Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Tačiau visi šie žmonės tegalėjo tik spėlioti.

Man atsirado galimybė nuvykti ir pamatyti — tikrai sužinoti.

Vėl buvome pasitarimų salėje Saugyklų centro penktame aukšte, tik šį kartą nebuvo vaizdo kamerų. Joje buvau tik aš, mažas nežemiškas dvylikasienis ir dviejų nežemiškų būtybių projekcijos.

Holusas tyliai stovėjo vienoje salės pusėje. T’kna — kitoje. Juos skyrė pasitarimų stalas. Šiandien T’kna juosėjo ne geltoną, o žalią įrankių diržą, tačiau ant jo buvo tas pats kraujo galaktikos ženklas.

— Sveiki, — kreipiausi, kai rydo projekcija stabilizavosi.

Pasigirdo vartomų akmenų garsas, o vėliau mechaninis balsas:

— Sveikinimai abipusiai. Jūs kažko pageidaujate iš šio asmens?

Linktelėjau.

— Patarimo, — atsakiau, truputį pakeldamas galvą. — Jūsų konsultacijos.

Rydas klausėsi nejudėdamas.

— Holusas jums papasakojo, kad mirtinai sergu vėžiu, — pasakiau.

T’kna palietė savo diržo sagtį.

— Apgailestavimas reiškiamas vėl.

— Ačiū. Tačiau klausykite. Jūs, vyručiai, man pasiūlėte kartu vykti į Betelgeizę — susitikti su tuo, kas ten yra.

Pasigirdo krintančių į žemę akmenukų garsas.

— Taip.

— Aš netrukus mirsiu. Tiksliai nežinau kada, tačiau… tačiau tikrai po poros mėnesių. Kaip turėčiau pasielgti: paskutiniuosius kelis mėnesius praleisi su šeima ar vykti kartu su jumis? Viena vertus, mano šeima non kiekvieną likusią minutę praleisti su manimi… ir, na, spėju, jog suprantu, kad būti su manimi, kai aš… aš išeisiu, yra mūsų santykių užbaigimo dalis. Žinoma, aš juos labai myliu ir noriu būti kartu. Tačiau, antra vertus, mano būklė blogės, ir aš jiems tapsiu vis didesne našta. — Nutilau. — Jei gyventume JAV, galbūt iškiltų piniginis klausimas — ten paskutinės gyvenimo savaitės, praleistos ligoninėje, gali nepaprastai brangiai kainuoti. Bet čia, Kanadoje, dėl to nereikia nuogąstauti; vieninteliai veiksniai yra mano ir mano šeimos narių emocinė našta.

Supratau, jog savo problemą dėstau matematiniais terminais — veiksniais, piniginiais klausimais — tačiau būtent tokie žodžiai, iš anksto neplanuoti, liejosi iš manęs. Tikėjausi, kad ne visiškai sugluminau rydą.

— Ir jūs klausiate manęs, ką turėtumėte pasirinkti? — pasigirdo vertėjo balsas.

— Taip, — atsakiau.

Vėl pasigirdo malamų akmenų garsas, lydimas trumpos tylos, o vėliau atsakymas:

— Moralinis pasirinkimas yra akivaizdus, — pareiškė rydas, — jis visada yra.

— Ir? — paklausiau. — Koks yra šis moralinis pasirinkimas?

Ir vėl besidaužančių akmenų dardesys, ir atsakymas:

— Moralumo negali pateikti išorinis šaltinis.

Visos keturios rydo rankos palietė apverstą kriaušę primenančią krūtinę.

— Jis turi ateiti iš vidaus.

— Vadinasi, jūs man nepatarsite, tiesa?

Rydas sulingavo ir išnyko.

Tą vakarą, kol Rikis rūsyje žiūrėjo televizorių, mes su Siuzana ir vėl sėdėjome ant sofos.

Pasakiau jai, ką nusprendžiau.

— Visada tave mylėsiu, — užtikrinau Siuzaną.

Ji užsimerkė.

— Ir aš tave.

Nieko nuostabaus, kad man taip patiko filmas „Kasablanka”. Ar Ilzė Land turėtų vykti su Viktoru Laslo? O gal ji privalo likti su Riku Bleinu? Ar jai derėtų sekti paskui savo vyrą? O gal paklausyti savo širdies?

Ar buvo dalykų, svarbesnių už ją? Svarbesnių už Riką?

Svarbesnių už juos abu? Ar reikėjo įvertinti kitus veiksnius, kitus lygties narius?

Tačiau — būkime sąžiningi — ar mano atveju buvo kas nors svarbesnio? Žinoma, svarbiausia čia galėjo būti Dievas, bet jei ir pavyks jį pamatyti, esu tikras, jo tai nieko nepakeis… o Viktoras ir toliau priešinosi naciams, padėjo išgelbėti pasaulį.

Kad ir kaip ten būtų, privalėjau nuspręsti.

Nors sprendimas ir buvo sudėtingas, aš jį padariau.

Tačiau niekada nesužinosiu, ar jis teisingas.

Pasilenkiau ir pabučiavau Siuzaną taip, tarsi ją bučiuočiau paskutinį kartą.

— Sveikas, šaunuoli, — pasisveikinau, įėjęs į Rikio kambarį.

Rikis sėdėjo prie savo rašomojo stalo, kurio paviršius buvo laminuotas pasaulio žemėlapiu. Jis kažką piešė spalvotais pieštukais, iškišęs liežuvį per burnos kamputį ir nepaprastai susikaupęs.

— Tėti, — atsakė jis, leisdamas suprasti, jog mane išgirdo.

Apsidairiau. Kambarys buvo netvarkingas, tačiau nelabai baisiai. Nešvarūs drabužiai voliojosi ant grindų; paprastai vaiką už tai subardavau, bet šiandien taip nedarysiu. Rikis turėjo kelis plastikinius dinozaurų griaučius, kuriuos jam buvau nupirkęs, ir kalbančią Kvi-Gon Džino figūrėlę iš veiksmo filmo, gautą per Kalėdas. Ir knygų, daugybę vaikiškų knygų: užaugęs mūsų Rikis bus skaitytojas.

— Sūnau, — tariau ir kantriai laukiau, kol jis man skirs visą savo dėmesį.

Vaikas užbaiginėjo savo piešinio detalę — atrodo, jog tai buvo lėktuvas. Leidau jam baigti; žinojau, kokie apmaudūs gali būti neužbaigti reikalai. Galiausiai vaikas pakėlė galvą. Atrodo, jog jis buvo nustebęs, kad aš vis dar čia. Berniukas klausiamai kilstelėjo antakius.

— Sūnau, — pakartojau, — žinai, kad tėtis siaubingai serga.

Supratęs, jog pokalbis bus rimtas, Rikis padėjo spalvotą pieštuką į šalį. Jis linktelėjo.

— Ir, — tęsiau, — na, manau, jog žinai, kad aš nepasveiksiu.

Berniukas sučiaupė lūpas ir drąsiai linktelėjo. Man atrodė, jog plyš širdis.

— Ketinu išvykti, — pasakiau, — kartu su Holusu.

— Ar jis gali tave išgydyti? — paklausė Rikis. — Jis sakė, kad negali, tačiau…

Žinoma, Rikis nežinojo, jog Holusas yra moteriškos lyties, ir aš dabar nenorėjau nukrypti nuo temos.

— Ne, ne, jis man negali padėti. Tačiau, na, jis išvyksta į kelionę, ir aš noriu vykti kartu.

Anksčiau daug keliaudavau — į kasinėjimus, konferencijas. Rikis buvo prie mano kelionių pripratęs.

— Kada grįši? — paklausė vaikas ir nekaltu tarsi cherubino veidu pridūrė: — Ar man ką nors parveši?

Trumpam užsimerkiau. Skrandį tampė spazmai.

— Aš, a, negrįšiu, — tyliai atsakiau.

Rikis kurį laiką tylėjo, gromuluodamas mano žodžius.

— Nori pasakyti… nori pasakyti, kad išvyksti mirti?

— Man taip gaila, — atsakiau, — labai gaila, kad palieku tave.

— Nenoriu, kad mirtum.

— Aš taip pat, tačiau… tačiau kartais negalime rinktis.

— Ar aš… aš noriu keliauti kartu.

Liūdnai nusišypsojau.

— Negali, Riki. Privalai likti čia ir lankyti mokyklą. Turi likti čia ir padėti mamytei.

— Tačiau…

Laukiau, kol Rikis išsakys prieštaravimą iki galo. Bet jis to nepadarė. Tiesiog pasakė:

— Neišvyk, tėti.

Tačiau aš vienaip ar kitaip jį paliksiu. Ar šį mėnesį, iškeliaudamas Holuso erdvėlaiviu, ar po poros mėnesių, gulėdamas ligoninės lovoje su vamzdeliais rankoje, nosyje, delne, tyliai pypsinčiais EKG monitoriais, bėgiojančiomis ten ir atgal seselėmis bei gydytojais. Vienaip ar kitaip aš turėjau iškeliauti. Negalėjau rinktis, bet galėjau nuspręsti kada ir kaip.

— Nieko man nėra sunkiau, — pasakiau, — kaip išvykti.

Nebuvo prasmės aiškinti Rikiui, kad noriu, jog jis mane prisimintų štai tokį, nors iš tiesų norėjau, kad prisimintų tą, kuris buvau prieš metus, septyniasdešimčia svarų sunkesnis ir beveik visais plaukais ant galvos. Tačiau vis tiek dabar atrodžiau geriau, nei atrodysiu netrukus.

— Tai neišvyk, tėti.

— Man labai gaila, šaunuoli. Tikrai.

Rikis, kaip ir bet kuris kitas jo amžiaus vaikas, moka išprašyti ir prisigerinti, kad galėtų neiti miegoti, gautų pageidaujamą žaislą ar saldainių. Bet atrodo, jog jis suprato, kad meilikavimas čia nepadės, ir dėl to šis šešerių metų išminčius man buvo dar mielesnis.