat naujausią masinį išnykimą.

Ausyse pajutau širdies tvinksnius. Sutrepsėjęs kojomis, pajutau raminantį žemutinės rotondos grindų kietumą — vienintelį įrodymą, jog dar tebesu Toronte.

Dangus buvo toks pat žydras, kaip ir žemėje, ir jame tvyrojo audros debesys; matyt, azotodeguonies atmosferos, prisotintos vandens garų, fizika yra universali. Landšaftą sudarė švelniai banguojančios kalvos, taip pat matėsi apsuptas smėlio tvenkinys, telkšantis maždaug toje vietoje, kurioje iš tiesų yra Nisgos totemo stulpas. Saulė buvo tokia pat blyškiai geltona kaip mūsiškė, ir atrodė tokio paties dydžio, kaip mums iš Žemės atrodo mūsų saulė. Žinyne paskaičiau apie Beta Hydri: ji yra 1,6 karto didesnė ir 2,7 karto ryškesnė už saulę, tad forhilnorų gimtosios planetos orbita turėtų būti labiau nutolusi nei Žemės orbita nuo Saulės.

Visa augmenija buvo žalia — chlorofilas, dar vienas junginys, Holuso teigimu įrodantis intelektualaus projekto požymius, buvo geriausiai savo paskirtį atliekanti cheminė medžiaga, kad ir kokiame pasaulyje jis būtų. Lapų funkciją atliekančios augalų dalys buvo idealiai apvalios ir iš apačios paremtos centriniu stiebeliu. Ir to, kas buvo medžių ekvivalentai, kamienus dengė ne žievė, o skaidri medžiaga, panaši į Holuso akis dengiančius kristalus.

Vis dar matėsi greta manęs stovintis Holusas. Atrodė, jog kelių gyvūnų, kuriuos mačiau, kūno sandara buvo tokia pati kaip Holuso, nors jų aštuonios galūnės buvo nediferencijuotos: visos naudojamos judėti, o ne manipuliuoti. Tačiau dauguma gyvybės formų turėjo ne aštuonias, o penkias galūnes — matyt, tai buvo ektoterminiai penkiakojai, kuriuos Holusas minėjo anksčiau. Vienų penkiakojų kojos buvo nepaprastai ilgos ir laikė liemenis labai aukštai iškeltus. Kitų galūnės buvo tokios trumpos, kad jų kūnai vilkosi žeme. Apstulbęs stebėjau, kaip vienas penkiakojis spardė aštuonkojį tol, kol šis neteko sąmonės, ir tada palinko liemeniu, kurio apačioje, matyt, buvo burna virš gulinčio gyvūno.

Žydrame danguje niekas neskraidė, nors mačiau penkiakojus, kuriuos pavadinau „skėčiais”: su membranomis, besidriekiančiomis tarp visų penkių galūnių. Jie tarsi parašiutai leisdavosi iš medžių, matyt, gebėdami valdyti savo nusileidimą suartindami ar atitolindami specialias galūnes; atrodo, kad jie taikėsi nutūpti ant penkiakojų arba aštuonkojų nugarų ir juos nužudyti nuodingais pilve esančiais smaigaliais.

Nė vienas mano matytų gyvūnų neturėjo tokių kaip Holuso akių stiebelių; spėliojau, ar jie vėliau neišsivystė būtent todėl, kad gyvūnai galėtų matyti sklendžiančius jų link „skėčius”. Kad ir kaip ten būtų, evoliucija — tai ginklavimosi varžybos.

— Neįtikėtina, — tariau. — Visiškai nematyta ekosistema.

Įsivaizduoju, kad mano žodžiai pralinksmino Holusą.

— Būtent taip jaučiausi ir aš pirmą kartą čia atvykęs. Nors jau buvau matęs kitų ekosistemų, nieko nėra nuostabiau kaip susidurti su kitų gyvybės formų rinkiniu ir stebėti, kaip jos sąveikauja.

— Jis trumpam nutilo. — Kaip sakiau, tai mano pasaulis, koks jis būtų atrodęs prieš septyniasdešimt milijonų jūsų metų. Kai įvyks kitas masinis išnykimas, visi penkiakojai bus išnaikinti.

Stebėjau, kaip vidutinio dydžio penkiakojis puola šiek tiek mažesnį aštuonkojį. Kraujas buvo visiškai toks pat raudonas kaip ir žemiškasis, o mirštančio gyvūno kupiname kančios riksme, nors ir dvitoniame, sklindančiame pakaitomis iš dviejų burnų, girdėjosi tas pats siaubas.