Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Linktelėjau.

— Tad grįši atgal tik daugiau nei po tūkstančio metų?

— Žemės matais, taip.

Ji vėl patylėjo. Po kurio laiko nusprendžiau suardyti tylą.

— Supranti, jų erdvėlaivis pusiaukelėje apsisuks, ir savo kuro išmetamąsias dujas nukreips Betelgeizės link. Tad po 250 metų… būtybė išvys tą ryškią šviesą ir supras, jog kažkas atvyksta.

Holusas tikisi, kad toji būtybė lauks mūsų atvykstant arba sugrįš pasitikti.

— Būtybė?

Negalėjau prisiversti pavartoti šį žodį Siuzanos akivaizdoje.

— Būtybė, kuri įsiterpė tarp mūsų ir Betelgeizės.

— Manai, jog tai Dievas, — paprastai pasakė Siuzana.

Juk ji lankė bažnyčią, mokėjo Bibliją. Ir ištisas savaites būtent ji per vakarienę klausydavosi manęs, kai kalbėdavau apie aukščiausią pradžią, pirminę priežastį, pagrindines konstantas, protingą sukūrimą. Nedažnai minėdavau D… vardą, bent jau, kai Siuzana būdavo šalia. Jai tai reiškė kur kas daugiau nei man, tad nuo Dievo laikiausi atokiau, stengiausi moksliškai atsiriboti. Tačiau Siuzana žinojo. Ji žinojo.

Gūžtelėjau pečiais.

— Galbūt, — atsakiau.

— Dievas, — pakartojo Siuzana, ryžtingai pateikdama šią sąvoką. — Ir tau yra galimybė jį pamatyti. — Siuzana pažvelgė į mane ir pasviro. — Ar jie dar ką nors iš Žemės ima kartu?

— Taip, dar kelis žmones.

Bandžiau prisiminti sąrašą.

— Kamuojamą sunkios šizofrenijos moterį iš Vakarų Virdžinijos. Sidabranugarę gorilą iš Burundžio. Labai seną vyrą iš Kinijos. — Gūžtelėjau pečiais. — Tai keli žmonės, su kuriais ateiviai susidraugavo. Jie kaipmat sutiko keliauti.

Siuzana pažvelgė į mane, stengdamasi neišduoti jausmų.

— Ar tu nori vykti?

Taip, pagalvojau. Taip, kiekviena savo esybės skaidula. Nors norėjau daugiau laiko praleisti su Rikiu, nusprendžiau, jog bus geriau, jei jis mane prisimins apysveikį, gebantį pasirūpinti savimi, vis dar pajėgiantį paimti jį ant rankų. Nepasitikėdamas savo balsu, linktelėjau galvą.

— Tu turi sūnų, — priminė Siuzana.

— Žinau, — tyliai atsakiau.

— Ir žmoną.

— Žinau, — pakartojau.

— Mes… mes nenorime tavęs netekti.

Švelniai atsakiau:

— Tačiau neteksite. Labai greitai.

Kurį laiką sėdėjome tylėdami. Galvoje blaškėsi įvairios mintys.

Su Siuzana susipažinome universitete septintajame dešimtmetyje. Mes draugavome, tačiau aš išvykau į Valstijas siekti savo svajonės. Tada Siuzana man neprieštaravo.

O dabar atsirado kita svajonė.

Bet viskas neapsakomai pasikeitė.

Dabar mes buvome susituokę. Turėjome vaiką.

Jei reikėtų atsižvelgti tik į tai, nekiltų jokių abejonių. Jei būčiau sveikas ir gerai jausčiausi, net negalvočiau jų palikti — net tuščiai svajodamas.

Tačiau aš nebuvau sveikas.

Nesijaučiau gerai. Siuzana tai, be abejo, žinojo.

Mes susituokėme bažnyčioje, nes to norėjo Siuzana, ir davėme vienas kitam tradicinius įžadus, tarp kitų ir „kol mirtis mus išskirs”. Žinoma, niekas iš stovinčių bažnyčioje ir tariančių šiuos žodžius niekada negalvoja apie vėžį žmonės nesitiki, kad šis prakeiktas nariuotakojis įsibraus į jų gyvenimą, atnešdamas kančias ir nelaimes.

— Dar pasvarstykime, — pasiūliau. — „Merelkas” išvyksta tik po trijų dienų.

Siuzana palingavo galvą.

— Holusai, — kreipiausi į ateivę kitą dieną savo kabinete, — žinau, kad jūsų kolegos yra siaubingai užsiėmę, tačiau…

— Mes tikrai užsiėmę. Prieš išskrendant į Betelgeizę, reikia daug ką padaryti. Be to, įsitraukėme į rimtus moralinius ginčus.

— Apie ką?

— Manome, kad jūs esate teisus: būtybės iš Grumbridžo 1618 III iš tiesų norėjo sterilizuoti visą vietinę kosminę erdvę. Tokia mintis neatėjo nei forhilnorams, nei rydams; atleiskite už mano žodžius, tačiau tai yra taip barbariška, kad tokį dalyką gali sugalvoti tik žmonės — arba, matyt, Grumbridžo gyventojai. Ginčijamės dėl to, ar pasiųsti žinią į savo gimtąsias planetas apie tai, ką būtybės iš Grumbridžo bandė padaryti.

— Man tai atrodo logiška, — pareiškiau. — Kodėl gi jiems nepranešus?

— Rydai yra nesmurtingi, o mano rūšis, kaip sakiau, yra… na, matyt, tiksliausia būtų sakyti aistringa. Daugelis forhilnorų norėtų atpildo už šį bandymą. Grumbridžas 1618 yra už trisdešimt devynių šviesmečių nuo Beta Hydri; mes be vargo galėtume ten nusiųsti savo laivus. Deja, čiabuviai nepaliko jokių perspėjančių ženklų, kurie padėtų juos aptikti — tad norėdami būti tikri, kad juos išnaikinome, turėtume sunaikinti visą jų pasaulį, o ne vieną segmentą. Grumbridžo gyventojai taip ir nesukūrė itin aukštų energijų branduolinės sintezės technologijos, kurią turi mano rasė; jei jie būtų tokią technologiją sukūrę, tikrai būtų panaudoję, kad greičiau nusiųstų bombą į Betelgeizę. Naudodami šią technologiją, mes galime sunaikinti visą planetą.

— Tai bent, — nustebau. — Tada čia tikrai moralinė dilema. Ar pranešite saviškiams?

— Dar nenusprendėme.

— Rydai puikūs etikos žinovai. Ką jie mano?

Kurį laiką Holusas tylėjo.

— Jie siūlo panaudoti „Merelko” branduolinės sintezės atliekas išnaikinti visą gyvybę Betoje Hydri III.

— Forhilnorų gimtojoje planetoje?

— Taip.

— O Viešpatie. Kodėl?

— Jie nepaaiškino, tačiau įtariu, kad tai — kokį jūs vartojate žodį? Ironija. Jei mes norime sunaikinti tuos, kurie kėlė arba gali kelti mums pavojų, tai esame nė kiek ne geresni už Grumbridžo čiabuvius, — Holusas nutilo. — Tačiau aš nenorėjau jūsų apsunkinti šiais svarstymais. Norėjote manęs kažko paklausti?

— Na, palyginti su tuo, ką jūs tik ką pasakėte, tai tėra menkniekis.

— Menkniekis?

— Nereikšminga. Tačiau, na, norėčiau pasikalbėti su rydu. Man iškilo moralinė dvejonė ir pats jos nepajėgiu išspręsti.

Holuso kristalais nusėtos akys pažvelgė į mane.

— Dvejojate, ar vykti kartu su mumis į Betelgeizę?

Linktelėjau.

— Šiuo metu mūsų draugas T’kna bando susisiekti su Dievu, tačiau maždaug po valandos būtų galima su juo pakalbėti. Jei galite nusinešti holoforminį projektorių į didesnę patalpą, paprašysiu, kad T’kna prie mūsų prisijungtų.

Kiti, žinoma, padarė tą pačią išvadą kaip ir aš: žmonės visame pasaulyje tai, ką Donaldas Čenas neutraliai pavadino „anomalija”, o Piteris Mensbridžas diskretiškai atmetė kaip paprasčiausią „sėkmę”, paskelbė dieviškojo įsikišimo įrodymu. Ir, žinoma, šie žmonės savaip įvardijo įvykį: tai, ką aš pavadinau „rūkstančiu pistoletu”, jie pavadino stebuklu.

Ir vis dėlto tai buvo mažumos nuomonė: dauguma žmonių nieko nežinojo apie supernovas, o daugelis, įskaitant didžiulį musulmonų pasaulio kontingentą, nepasitikėjo atvaizdais, tariamai gautais iš „Merelko” teleskopų. Kiti tvirtino, jog tai, ką matėme, yra velnio darbas: liepsningas pragaro švystelėjimas, o po jo visaapimanti tamsa; kai kurie satanistai ėmė reikalauti reabilitacijos.

Tuo tarpu krikščioniškojo fundamentalizmo šalininkai karštligiškai sklaidė Bibliją ieškodami tokių Švento rašto dalių, kurias būtų galima pritaikyti šiam atvejui. Kiti minėjo Nostradamo pranašystes. Matematikas žydas iš Jeruzalės hebrajų universiteto pastebėjo, kad būtybė su šešiomis galūnėmis topologiškai atitinka Dovydo žvaigždę, ir teigė, jog tai, ką matėme, pranašauja Mesijo atvykimą. Organizacija, pasivadinusi Betelgeizės bažnyčia, sukūrė įmantrų interneto tinklalapį. O žiniasklaidoje sensacingai buvo pateikiamos įvairiausios pseudomokslinės nesąmonės apie senovės egiptiečius ir Orioną — žvaigždyną kuriame susidarė supernova.