Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Galiausiai, po keturių mėnesių, vaisiaus kūno sandara nusistovėjo, jo fundamentalioji architektūra skyrėsi nuo žmogaus, forhilnoro ar rydo. Vaisiaus kūną sudarė pasagos formos vamzdis, apjuostas audinio lanku, iš kurio kyšojo šešios galūnės. Pro skaidrų kūno audinį matėsi vidiniai griaučiai, tačiau jie buvo ne iš lygių kaulų, o supinto audinio gumulų.

Mes embrionui parinkome vardą. Pavadinome ją Vibadale — forhilnorų kalbos žodžiu „taika”.

Vibadalė — tai dar vienas vaikas, kurio aš nematysiu užaugant.

Tačiau buvau tikras, kad ją, kaip ir mano Rikį, įvaikins, ja rūpinsis ir maitins, jei ne „Merelko” įgula, tai išsidriekęs danguje didžiulis plaštakiškas juodulys.

Dievas buvo programuotojas.

Fizikos dėsniai ir pagrindinės konstantos buvojo pirminis kodas.

Visata buvo taikomoji programa, veikianti 13,9 milijardų metų ir atvedusi iki šios akimirkos.

Tai, kad gebėjimas įsikelti į kompiuterį atmesti biologiją, atsirado per anksti, buvo programavimo klaida, nenumatytas painumas. Tačiau galiausiai, atidžiai manipuliuodamas, programuotojas ištaisė klaidą.

O Vibadalė?

Vibadalė buvo išvestis. Viso to esmė.

Linkėjau jai sėkmės.

Tokia seka, evoliucijos variklis, buvo nuo senų senovės. Viena gyvybė baigiasi, kita prasideda.

Mane vėl užšaldė, ir mano kūno degeneracija vienuolika mėnesių buvo sustabdyta. Tačiau Vibadalės gestacija galiausiai baigėsi, Holusas vėl mane pažadino, ir mes abu žinojome, jog tai paskutinis kartas.

Rydai paskelbė, kad tai turi įvykti būtent šiandien; kūdikis jau buvo išsivystęs, ir jį reikėjo išimti iš dirbtinės gimdos.

— Tegul ji išreiškia geriausias mūsų visų savybes, — palinkėjo T’kna, rydas, su kuriuo pirmuoju per atstumą susipažinau prieš tuos prabėgusius mėnesius — ir šimtmečius.

Holusas susiūbavo savo kūnu.

— „A”, — ištarė viena jos burna, — „men”, — užbaigė kita.

Ilgą laiką praleidęs nejudėdamas, jaučiausi apsvaigęs, tačiau susižavėjęs stebėjau, kaip iš gimdos išima Vibadalę. Ji į visatą atėjo verkdama, lygiai kaip ir aš, ir kaip milijardai kitų, gimusių prieš mane.

Mudu su Holusu ištisas valandas žiūrėjome į ją, į tą keistą, įmantrią būtybę, kuri jau dabar buvo pusės mano ūgio.

— Įdomu, kiek ji gyvens, — kreipiausi į savo draugę forhilnorę; galbūt klausimas buvo ir keistas, tačiau aš labai dažnai galvodavau apie gyvenimo trukmę.

— „Kas” „žino”? — atsakė ji. — Tai, kad neturi telomerų, jai, matyt, nėra defektas. Jos ląstelės galėtų amžinai reprodukuotis ir…

Holusas nutilo.

— Ir taip bus, — truputį pasvarsčiusi užbaigė ji mintį. — Taip ir bus. Toji esybė, — Holusas mostelėjo į vieno sienos dydžio ekrano centre esantį juodulį, keliaujantį per kosminę erdvę, — išliko po paskutinio didžiojo susitraukimo ir po didžiojo sprogimo. Manau, jog Vibadalė išliks po kito sprogimo ir taps visatos Dievu.

Tai buvo sukrečianti mintis, nors galbūt Holusas buvo teisi. Tik aš negyvensiu tiek ilgai, kad tai sužinočiau. Vibadalė buvo už stiklinės pertvaros specialiai įrengtoje motinystės palatoje, kurioje tebuvo vienas apvalus lopšys. Pabarbenau į stiklą kaip mano planetoje yra darę milijonai tėvų. Pabarbenau ir pamojavau ranka.

Vibadalė sujudėjo ir pamojavo man savo kresna, putlia atauga. Galbūt dabartinis Dievas niekada nepripažino mano buvimo, — net kai atvykau visai prie pat jo, jis vis dar buvo man abejingas, — tačiau ši busimoji deivė mane pastebėjo, bent jau akimirką.

Ir tą akimirką nejutau jokio skausmo.

Bet netrukus agonija vėl sugrįžo; ji darėsi nuožmesnė, o mano jėgos vis seko.

Laiko liko nedaug.

Parašiau paskutinį ilgą laišką Rikiui, jei per stebuklą jis dar būtų gyvas. Holusas už mane persiuntė jį į Žemę; laiškas ten nukeliaus beveik po pusės tūkstantmečio. Papasakojau sūnui, ką čia mačiau, ir parašiau, jog labai jį myliu.

Tada paprašiau Holuso paskutinės paslaugos. Paprašiau tokio dalyko, kokio galima prašyti gero draugo. Paprašiau, kad ji padėtų mane išlaisvinti, padėtų man iškeliauti Anapilin. Iš Žemės be vaistų nuo vėžio ir nuskausminamųjų tablečių pasiėmiau tik kelis dalykus. Tarp jų — biochemijos vadovėlį, kuriame buvo pakankamai informacijos, kad „Merelko” gydytoja galėtų susintetinti tai, kas be skausmo ir greitai baigtų mano gyvenimą.

Holusas pati suleido injekciją ir atsisėdo šalia mano lovos, vienoje savo rankų laikydama mano išsekusį delną. Paskutinis dalykas, kurį pajutau, buvo jos pūslėtą pakavimo plėvelę primenanti oda.

Paprašiau Holusą užrašyti mano paskutinius žodžius ir perduoti juos į Žemę, kad Rikis, ar kas kitas, ten tebesantis, žinotų, ką pasakiau. Kaip jau svajojau anksčiau, galbūt Rikis, o gal kuris mano proproprovaikaitis, parašys knygą apie pirmąjį, man atrodo, labai žmogišką, ateivio iš kosmoso ir Žemės gyventojo kontaktą.

Nustebino mano paskutinės mintys.

— Žinote, — kreipiausi į Holusą, kurios akys siūbavo pirmyn bei atgal, — prisimenu, kada pirmą kartą susižavėjau fosilijomis.

Holusas klausėsi.

— Buvau paplūdimyje, — pasakojau, — žaidžiau su akmenėliais ir nustebau viename jų išvydęs įstrigusią suakmenėjusią kriauklę. Tada radau, ko net nenumaniau ieškąs.

Skausmas mažėjo; viskas traukėsi šalin. Suspaudžiau forhilnoro ranką.

— Manau, jog esu laimingas, — pasakiau, jausdamas, kaip mane apima ramybė. — Tai atsitiko antrą kartą.

Užuomina į T. Viljamso pjesės „Geismų tramvajus” personažą.

Garsus mimas.

Nelogiška išvada (lot.).

Angliškų žodžių žaismas: Cardinal — kardinolas ir Cardinal — kiekinis skaitvardis.

Evelas klysta, Burgeso skalūnus pavadindamas Boguso; bogus angl. — fiktyvus, netikras.

Anat. vidurių.

Dikas angliškai turi ir vulgarią prasmę.