Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Mane sudomino antrasis forhilnoras, vardu, kaip man buvo pasakyta, Barbulkanas. Jis buvo didesnis už Holusą, o viena jo galūnė buvo bespalvė.

Spynos buvo dvigubų stiklinių durų apačioje; niurnėdamas pasilenkiau ir savo raktu jas atrakinau, traukdamas duris į šalis, kol jos visiškai atsidarė. Tada įžengiau vidun ir įjungiau šviesas. Visi paskui mane sugužėjo į salę. Du rydai tyliai kalbėjosi tarpusavyje. Atrodo, jog netrukus jie susitarė. Rydams nereikia atsisukti į stovintį už jų nugaros, bet vienas dabar kažką sakė Holusui; pasigirdo akmenų traiškymą primenantis garsas, kuris netrukus buvo išverstas į melodingą forhilnorų kalbą.

Holusas priėjo prie manęs.

— Jie yra pasirengę išdėstyti įrengimus.

Priėjęs prie ekspozicinės spintos, kitu raktu ją atrakinau ir atidengiau stiklinį dangtį. Vyriai užsifiksavo, visiškai atidarydami dėžę. Stiklinis dangtis niekaip negalėjo užkristi ant dirbančių dėžės viduje žmonių — anksčiau muziejai gal ir nesiimdavo visų priemonių, užtikrinančių savo darbuotojų saugą, tačiau dabar tuo buvo rūpinamasi.

Skeneris buvo didelis metalinis stovas su maždaug dešimčia iš jo kyšančių sudėtingų šamyrinių rankų, kurių kiekviena baigėsi skaidria maždaug teniso kamuoliuko dydžio sfera. Vienas rydų dėstė rankas — vienas virš dėžės, kitas po ja, dar kitas iš abiejų pusių, — o antras derino apšviestą prietaisų skydelį, pritvirtintą prie stovo. Jam, matyt, nepatiko prietaisų parodymai, tad rydas vis krapštėsi.

— Tai labai kruopštus darbas, — paaiškino Holusas. Jos tėvynainis tylėdamas stovėjo šalia. — Skenuojant tokia skiriamąja geba, reikia pasirūpinti, kad vibracijos būtų kuo mažesnės. — Ji nutilo. — Tikiuosi, jog metro traukiniai mums nesukels sunkumų.

— Netrukus jie nebekursuos, — nuramino Kristina. — Nors apačioje, KOM teatre, galima pajusti pravažiuojančius traukinius, niekada nepastebėjau, kad jie priverstų vibruoti likusią muziejaus dalį.

— Tikriausiai viskas bus gerai, — sutiko Holusas. — Tačiau kol skenuosime, taip pat reikėtų nesinaudoti liftais.

Kitas forhilnoras kažką sudainavo, ir Holusas atsisuko į mus su Kristina:

— Atleiskite, — atsiprašė ateivė.

Abu forhilnorai nurūko per galeriją, kad padėtų atgabenti kitą įrenginį. Matėsi, jog Holusas nemoka dirbti skeneriu, tačiau ji buvo naudinga talkininkė.

— Nuostabu, — žavėjosi Kristina, stebėdama galerijoje besisukinėjančius ateivius.

Nebuvau nusiteikęs tuščiai su ja plepėti, bet Kristina juk buvo mano viršininkė, tad ne per daug jausmingai pritariau:

— Iš tiesų.

— Žinai, — prisipažino Kristina, — niekada iš tiesų netikėjau, kad egzistuoja nežemiškos būtybės. Žinau, ką jūs, biologai, sakote: Žemė nėra ypatinga, gyvybė gali būti visur ir taip toliau. Tačiau širdies gilumoje buvau įsitikinusi, kad visatoje mes esame vieninteliai.

Nusprendžiau su ja nesiginčyti dėl mūsų planetos išskirtinumo.

— Džiaugiuosi, jog jie čia, — atsakiau. — Esu laimingas, kad jie mus aplankė.

Kristina plačiai nusižiovavo — tai buvo vertas dėmesio vaizdas, nors Kristina ir bandė atžagaria ranka pridengti savo arklišką burną. Jau buvo vėlu, o mes dar tik pradėjome.

— Atsiprašau, — teisinosi ji, kai baigė žiovauti. — Kaip norėčiau, kad Holusas čia viešai pakalbėtų. Galėtume…

Tuo metu prie mūsų priėjo Holusas.

— Jie pasiruošę atlikti pirmąjį skeną, — pranešė ji. — Įranga veiks automatiškai, tad būtų geriau, jei mes visi išeitume iš patalpos ir nekeltume vibracijų.

Linktelėjau, ir mes visi šeši patraukėme rotondos link.

— Kiek užtruks skenavimas?

— Pirmąją dėžę skenuosime apie keturiasdešimt tris minutes, — atsakė Holusas.

— Na, — įsiterpė Kristina, — nėra jokios prasmės tuščiai stovinėti. Kodėl mums neapžiūrėjus artefaktų iš Tolimųjų Rytų?

Šios galerijos taip pat buvo pirmame aukšte, gana netoli nuo mūsų.

Holusas pasitarė su trimis kitais ateiviais, matyt, norėdama išgirsti jų pritarimą.

— Puiku, — tarė ji, atsisukdama į mus.

Leidau Kristinai eiti pirmai; kad ir kaip ten būtų, čia jos muziejus. Mes vėl įstrižai perkirtome rotondą, praėjome pro totemų stulpus ir įžengėme į T. T. Tsui kinų meno galerijas (pavadintas Honkongo verslininko, už kurio aukas šios galerijos įrengtos, vardu); KOM turėjo puikiausią Vakarų pasaulyje kinų artefaktų kolekciją. Perėjome galerijas su pilnomis keramikos, bronzos bei nefrito dėžėmis ir priėjome prie kiniško mauzoliejaus. Ištisus dešimtmečius mauzoliejus stovėjo lauke, veikiamas Toronto oro, tačiau dabar jis atsidūrė čia, KOM terasos galerijų pirmame aukšte. Išorinė siena buvo iš stiklo, pro ją matėsi slidi, šlapia Biuro gatvė; priešingoje jos pusėje stovėjo „Pizza Hut” picerija ir „Makdonaldas”. Virš mauzoliejaus buvo tamsinto stiklo stogas, į kurį barbeno lietaus lašai.

Mauzoliejaus elementai — dvi milžiniškos arkos, du akmeniniai kupranugariai, dvi milžiniškos žmonių figūros ir didžiulis pilkapio kupolas — nebuvo atitverti velvetinėmis virvėmis. Antrasis forhilnoras, Barbulkanas, ištiesė savo šešiapirštę ranką, kad paliestų arčiau esančios arkos raižinius. Įsivaizduoju, jog, dažnai dirbant per atstumą, ypatingąjaudulį teikia galimybė nuosavais pirštais liesti daiktus.

— Šiuos mauzoliejaus elementus, — aiškino Kristina, stovėdama prie vieno iš akmeninių kupranugarių, — muziejus 1919 ir 1920 metais nupirko iš Džordžo Kroftso, britų kailių bei meno dirbinių pirklio, įsikūrusio Tiandžinyje. Manoma, kad jie yra iš Fengtaižuango mauzoliejaus komplekso, esančio Hebėjaus provincijoje, ir teigiama, jog tai garsaus Mingų dinastijos generolo Zu Dašou, mirusio 1656 metais, kapo fragmentai.

Ateiviai ėmė kažką murmėti tarpusavyje. Aiškiai matėsi, kad jie yra sužavėti; galbūt savo mirusiesiems jie nestato paminklų.

— Tuo metu kinų bendruomenėje vyravo mintis, jog visatoje viešpatauja griežta tvarka, — tęsė Kristina. — Čia esantis kapas bei jo figūros atspindi šią struktūriškai apibrėžto kosmoso idėją ir…

Iš pradžių pamaniau, jog tai griaustinis.

Tačiau tai buvo ne jis.

Mauzoliejumi nusirito garsas, triukšmingu aidu atsispindėdamas nuo sienų.

Šį garsą tebuvau girdėjęs per televiziją ir kino filmuose.

Automato šūvių serijų garsą.

Tarsi kvailiai pasileidome bėgti iš mauzoliejaus šūvių garso link. Forhilnorai be vargo pralenkė žmones, rydai bėgo iš paskos. Per T. T. Tsui galerijas nuskubėjome į tamsoje skendinčią rotondą.

Garsas sklido iš Garfildo Vestono parodų salės — Burgeso skalūnų ekspozicijos. Neįsivaizdavau, į ką ten galėjo šaudyti: be apsaugos darbuotojo, budinčio prie tarnybinio įėjimo, mes buvome vieninteliai žmonės pastate.

Kristina turėjo mobilųjį telefoną; ji jau buvo jį atidariusi ir, matyt, rinko „911”. Dar viena salvė sudrebino orą, ir čia, arčiau, aš pajėgiau išskirti kitą, pažįstamesnį, skylančių akmenų garsą. Staiga supratau, kas vyksta. Kažkas šaudė į neįkainojamas pusės milijardų metų amžiaus Burgeso skalūnų fosilijas.

Šaudymas liovėsi kaip tik tuo metu, kai rydai pasiekė rotondą. Mes elgėmės gana triukšmingai: Kristina kalbėjo mobiliuoju telefonu, mūsų žingsniai aidėjo galerijose, o visiškai apstulbę rydai — matyt, jie nebuvo sukūrę šaunamųjų ginklų — susijaudinę kalbėjo tarpusavyje, nepaisydami mano bandymųjuos nutildyti.

Net ir iš dalies apkurtę nuo savo pačių šūvių, žmonės, šaudę į fosilijas, tikrai išgirdo mūsų keliamą triukšmą. Iš parodų salės išniro vienas, po to kitas. Išėjęs pirmasis buvo aplipęs medžio skiedromis ir akmenų nuolaužomis, rankose jis laikė kažkokį pusiau automatinį šautuvą — tikriausiai automatą. Vyras nusitaikė į mus.