Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Jie galėjo tuo tikėti, — sutiko Holusas, — tačiau jūs juk žinote, kad tai netiesa.

Ji buvo teisi. Aš iš tiesų tai žinojau. Mačiau rūkstantį pistoletą. Išvydau tiek įrodymų, jog jų pakako net man. Giliai įkvėpiau, stengdamasis nusiraminti ir suvaldyti galvoje šėlstančias mintis. Žinoma, tai galėjo padaryti kuri nors toliau pažengusi rasė, tai galėjo būti dirbtinis novų detektorius; tai galėjo būti…

Tačiau ateina metas, kai tenka priimti paprasčiausią teoriją, siūlančią mažiausią elementų skaičių. Ateina metas, kai privalote liautis uždavinėję šį klausimą — vieną iš visų kitų — liautis reikalavę švaresnių įrodymų, nei būtina bet kuriai kitai teorijai. Ateina metas — galbūt pačioje gyvenimo pabaigoje — kai tenka su tuo taikstytis. Ateina metas, kai ant jūsų pradeda griūti sienos.

— Norite, kad tai pasakyčiau? — paklausiau.

Nejučia gūžtelėjau pečiais, tarsi mintis būtų buvusi megztinis, kurį, norint patogiai dėvėti, reikia truputį timptelėti.

— Taip, tai buvo Dievas; kūrėjas.

Nutilau, leisdamas žodžiams sklandyti ore ir svarstydamas, ar noriu juos pakartoti.

Tačiau taip nepadariau.

— Neseniai jūs, Holusai, sakėte, jog manote, kad Dievas yra būtybė, kažkaip išlikusi po ankstesnio didžiojo sprogimo, kuriai kažkaip pavyko toliau egzistuoti po ankstesnio sukūrimo ciklo. Jei tai tiesa, Dievas iš tiesų turėtų būti kosmoso dalimi. Arba, jei jis iki šiol nebuvo, galbūt turi gebėjimą — kokį žodį vartoja teologai? — persikūnyti. Dievas įgijo fizinį pavidalą ir įsiterpė tarp sprogstančios žvaigždės ir mūsų trijų pasaulių.

Staiga man šovė dar viena mintis:

— Tiesą sakant, jis tai padarė ne pirmą kartą! — sušukau. — Prisimenate 1320 metų Vėlos supernovą? Ji buvo beveik taip pat arti kaip Betelgeizė, jos likučius galima aptikti ir dabar, tačiau niekas nematė, kaip tai įvyko, niekas neužfiksavo, nei kinai čia, Žemėje, nei kas nors kitas čia, nei kas nors jūsų ar rydų pasaulyje. Si esybė ir tada įsikišo, uždengdama mus nuo supernovos spinduliavimo. Jūs pati tai sakėte, kai mes pirmą kartą kalbėjome apie Dievą: supernovos formavimosi greitis turi būti rūpestingai apskaičiuotas. Na, jei nepavyksta visiškai išvengti supernovų, tada tai yra geriausia, ką galima rinktis.

Holuso akių stiebeliai suartėjo. Atrodo, kad ji truputį susmuko, tarsi šešios kojos būtų nepajėgusios išlaikyti svorio. Nėra abejonių, jog mintis, kad ta būtybė buvo Dievas, jai atėjo anksčiau nei man, tačiau Holusas, matyt, anksčiau nepagalvojo, kokį tai turi ryšį su Vėlos supernova.

— Dievas nesukelia masinio išnykimo, — pareiškė forhilnoras.

— Dažniausiai jis stengiasi jų išvengti, jei tai sutampa su jo tikslais.

— Neįtikėtina, tiesa? — pasakiau, jausdamasis toks pat netvirtas, kaip ir Holusas.

— Gal dabar vertėtų nuvykti pamatyt, — svarstė Holusas. — Jei dabar žinome, kur yra Dievas, gal vertėtų nuvykti jį aplankyti. — Ši mintis mane visiškai pribloškė. Vėl pajutau, kaip širdis dunksi tarsi atskeliamasis kūjis.

— Tačiau… tačiau tai, ką matėme, prie Betelgeizės iš tiesų įvyko prieš ketverius šimtus metų, — pastebėjau. — Ir prireiks dar ketverių šimtų, kol jūsų erdvėlaivis ten pateks. Kodėl Dievas ten turėtų būti beveik tūkstantį metų?

— Būdinga žmogaus ar forhilnoro gyvenimo trukmė yra maždaug šimtas metų arba apytikriai penkiasdešimt milijonų minučių, — aiškino Holusas. — Dievas tikriausiai yra to paties amžiaus kaip ir visata, kuri jau egzistuoja 13,9 milijardo metų; net jei jis yra savo gyvenimo pabaigoje, tūkstantis metų jam prilygtų mūsų keturioms minutėms.

— Tačiau jis vis tiek negaištų laiko, laukdamas mūsų.

— Gal ir ne. O gal jis žino, kad mes jo veiksmus stebėsime, jog jie atkreips mūsų dėmesį. Galbūt jis padarys taip, kad ir vėl ten atsidurtų — vienintelėje jo buvimo vietoje, kurią mums pavyko nustatyti, — jog atitinkamu laiku įvyktų pasimatymas. Šiuo metu jis gali išvykti pasirūpinti kitais reikalais, o vėliau grįžti. Atrodo, jog Dievas yra gana judrus; tikriausiai, jei jis būtų žinojęs, kad Grumbridžo erdvėlaivis ketina susprogdinti Betelgeizę, būtų tiesiog sunaikinęs erdvėlaivį, jam dar nepasiekus žvaigždės. Tačiau kai prasidėjo sprogimas, Dievas atvyko labai greitai — ir gali taip pat greitai grįžti, kai mes ten pateksime.

— Jei jis nori su mumis susitikti. Tai labai abejotina, Holusai.

— Be jokios abejonės. Bet mano įgula susiruošė į šią kelionę, siekdama rasti Dievą; kol kas tai yra apčiuopiamiausia, ką mums pavyko aptikti, todėl privalome ieškoti šia kryptimi, — Holuso akių stiebeliai nukrypo į mane. — Jūs kviečiamas prisijungti prie mūsų šioje kelionėje.

Širdis vėl ėmė daužytis, net tankiau nei prieš tai. Tačiau ši kelionė ne man.

— Man neliko tiek daug laiko gyventi, — tyliai tariau.

— „Merelkas” mažiau nei per metus gali išvystyti artimą šviesos sklidimui greitį, — atsakė Holusas. — O kai pasieksime šį greitį, didžiąją kelio dalį įveiksime per laiką, kuris atrodys labai trumpas; žinoma, prireiks antrų metų sulėtėjimui, tačiau truputį ilgiau nei per dvejus subjektyvius metus mes galėtume pasiekti Betelgeizę.

— Man neliko dvejų metų.

— Žinoma, ne, — sutiko Holusas, — jei visos kelionės metu būsite sužadintos būsenos. Atrodo, jog jums sakiau, kad rydai keliauja sulaikyto gyvumo būsenoje; galėtume tą patį padaryti ir jums, o atvykus į kelionės tikslą, atšildyti.

Man ėmė raibuliuoti akyse. Pasiūlymas buvo neįtikėtinai gundantis, nuostabus, tokia dovana būtų tiesiog neįsivaizduojama.

Tiesą sakant…

Tiesą sakant, galbūt Holusas mane galėtų užšaldyti iki to laiko…

— Ar galėtumėte mane užšaldyti neribotam laikui? — paklausiau. — Kada nors vis tiek vėžys bus išgydomas ir…

— Deja, ne, — atsakė Holusas. — Šio proceso metu vyksta irimas; nors metodas yra saugus kaip bendroji anestezija laikotarpiui iki ketverių metų, mums nėra pavykę sėkmingai atgimti, jei buvome užšaldyti ilgiau nei dešimt metų. Tai patogus būdas keliauti, bet ne persikelti į ateitį.

Na, gerai; kad ir kaip ten būtų, niekada savęs neįsivaizdavau žingsniuojančio užšalusiais Volto Disnėjaus pėdsakais. Tačiau vis tiek vykti į šią kelionę su Holusu, skristi „Merelko” erdvėlaiviu, pamatyti tai, kas iš tiesų gali būti Dievas… būtų buvę nepaprasta.

Ir staiga supratau, jog Siuzanai su Rikiu tai galėtų būti geriausia išeitis, jiems nereikėtų matyti mano paskutiniųjų gyvenimo mėnesių agonijos.

Pasakiau Holusui, jog turiu apie tai pagalvoti, pasitarti su šeima. Tai žadinanti neįgyvendinamas mintis galimybė, nepaprastai gundantis siūlymas… tačiau privalau atsižvelgti į daugybę veiksnių.

Sakiau, jog Kuteris iškeliavo susitikti su savo kūrėju, bet iš tiesų tuo netikėjau. Jis tiesiog mirė.

Tačiau aš galbūt susitiksiu su savo kūrėju… ir dar būdamas gyvas.

— Holusas man pasiūlė vykti kartu į kitą jos kelionės tikslą, — pasakiau Siuzanai, tą vakarą grįžęs namo.

Mes sėdėjome ant sofos svetainėje.

— Į Kentauro Alfą? — paklausė ji.

Tai iš tiesų buvo kitas ir paskutinis planuotas „Merelko” didžiosios kelionės sustojimas prieš grįžtant atgal į Delta Pavonis, o vėliau į Beta Hydri.

— Ne, jie nusprendė kitaip. Dabar jie ketina vykti į Betelgeizę. Nori pažiūrėti, kas ten yra.

Siuzana kurį laiką tylėjo.

— Ar aš teisingai supratau iš „Globė ” žurnalo, kad Betelgeizė yra už 400 šviesmečių?