Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Dar dieną kitą būtinai patirsite įvairius skausmus; tai natūralu.

— Kaip laikosi Žemė? — paklausiau.

Holusas kažką dainingai ištarė artimiausiam sienos dydžio monitoriui. Netrukus išdygo padidintas vaizdas: maždaug ketvirčio dolerio monetos, laikomos ištiestos rankos atstumu, dydžio geltonas diskas.

— Tai jūsų saulė, — paaiškino Holusas ir parodė į dulksvesnį objektą maždaug šešis kartos mažesnio nei Saulės skersmens. — O tai Jupiteris, kuris žvelgiant šiuo kampu yra priešpilnio fazėje.

— Ji nutilo. — Iš šio atstumo matomoje šviesoje sunku įžiūrėti Žemę, tačiau jei žiūrėsime į radijo atvaizdą, jūsų Žemės radijo spinduliavimas daugelyje dažnių yra intensyvesnis už Saulės.

— Vis dar? — paklausiau. — Po tiek laiko mes vis dar skleidžiame radijo signalus?

Tai būtų nuostabu. Tai reikštų…

Kurį laiką Holusas tylėjo, matyt, nustebusi, kad aš to nesupratau.

— Nežinau. Žemė yra už 429 šviesmečių nuo mūsų; dabar mus pasiekianti šviesa rodo, kaip atrodė jūsų saulės sistema netrukus po to, kai mes išvykome.

Liūdnai linktelėjau. Žinoma. Mano širdis ėmė dunksėti, o akyse truputį labiau raibuliuoti. Iš pradžių pagalvojau, kad atsitiko kažkas negera mane gaivinant, bet taip pasijutau ne dėl to.

Buvau sukrėstas; nebuvau pasirengęs tokiai savijautai.

Tebebuvau gyvas.

Prisimerkęs žiūrėjau į mažytį geltoną diską, po to nuleidau akis ir pažvelgiau į auksinį žiedą ant savo piršto. Taip, tebebuvau gyvas. Tačiau mano mylimoji Siuzana ne. Tikrai ne.

Spėliojau, kaip ji susitvarkė savo gyvenimą po to, kai išvykau. Vyliausi, kad Siuzana buvo laiminga.

O Rikis? Mano sūnus, mano nuostabusis sūnus?

Na, juk buvo gydytojas, interviu su kuriuo girdėjau per „CTV” kanalą, sakęs, jog pirmasis žmogus, galėsiantis gyventi amžinai, galbūt jau gimė. Gal Rikis tebėra gyvas ir dabar jam — ką? — 438 metai.

Bet manau, jog tokia tikimybė nedidelė. Greičiausiai Rikis užaugo toks vyras, kokiu jam buvo lemta tapti, dirbo ir mylėjo, o dabar…

O dabar jo nėra.

Mano sūnus. Beveik tikrai nugyvenau ilgiau už jį. Neturėtų taip būti, kad tėvas pergyvena sūnų.

Jaučiau, kaip akyse tvenkiasi ašaros; ašaros, kurios buvo sušalusios į ledą ne prieš valandą, ašaros, kurios tiesiog susikaupė prie latakų ir neištekėjo, nes nebuvo gravitacijos. Nusišluosčiau jas.

Holusas suprato, ką reiškia žmonių ašaros, tačiau nepaklausė, kodėl verkiu. Jos pačios vaikai, Pyldon ir Kasoldas, dabar tikrai taip pat yra mirę. Ji kantriai sklendė šalia manęs.

Spėliojau, ar Rikis paliko vaikų, anūkų ir proanūkių; mane pritrenkė mintis, jog dabar be vargo galiu turėti penkiolika ar daugiau palikuonių kartų. Galbūt Džericho pavardė vis dar tebeaidi…

Taip pat spėliojau, ar tebėra Karališkasis Ontarijo muziejus, ar vėl atidarė planetariumą, o gal, tiesą sakant, pigūs kosminiai skrydžiai, prieinami visiems žmonėms, pavertė šią instituciją nereikalinga.

Dar spėliojau, ar tebėra Kanada, puiki šalis, kurią labai mylėjau.

Žinoma, dar labiau domino, ar tebėra žmonija, ar mums pavyko išvengti kančių Dreiko lygties pabaigoje, ar nesusisprogdinome branduoliniais ginklais. Mes juos turėjome daugiau nei penkiasdešimt metų prieš man išvykstant; ar per aštuonis kartus ilgesnį laiką pajėgėme atsispirti pagundai juos panaudoti?

O gal…

Būtent tai pasirinko Epsilon Indi čiabuviai.

Ir Tau Ceti.

Ir Miu Kasiopėja A.

Ir Eta Kasiopėja A.

Ir Sigma Drakonis.

Ir net tos amoralios Grumbridžo 1618 būtybės, arogantiški šunsnukiai, susprogdinę Betelgeizę.

Jei aš neklydau, jie visi persikėlė į mašinų karalystę, virtualų pasaulį, kompiuterių sukurtą rojų.

Tad dabar, po keturių šimtmečių technikos pažangos, homo sapiens tikrai turėjo galimybę padaryti tą patį.

Gal jie taip ir padarė. Galbūt.

Pažvelgiau į šalia manęs sklendžiančią Holusą — tikrąją Holusą, ne jos atvaizdą. Mano draugę, tikrą.

Galbūt žmonija net pasekė Miu Kasiopėjos A pavyzdžiu ir susprogdino Mėnulį, kad aplink Žemę atsirastų žiedai, konkuruojantys su Saturno; žinoma, mūsų mėnulis yra palyginti mažesnis už Kasiopėjos, tad mažiau prisideda prie Žemės mantijos maišymo. Tačiau galbūt dabar geologiškai stabilioje Žemės dalyje driekiasi perspėjantis kraštovaizdis.

Ir vėl pajutau, kad sklendžių laisvai — per daug nutolau nuo bet kurios sienos; matyt, turėjau polinkį šitaip daryti. Holusas manevruodama priartėjo prie manęs ir paėmė už rankos.

Vyliausi, kad mes neįkrovėme savęs į kompiuterius. Tikėjausi, jog žmonija vis dar tebėra, na, žmogiška — šilta, biologiška ir tikra.

Tačiau nebuvo jokių galimybių tuo įsitikinti.

Ar po keturių šimtmečių būtybė vis dar buvo čia ir laukė mūsų?

Taip.

Na, galbūt ji čia buvo ne visą laiką; gal ji iš tiesų apskaičiavo, kada mes atvyksime, ir trumpam išlėkė kitur pasirūpinti kitais reikalais. Kol „Merelkas” kirto 429 šviesmečius greičiu, per plauką besiskiriančiu nuo šviesos, priekyje esantis vaizdas persislinko į mėlynąją spektro sritį, virsdamas nematomu ultravioletiniu; didžiąją šio laiko dalį būtybė galėjo būti išvykusi kitur.

Ir, žinoma, galbūt tai nebuvo tikras Dievas; gal tai tiesiog buvo nepaprastai pažengusi į priekį gyvybės forma, kažkoks senovinės, bet visiškai natūralios rasės atstovas. O gal tai iš tiesų buvo mašina, milžiniškas nanotechnologiškų esybių būrys; nebuvo jokios priežasties, dėl kurios pažangi technologija negalėtų atrodyti organinė.

Tačiau kur nubrėžti takoskyrą? Kažkas juk nustatė šios visatos pagrindinius parametrus.

Kažkas per 375 milijonus metų, du milijonus kartų ilgesnį laiko tarpsnį nei pora šimtmečių, kuriuos protingos rasės pajėgios išlikti kūniškoje būsenoje, buvo įsikišęs bent trijuose pasauliuose.

Ir kažkas išgelbėjo Žemę, Delta Pavonis II ir Beta Hydri III nuo milžiniškos žvaigždės sprogimo, per kelias akimirkas sugerdamas daugiau energijos, nei jos išskyrė visos galaktikos žvaigždės, paimtos kartu, ir tai darydamas nežuvo.

Kaip apibrėžti Dievą? Ar jis arba ji privalo būti visažinis? Visagalis? Kaip sako rydai, tai tėra abstrakcijos, todėl jos nepasiekiamos. Ar Dievas privalo būti apibrėžtas taip, kad atsidurtų už mokslo sferos?

Visada tikėjau, jog už mokslo sferos nieko nėra.

Ir dar tebetikiu.

Kur nubrėžti takoskyrą?

Štai čia. Man atsakymas buvo štai čia.

Kaip apibrėžti Dievą?

Maždaug taip. Dievas, kurį galėčiau suprasti, bent jau potencialiai, yra nepalyginamai įdomesnis ir aktualesnis nei tas, kuris nesileidžia suprantamas.

Sklendžiau priešais vieną sieninių ekranų, man iš kairės slinko Holusas, šalia jos dar šeši forhilnorai, o iš dešinės — virtinė rydų, ir mes visi dairėmės, ieškodami jo, būtybės. Paaiškėjo, kad mūsų ieškomoji būtybė yra 1,5 milijardo kilometrų pločio — maždaug Jupiterio orbitos skersmens dydžio. Ir ji buvo tokia juoda, kad, kaip man sakė, „Merelko” fakelas, kuris du šimtmečius buvo į ją atsuktas, pradėjus stabdyti, visiškai nuo jos neatsispindėjo.

Esybė tebebuvo uždengusi Betelgeizę — tiksliau, tai, kas iš jo liko — kol mes visiškai prie jos nepriartėjome. Tada esybė nusirito į šalį, jos šešios galūnės sukosi tarsi rato stipinai, atidengdama susiformavusi užjos didžiulį rausvą ūką su mažyčiu pulsaru, Betelgeizės lavonu, centre.

Tačiau tai buvo vienintelis, bent jau kiek aš mačiau, patvirtinimo, kad mus pastebėjo, ženklas. Ir vėl man norėjosi, kad erdvėlaivyje būtų tikri iliuminatoriai: jei esybė pastebėtų mus mojuojant rankomis, galbūt ji kaip nors į tai reaguotų, pavyzdžiui, lėtai, didingu lanku pajudintų vieną iš milžiniškų obsidiano lukštų.