Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Išėjome iš rotondos, pakilome keturiais laipteliais į marmurinę aikštelę, esančią tarp dviejų laiptų, supančių totemų stulpus, ir tada…

Ir tada viskas nuėjo velniop.

Iš rūsio dešinėje esančiais laiptais tyliai sėlino uniformuotas ypatingųjų situacijų būrio pareigūnas, dėvintis apsauginę liemenę ir nešinas koviniu šautuvu. „Farai” gudriai pasielgė, viešai išstatę būrelį prie paradinio įėjimo ir tuo pat metu pasiuntę savo kontingentą pro tarnybinį įėjimą, esantį gatvelėje tarp KOM bei planetariumo.

— J. D.! — sušuko ežiuku kirptas vyras, išvydęs „farą”, — žiūrėk!

J. D. atsuko savo šautuvą ir paleido seriją. „Farą” nubloškė atgal; jis nuriedėjo plačiais akmeniniais laiptais, apsauginė liemenė nuo kulkų įplyšo daugelyje vietų, ir išjos kyšojo balto kamšalo kuokštai.

Kol J. D. dėmesys buvo nukreiptas kitur, ant paradinių laiptų esantiems „farams” kažkaip pavyko atrakinti vienerias duris — tas kurios buvo pačiame krašte iš kairės, žiūrint iš policininkų pusės, skirtas patekti į vidų lankytojams su invalidų vežimėliais; galbūt apsaugininkas davė jiems raktą. Dabar vestibiulyje atsirado du „farai”, besislepiantys už skydų. Vidinės durys nebuvo rakinamos — nebuvo reikalo. Vienas iš pareigūnų ištiesė ranką ir, matyt, paspaudė raudoną mygtuką, atidarantį duris neįgaliems lankytojams. Jos iš lėto atsivėrė. „Farų” siluetus apšvietė gatvės žibintai ir besisukantys raudoni jų automobilių prožektoriai.

— Nejudėti — sušuko J. D. per rotondą, kurios platesnysis skersmuo skyrė mūsų margą grupę nuo policininkų. — Mes turime įkaitus.

„Faras” su garsiakalbiu dabar jau buvo viduje ir jautė poreikį įsakinėti.

— Mes žinome, kad ateiviai netikri, — šaukė jis. Policininko žodžiai aidu atsimušė nuo tamsoje skendinčios rotondos. — Iškelkite rankas ir išeikite.

J. D. nukreipė savo šautuvą į mane.

— Pasakyk jiems, kas esi.

Turint omenyje mano plaučių būklę, rėkti buvo sunku, tačiau pridėjau delnus prie burnos ir iš visų jėgų sušukau:

— Aš esu Tomašas Džerichas, muziejaus saugotojas, — mostelėjau ranka Kristinos pusėn. — O čia Kristina Dorati. Ji yra muziejaus direktorė ir prezidentė.

— Arba mums leisite iš čia saugiai išeiti, arba tiedu mirs, — sušuko J. D.

Du policininkai susigūžė už skydų. Po neilgo pasitarimo iš garsiakalbio vėl pasigirdo:

— Kokios jūsų sąlygos?

Net ir aš supratau, kad policininkas stengiasi laimėti, laiko. Kuteris pažvelgė iš pradžių į pietinius laiptus, vedančius aukštyn, po to į šiaurinius, kurie ir kilo aukštyn, ir leidosi žemyn. Matyt, jam pasirodė, jog ten kažkas juda — tai galėjo būti pelė; tokiame milžiniškame pastate kaip muziejus jų yra gausybė. Kuteris šovė į šiaurinius laiptus. Kulka pataikė į akmeninius laiptus, pažiro nuolaužos, ir…

Ir viena jų pataikė į Barbulkaną, antrąjį forhilnorą.

Ir iš kairės Barbulkano burnos pasigirdo „Ai!”, o iš dešinės „Oi!”

Ir iš vienos jo kojų ištryško ryškiai raudonas kraujas, o į pūslėtą vyniojamą plėvelę panašios odos skiautė atplyšo toje vietoje, kur pataikė atskilęs akmenukas…

Ir Kuteris sudejavo: „O Dieve švenčiausias!”

Ir J. D. atsisukęs aiktelėjo: „Jėzau Kristau”.

Ir jie abu, matyt, tai suprato vienu metu. Ateiviai buvo ne projekcijos; čia ne hologramos.

Jie buvo tikri.

Ir staiga įsibrovėlis suprato, jog užgrobė vertingiausius pasaulio istorijoje įkaitus.

J. D. pasitraukė atgal už mūsų grupelės; matyt, jis suprato, kad į šaudymo lauką patenka ne visi keturi ateiviai.

— Ar jūs tikri? — paklausė J. D.

Ateiviai tylėjo. Mano širdis daužėsi. J. D. nukreipė savo automatinį šautuvą į kairę vieno iš rydų koją.

— Vienas šio šautuvo šūvis visiškai nuneš tavo koją.

Jis luktelėjo, kad rydas suvoktų šiuos žodžius.

— Dar kartą klausiu: ar jūs tikri?

Čia prabilo Holusas:

— „Jie” „tikri”. „Mes” „visi” „esame” „tikri”.

Pasitenkinimo šypsena sušvito J. D. veide.

— Tai ne ateivių projekcijos, — sušuko jis policininkams. — Jie tikri. Mes turime šešis įkaitus. Noriu, kad jūs, „farai”, pasitrauktumėte. Jei tik pastebėsiu, jog bandote apmulkinti, nušausiu vieną įkaitą — ir tai bus ne žmogus.

— Tu nenori būti žmogžudys, — per megafoną sušuko policininkas.

— Aš ir nebūsiu žmogžudys, — atšovė J. D. — Žmogžudystė yra nužudyti kitą žmogų. Tau nepavyks rasti nė vieno, kuris mane tuo apkaltintų. O dabar visiškai pasitraukite, kitaip šie ateiviai žus.

— Pakaks ir vieno įkaito, — įkalbinėjo tas pats policininkas. — Paleisk penkis, ir mes pasikalbėsim.

J. D. ir Kuteris susižvalgė. Šešių įkaitų grupė buvo neparanki; jiems bus lengviau kontroliuoti padėtį, jei nereikės rūpintis tokiu dideliu skaičiumi. Antra vertus, jei šeši įkaitai sustotų rateliu, o J. D. ir Kuteris būtų jo viduryje, jie galėtų apsisaugoti nuo snaiperių, šaudančių beveik iš bet kurio kampo.

— Ne, — sušuko J. D. — Jūs, vyručiai, esate lyg ir specialusis būrys, tiesa? Tad čia tikriausiai atvykote mikroautobusu. Norime, kad pasitrauktumėte toli nuo muziejaus ir paliktumėte tą mikroautobusą užvestu varikliu ir su rakteliais viduje. Mes juo važiuosime į oro uostą su tiek ateivių, kiek jų tilps į mikroautobusą, ir norime, jog ten mūsų lauktų lėktuvas, kuris nuskraidins, — čia J. D. užsikirto, — kuris nuskraidys ten, kur mes nuspręsime.

— Mes negalime to padaryti, — per megafoną atsakė policininkas.

J. D. gūžtelėjo pečiais.

— Jei jūs visi dar čia būsite, kas šešiasdešimt sekundžių nužudysiu po vieną ateivį.

Jis atsisuko į ežiuku kirptais plaukais vyrą:

— Kuteri?

Kuteris linktelėjo, pažvelgė į savo laikrodį ir pradėjo skaičiuoti atvirkščia tvarka:

— Šešiasdešimt. Penkiasdešimt devyni. Penkiasdešimt aštuoni.

Policininkas su megafonu atsigręžė su kažkuo pasitarti. Mačiau, kaip jis kažkur rodo ranka, matyt, kryptį, kuria turėtų pėsčiomis pasitraukti jo pajėgos.

— Penkiasdešimt šeši. Penkiasdešimt penki. Penkiasdešimt keturi.

Holuso akių stiebeliai liovėsi lingavę ir sustingo didžiausiu nuotoliu vienas nuo kito. Jau anksčiau buvau ją matęs šitaip elgiantis, kai Holusas išgirsdavo kažką įdomaus. Kad ir kas tai būtų, aš dar negirdėjau.

— Penkiasdešimt du. Penkiasdešimt vienas. Penkiasdešimt.

Policininkai ėjo laukan iš stiklinio vestibiulio, tačiau darė tai labai triukšmingai. Tas, kuris buvo su megafonu, be paliovos kartojo:

— Gerai. Gerai. Mes pasitraukiame.

Jo sustiprintas balsas aidėjo visoje rotondoje.

— Mes išeiname.

Ir tuo metu aš išgirdau garsą, kurį pirma išgirdo Holusas: tylų dundesį. Kairėje esantis liftas šachtoje leidosi žemyn; kažkas iškvietė liftą į rūsį. Policininkas su megafonu specialiai stengėsi užgožti šį garsą.

— Keturiasdešimt vienas. Keturiasdešimt. Trisdešimt devyni.

Tam, kuris įlips į liftą, tai reikš savižudybę, pagalvojau; J. D. ištaškys keleivį, kai tik metalinės durys prasiskirs ir pradės slinkti į šalis.

— Trisdešimt vienas. Trisdešimt. Dvidešimt devyni.

— Mes išeiname, — šaukė „faras”, — jau einame.

Liftas vėl ėmė kilti aukštyn. Virš durų buvo kvadratinių aukšto rodiklių eilė — B, 1,2,3 — rodanti, kuriame aukšte šiuo metu yra liftas. Išdrįsau vogčiomis dirstelėti į ją. Tik ką sumirksėjo „1” ir užsidegė „2”. Puiku! Arba tas, kuris buvo lifte, žinojo, kad antrame aukšte yra balkonai, išeinantys į rotondą, arba KOM apsaugos darbuotojas, įleidęs policininkus, jam tą pasakė.