Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Myliu tave tėti, — pasakė jis.

Pamačiau, kaip vaiko akyse tvenkiasi ašaros.

Pasilenkiau, iškėliau Rikį iš kėdės, priglaudžiau prie krūtinės ir apkabinau.

— Aš taip pat tave myliu, sūnau.

Holuso erdvėlaivis „Merelkas” buvo visiškai nepanašus į tą, kokį aš įsivaizdavau. Įpratau prie kino filmų erdvėlaivių su įvairiausiomis korpuso puošmenomis. Tačiau šio laivo paviršius buvo visiškai lygus. Jį sudarė stačiakampis kubas viename gale ir statmenas diskas kitame, sujungti dviem ilgais vamzdiniais statramsčiais. Visas erdvėlaivis buvo nudažytas švelnia žalia spalva. Negalėjau atskirti, kuris galas yra priekis. Tiesą sakant, buvo neįmanoma įvertinti laivo dydį; nemačiau elementų, kuriuos galėčiau atpažinti — net langų. Laivas galėjo būti vos kelių metrų arba kelių kilometrų ilgio.

— Kokio dydžio šis erdvėlaivis? — paklausiau greta manęs besvorėje erdvėje sklandančios Holuso.

— Maždaug kilometro ilgio, — atsakė ji. — Kubo formos dalis yra varantysis modulis; statramsčiuose įsikūrusi įgula — viename forhilnorai, kitame rydai. O diskas gale yra bendro naudojimo patalpos.

— Dar kartą dėkoju, kad mane pasiėmėte.

Iš susijaudinimo man virpėjo rankos. Devintajame dešimtmetyje buvo užsiminta, jog kada nors į Marsą bus pasiųstas paleontologas, ir aš svajojau, kad ši laimė nusišypsos man. Tačiau, žinoma, jie norės paimti bestuburių specialistą; niekas rimtai netikėjo, jog stuburiniai kada nors būtų gyvenę Raudonojoje planetoje. Jei, kaip teigė Holusas, Marse kada nors ir buvo ekosistema, ji tikriausiai egzistavo kelis šimtus milijonų metų ir išnyko, kai per daug atmosferos ištekėjo į kosminę erdvę.

Tačiau yra grupė, pasivadinusi „Svajonių įgyvendinimo fondu”, kuri stengiasi patenkinti paskutinius mirtinai sergančių vaikų pageidavimus; nežinau, ar yra panaši grupė, besirūpinanti mirtinai sergančiais suaugusiaisiais, ir, atvirai sakant, nežinau, ko būčiau pageidavęs, jei man būtų suteikta tokia galimybė. Bet tokia kelionė tiktų. Tikrai!

Ekrane erdvėlaivis vis didėjo. Holusas paaiškino, jog laivas daugiau nei metus buvo kažkaip užmaskuotas, kad stebėtojai Žemėje jo nepamatytų, tačiau dabar nebuvo reikalo erdvėlaivį slėpti.

Norėjau, jog būtų iliuminatoriai — ir čia, kosminiame kelte, ir „Merelke”. Bet jų nebuvo nė viename; abiejų aparatų korpusai buvo vientisi. Išorės vaizdai buvo perduodami į sienos dydžio ekranus. Prisiartinęs prie ekrano, nepastebėjau jokių taškų, skenavimo eilučių ar mirgėjimo. Ekranai buvo tarsi tikri stiklo iliuminatoriai — tiesą sakant, daugeliu požiūrių jie buvo pranašesni. Nuo ekranų paviršiaus nebuvo jokių atspindžių, ir, žinoma, juose buvo galima priartinti objektą, parodyti kitos kameros vaizdą ar pateikti bet kurią pageidaujamą informaciją. Galbūt kartais imitacija yra geriau už tikrą dalyką.

Vis artinomės prie pagrindinio erdvėlaivio. Galiausiai pajėgiau kažką įžiūrėti žaliame erdvėlaivio korpuse — kažkokį geltoną užrašą. Jį sudarė dvi eilutės: viena buvo geometrinių figūrų — trikampių, kvadratų ir apskritimų su juos supančiais taškais — sistema, o kita — truputį panašūs į arabiškus rašmenis išraitymai. Panašius į pirmosios eilutės ženklus buvau matęs ant Holuso holoforminio projektoriaus, tad spėjau, jog tai forhilnorų raštas; antroje eilutėje tikriausiai buvo rydų rašmenys.

— Kas ten parašyta? — paklausiau.

— „Šia puse į viršų”, — atsakė Holusas.

Išsižiojęs pažvelgiau į ją.

— Atleiskite, — atsiprašė ji. — Tai nedidelis pokštas. Ten parašytas laivo pavadinimas.

— Ak, — tariau, — „Merelkas”, tiesa? Ką tai reiškia?

— „Kerštinga masinio naikinimo pabaisa”, — atsakė Holusas.

Sunkiai nurijau seiles. Manau, jog slapta tikėjausi išgirsti:

„Valgių knyga”. Tačiau netrukus Holuso akių stiebeliai suvilnijo iš juoko.

— Atleiskite, — pakartojo ji. — Negalėjau atsispirti. Iš tiesų tai reiškia „Žvaigždžių keliautojas”.

— Truputį nuobodokas, — pasakiau, vildamasis, kad mano žodžiai jos neįžeis.

Holuso akių stiebeliai maksimaliai nutolo vienas nuo kito.

— Tokį pavadinimą nusprendė duoti komitetas.

Nusišypsojau. Kaip ir mūsų „Atradimų galerijos” pavadinimą. Vėl pažvelgiau į erdvėlaivį. Kol mano dėmesys buvo nukreiptas kitur, laivo šone atsivėrė anga; nežinojau, ar ją dengiantis skydas buvo pakeltas į viršų, ar atstumas į šoną. Anga buvo apšviesta gelsvai baltos šviesos, ir joje pamačiau dar tris pleišto formos nusileidimo laivus.

Mūsų kosminis keltas vis labiau artėjo.

— O kur žvaigždės? — paklausiau.

Holusas klausiamai pažvelgė į mane.

— Tikėjausi kosmose išvysti žvaigždes.

— Ak, — suprato ji. — Saulės ir Žemės švytėjimas jas užgožia.

— Holusas dainingai ištarė kelis žodžius savo kalba, ir sieniniame ekrane pasirodė žvaigždės. — Kompiuteris dabar padidino kiekvienos žvaigždės tariamą ryškumą, kad jos taptų matomos. — Kaire ranka ji parodė į vieną sritį. — Ar matote šį zigzagą? Tai Kasiopėja. Centrinės žvaigždės apačioje yra Miu ir Eta Kasiopėjos, dvi žvaigždės, kurias aplankiau prieš atvykdama čia. — Kompiuteris kaipmat nubrėžė apskritimus apie nurodytas žvaigždes. — Matote šią žemiau jų esančią dėmę? — Klusniai atsirado dar vienas apskritimas. — Tai Andromedos galaktika.

— Labai gražu, — žavėjausi.

Tačiau netrukus „Merelkas” užėmė visą matymo lauką. Matyt, viskas čia buvo automatizuota; nuo tos akimirkos, kai įlipome į kosminį keltą, Holusas nieko neveikė, tik retkarčiais dainingai ištardavo kokią nors komandą.

Kai jungėmės su švartavimosi sekcija, esančia tolimoje nišos sienoje, kosminio kelto korpusu atsklido žvangesys. Holusas šešiomis kojomis atsispyrė nuo pertvaros ir sklandžiai nuplaukė durų link. Bandžiau sekti jai iš paskos, tačiau supratau, jog per daug nutolau nuo sienos; negalėjau nuo nieko atsispirti ar atsistumti.

Holusas pastebėjo mano vargus, ir jos akių stiebeliai vėl suvilnijo iš juoko. Ji grįžo atgal ir ištiesė man ranką. Sučiupau ją. Tai iš tiesų buvo Holusas, iš kūno ir kraujo; nepajutau jokio elektrostatinio dilgčiojimo. Ji trimis kojomis vėl atsispyrė nuo pertvaros, ir mes kartu nuplaukėme durų, kurios paklusniai atsivėrė mums priartėjus, link.

Ten mūsų laukė dar trys forhilnorai ir du rydai. Forhilnoras buvo nesunku atskirti — kiekvienas savo liemenį buvo apsivyniojęs skirtingos spalvos audeklu — tačiau rydai buvo siaubingai panašūs vienas į kitą.

Tris dienas tyrinėjau erdvėlaivį. Šviesa čia sklido netiesiogiai; niekur nesimatė instaliacijos. Sienos ir dauguma įrengimų buvo žalsvai mėlynos. Spėjau, kad rydai ir forhilnorai šią spalvą, kuri buvo panaši į jų dangų, laikė neutralia; jie ją naudojo visur, panašiai kaip žmonės naudoja smėlio spalvą. Kartą apsilankiau rydų gyvenamajame modulyje, tačiau jame tvyrojo puvenų kvapas, kuris man buvo nemalonus; daugiausia laiko praleisdavau bendrojo naudojimo modulyje. Jame buvo dvi koncentrinės centrifūgos, sukuriančios dirbtinę gravitaciją; išorinė atitiko sąlygas Betoje Hydri III, o vidinė — Deltoje Pavonis II.

Visi keturi Žemės keleiviai — aš; Keizer, šizofrenikė; Žu, senolis ryžių augintojas kinas; ir Hunas, sidabranugarė gorila — žavėjomės pasakišku Žemės vaizdu, didingu poliruoto sodalito rutuliu, tolstančiu nuo mūsų, kai „Merelkas” pradėjo kelionę — nors, žinoma, Hunas nesuprato, ką mato.

Mėnulio orbitą kirtome greičiau nei po vienos dienos. Aš ir mano bendražygiai dabar buvome nukeliavę į kosmosą toliau nei buvo iki šiol pavykę kam nors iš mūsų planetos, tačiau mes įveikėme mažiau nei vieną dešimtmilijardinę dalį viso atstumo.