Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Donai, — kreipiausi į jį, — čia Tomas Džerichas. Holusas man sako, jog Betelgeizė ką tik virto supernova.

Ragelyje kurį laiką tvyrojo tyla.

— Betelgeizė yra — buvo — rimčiausia kandidatė virsti supernova, — atsakė Donas, — tačiau niekas tiksliai nežinojo, kada tai įvyks. — Jis nutilo ir vėliau pridūrė, tarsi tik ką būtų kažką suvokęs: — Ar Holusas sakė, jog tai Betelgeizė? Alfa Orionis?

— Taip.

— Klausyk, ar Holusas įsitikinusi? Absoliučiai įsitikinusi?

— Taip, ji tvirtina, jog yra dėl to tikra.

— Po velnių, — tarė Čenas į ragelį, tačiau nemanau, jog šie žodžiai buvo skirti man. — Po velnių.

— Kas yra? — paklausiau.

Čeno balsas buvo įsitempęs.

— Nagrinėjau Holuso atsiųstus duomenis apie supernovas, ypač tuos, kuriuose kalbama apie gama spinduliavimą. Mes turėjome nepatikimus duomenis apie paskutinę supernovą, atrastą 1987 metais; ji susikūrė prieš mums pradedant naudoti specializuotus gama spindulių stebėjimo palydovus — Komptono palydovas buvo paleistas tik 1991 metais. Vieninteliai duomenys apie supernovos 1987 A gama spinduliavimą buvo gauti iš „Maksimaliosios Saulės misijos” palydovo, kuris nebuvo skirtas stebėti už galaktikos ribų.

— Na, ir kas?

— O tas, kad supernovos gama spinduliavimas yra kur kas intensyvesnis, nei manėme; tą patvirtina Holuso duomenys.

— Ir? — paklausiau. — Ką tai reiškia?

Pažvelgiau į Holusą kuri itin smarkiai siūbavo; dar nebuvau matęs jos tokios nusiminusios.

Čenas giliai atsiduso, ir šis garsas nudundėjo telefono linija.

— Tai reiškia, jog mūsų atmosfera bus jonizuota, ir ozono sluoksnis išnyks, — jis trumpam nutilo. — Tai reiškia, jog mes visi žūsime.

Rikis Džerichas buvo už daugelio kilometrų į šiaurę nuo KOM Čerčilio viešosios mokyklos žaidimų aikštelėje. Buvo įpusėjusi devyniasdešimties minučių pietų pertrauka; kai kurie klasės draugai išvažiavo pietauti į namus, tačiau Rikis valgydavo mokykloje, salėje, kur vaikams per „CFTO” kanalą buvo leidžiama žiūrėti „Flinstounus”. Suvalgęs sumuštinį su virta dešra bei obuolį, Rikis išbėgo į žole apaugusį kiemą. Čia vaikštinėjo mokytojai, išskirdami peštukus, pūsdami nubrozdintus kelius ir darydami visa kita, ką mokytojai privalo daryti. Rikis pažvelgė į dangų. Kažkas jame ryškiai švietė.

Jis prabėgo pro vaikams laipioti sumontuotą konstrukciją ir susirado savo mokytoją.

— Panele Kohan, — kreipėsi vaikas, timptelėdamas mokytojai už sijono, — kas ten?

Mokytoja prisidengusi delnu akis pažvelgė ten, kur rodė Rikis.

— Tai tik lėktuvas, Riki.

Rikis Džerichas buvo ne iš tų, kurie kaipmat puola ginčytis su savo mokytojomis. Tačiau berniukas papurtė galvą.

— Ne, — paprieštaravo Rikis, — čia ne lėktuvas. Jis nejuda.

Mano mintys sukosi kaip pašėlusios, o skrandį kamavo spazmai. Aušo nauja diena, ne tik Torontui, bet ir visam Paukščių Takui. Tiesą sakant, net stebėtojai tolimose galaktikose būtinai pastebės stiprėjantį ryškumą kai prabėgs pakankamai laiko, kad juos pasiektų šviesa. Tai pralenkė net lakiausią vaizduotę. Betelgeizė iš tikrųjų ėmė virsti supernova.

Paskambinęs Donui, įjungiau mikrofoną, ir jie su Holusu ėmė aptarinėti padėtį, o aš retkarčiais įsiterpdavau, užduodamas man keliančius nerimą klausimus. Štai kas, mano supratimu, vyko: kiekvienoje labai aktyvioje žvaigždėje vyksta vandenilio ir helio sintezė, kurios metu susikuria vis sunkesni elementai. Tačiau jei žvaigždė yra pakankamai didelė, sintezės reakcijų grandinei pasiekus geležį, energija pradedama ne išskirti, o sugerti, dėl ko susiformuoja geležies branduolys. Žvaigždė tampa per tanki, kad išlaikytų pusiausvyrą: vidinės sintezės sukeltas sprogstamas atostūmis nebepajėgia atsverti milžiniškos tempimo jėgos, kurią sukelia pačios žvaigždės gravitacija. Branduolys sprogsta, o atomų branduoliai sutraiškomi, ir susidaro tik dvidešimties kilometrų skersmens, tačiau kelis kartus didesnis už Saulės masę tūris. Ir kai vandenilis bei helis iš išorinių žvaigždės sluoksnių staiga atsitrenkia į šį naują, kietą paviršių, akimirksniu įvyksta sintezė. Sintezės sukeltas sprogimas ir susidūrimo smūgio banga sklinda atgal, suardo dujinę žvaigždės atmosferą ir sukelia radijo triukšmų audrą, šviesą, karštį, rentgeno spindulius, kosminius spindulius bei neutrinus — ši mirtį nešanti šlapdriba sklinda visomis kryptimis, besiplečiantis sferinis mirties ir naikinimo kamuolys ima šviesti ryškiau nei visos galaktikos žvaigždės paimtos kartu — atsiranda supernova.

Ir tai, matyt, kaip tik dabar vyko Betelgeizėje. Žvaigždės skersmuo sparčiai plėtėsi; po kelių dienų jis bus didesnis nei visa Saulės sistema.

Kurį laiką Žemė bus apsaugota: mūsų atmosfera neleis, kad pradinė banga pasiektų paviršių. Tačiau mums teks patirti daugiau. Kur kas daugiau.

Savo kabinete įsijungiau tik žinias transliuojančią „CFTR” radijo stotį. Kai per Žemės televizijos ir radijo stotis pradėjo skelbti šią žinią, kai kurie žmonės puolė slėptis olose ir kasyklų šachtose, Tačiau tai nepadės. Artinosi pasaulio pabaiga — ir ji ateis triukšmingai, o ne patyliukais.

Šiuo metu besilankantiems forhilnorams bei rydams, galbūt su keliais keleiviais žmonėmis, gal ir pavyks jos išvengti, bent kurį laiką; jie galės savo erdvėlaivį manevruoti taip, kad didžioji planetos dalis būtų tarp erdvėlaivio bei Betelgeizės ir taptų trylikos tūkstančių kilometrų storio akmenų bei geležies skydu. Tačiau jiems nepavyks pabėgti nuo besiplečiančio mirties kamuolio; „Merelkui” prireiks ištisų metų, kad priartėtų prie šviesos greičio.

Bet net jei laivui pavyktų išsigelbėti, forhilnorų ir rydų planetoms tai nepavyks; netrukus jas užklups ta pati naikinanti banga. Prieš šešiasdešimt penkerius milijonus metų susidūrusių su Sol III, Beta Hydri III ir Delta Pavonis II asteroidų smūgiai buvo palyginti nedideli, tarsi plėštinės žaizdos, kurias ekosistemos užgydė per kelis dešimtmečius.

Tačiau šį kartą nebus laiko žaizdoms gydyti. Tai bus šeštasis masinis išnykimas, kurį patirs visi trys pasauliai. Ir visiškai nesvarbu, ar šioje Saulės sistemoje biologinė gyvybė atsirado ne Žemėje, o Marse, ar ji tikrai daugelį kartų buvo atsiradusi forhilnorų pasaulyje ir ar rydai apskritai žino, kad tai bus šeštasis masinis išnykimas.

Nes šiam pasauliui tai bus taip pat paskutinis masinis išnykimas, baigiamasis skyrius, visiškas rašymo lentelės ištrynimas, paskutinis posūkis Gyvybės žaidime.

Ką žmogus veikia paskutinėmis gyvenimo akimirkomis? Kitaip nei dauguma iš šešių milijardų žmonių, tik ką išgirdusių mirties nuosprendį, aš iš tiesų ruošiausi savo baigčiai. Tačiau tikėjausi, kad ji ateis lėčiau, kai aš gulėsiu ligoninės lovoje, o šalia bus Siuzana, galbūt brolis Bilas, keli draugai ir gal net drąsuolis mažasis Rikis.

Tačiau Betelgeizės sprogimas buvo visiškai netikėtas; mes nenujautėme, kad jis įvyks. Na, taip, kaip sakė Holusas, mes žinojome, kad galiausiai Betelgeizė tikrai virs supernova, bet nebuvo jokio pagrindo tikėtis, jog tai įvyks būtent dabar.

Pasak radijo parnešimų, Toronto požeminių traukinių sistema jau buvo kimšte prikimšta žmonių. Žmonės leidosi į metro stotis, lipo į traukinių vagonus, tikėdamiesi apsisaugoti po žeme. Jie nesutiko išlipti iš traukinių net paskutinėse linijų stotyse.

O prie KOM esantys keliai virto automobilių stovėjimo aikštelėmis, tikra kamšatimi. Kaip ir visi kiti, norėjau būti kartu su savo šeima, tačiau, atrodo, tai buvo neįmanoma. Kelis kartus bandžiau prisiskambinti Siuzanai į darbą, bet išgirsdavau tik trumpus signalus.