Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Tai pagaliau privertė mus protingai pasielgti. Mes sustingome vietoje. Tačiau aš pažvelgiau į Kristiną ir nebyliai paklausiau, ar jai pavyko prisiskambinti 911 tarnybos operatoriui. Kristina tai patvirtindama linktelėjo galvą ir nežymiai kilstelėjo mobilųjį telefoną, kad iš švytinčio ekrano galėčiau suprasti, jog ji vis dar palaiko ryšį. Ačiū Dievui, kad pagalbos tarnybos operatorius susiprato nutilti, vos tik nutilo Kristina.

— Dieve švenčiausias, — tarė laikantis šautuvą vyras. Jis pusiau atsisuko į savo jaunesnį trumpai apsikirpusį partnerį. — Dieve švenčiausias, pažvelk į šias būtybes.

Vyriškis kalbėjo su pietinių JAV valstijų akcentu.

— Ateiviai, — atsakė trumpaplaukis vyras, tarsi matuodamasis šį žodį lyg drabužį; jis kalbėjo su panašiu akcentu. Po akimirkos, tarsi būtų nusprendęs, jog šis žodis jam tinka, ryžtingiau pakartojo: — Ateiviai.

Žengiau žingsnį į priekį.

— Čia tik jų projekcijos, — paaiškinau. — Iš tiesų ateivių čia nėra.

Forhilnorai bei rydai gal ir skiriasi nuo žmonių, tačiau jie bent jau nebuvo kvailiai ir manęs neužginčijo.

— Kas jūs? — paklausė vyras su šautuvu. — Ką čia veikiate?

— Aš Tomašas Džerichas, — atsakiau. — Esu paleontologijos skyriaus vedėjas čia, — kalbėjau kiek pajėgdamas garsiau, vildamasis, kad 911 operatorius išgirs mano žodžius, jei Kristina dar jam ar jai nepasakė, kur mes esame, — Karališkajame Ontarijo muziejuje.

Žinoma, muziejaus naktinis sargas jau turėjo suprasti, jog kažkas vyksta, ir galbūt taip pat paskambino policijai.

— Šiąnakt čia neturėjo nieko būti, — pastebėjo vyras trumpai kirptais plaukais.

— Mes fotografuojame, — pasakiau. — Norėjome tą padaryti, kai muziejus būna tuščias.

Mūsų grupelę nuo dviejų įsibrovėlių skyrė gal dvidešimt metrų. Parodų salėje galėjo būti trečias, o gal ir ketvirtas, tačiau aš nepastebėjau jokių jų buvimo ženklų.

— Gal galiu paklausti, ką jūs čia veikiate? — įsiterpė Kristina.

— Kas jūs? — paklausė vyras su šautuvu.

— Daktarė Kristina Dorati. Esu muziejaus direktorė. Ką jūs čia veikiate?

Abu vyrai susižvalgė. Ežiuku kirptas vyrukas gūžtelėjo pečiais.

— Naikiname šias melagingas fosilijas.

Jis pažvelgė į ateivius.

— Jūs, ateiviai, atvykote į Žemę, bet klausotės ne tų žmonių. Šie mokslininkai, — šį žodį jis ištarė tarsi spjaudytųsi, — jums meluoja su savo fosilijomis ir visu kitu. Šiam pasauliui šeši tūkstančiai metų, Viešpats jį sukūrė per šešias dienas, ir mes esame jo išrinktieji.

— O Dieve, — atsidusau, šaukdamasis to, kuriuo jie tikėjo, o aš ne. Pažvelgiau į Kristiną. — Tai sukūrimo teorijos šalininkai.

Vyras su automatu pradėjo nekantrauti.

— Pakaks, — pareiškė jis, nusitaikydamas į Kristiną, — meskite tą telefoną.

Kristina padarė kaip liepiama; telefonas žvangėdamas atsitrenkė į marmurines grindis, ir jo atlenkiamas dangtelis atitrūko.

— Mes čia atvykome įvykdyti užduotį, — paaiškino vyras su šautuvu. — Jūs sugulsite ant grindų, o aš baigsiu šią užduotį. Kuteri, saugok juos.

Vyras grįžo į galeriją.

Kitas vyriškis iš švarko kišenės išsitraukė pistoletą. Jis nusitaikė į mus.

— Girdėjote, ką sakė tas vyras. Gulkitės ant grindų.

Kristina nusileido ant grindų. Holusas ir antrasis forhilnoras susirangė taip, kaip dar nebuvau matęs, nuleisdami savo sferinius kūnus taip, kad liestų žemę. Abu rydai stovėjo kaip įbesti, arba apstulbę, arba fiziologiškai nepajėgdami atsigulti.

Aš taip pat neatsiguliau. Nėra jokių abejonių, kad buvau išsigandęs. Širdis daužėsi, jaučiau, kaip suprakaitavo kakta. Tačiau šios fosilijos buvo neįkainojamos, po velnių — vienos svarbiausių visame pasaulyje. Ir būtent aš pasirūpinau, kad jos visos būtų vienoje vietoje viešai eksponuojamos.

Žengiau žingsnį pirmyn.

— Klausykite, — kreipiausi į įsibrovėlį.

Iš galerijos vėl pasigirdo šūvių serija. Atrodė, jog tos kulkos varpo mane; įsivaizdavau, kaip skyla skalūnai ir opabinia, wiwaxia, anomalocaris bei canadia liekanos, išsilaikiusios 500 milijonų metų, sprogdamos virsta dulkių debesiu.

— Nedarykite to, — nuoširdžiai maldavau.

— Nesiartinkite, — įsakė trumpaplaukis vyras. — Likite ten, kur esate.

Įkvėpiau pro burną; nenorėjau mirti, tačiau vis tiek netrukus teks. Ar tai įvyks dabar, ar po kelių mėnesių, taip vis tiek bus. Žengiau dar vieną žingsnį pirmyn.

— Jei vadovaujatės Biblija, — kreipiausi, — tada privalote laikytis Dešimt įsakymų. Ir vienas jų, — žinojau, kad mano argumentas būtų įtikinamesnis, jei žinočiau kuris, — skelbia: „Nežudyk”. — Žengiau dar porą žingsnių vyro link. — Jūs galbūt norite sunaikinti fosilijas, tačiau negaliu patikėti, kad nužudysite mane.

— Nužudysiu, — pareiškė vyras.

Vėl pasigirdo šūviai, lydimi dūžtančio stiklo ir skylančių akmenų garso. Atrodė, jog mano krūtinė tuoj sprogs.

— Ne, — atkirtau, — jūs nenužudysite. Dievas jums šito neatleis.

Vyrukas nukreipė pistoletą į mane; mus skyrė gal penkiolika metrų.

— Aš jau nužudžiau, — pareiškė jis. Jo žodžiai skambėjo kaip išpažintis, ir balse girdėjosi nuoširdus sielvartas. — Toji klinika; tas gydytojas…

Vėl šūviai ir jų garso aidas.

Dieve, pagalvojau. Abortų klinikos sprogdintojai…

Nurijau seiles.

— Tai įvyko atsitiktinai, — bandžiau spėti. — Jūs negalite manęs nušauti šaltakraujiškai.

— Aš tai padarysiu, — pakartojo vyrukas, kurį kitas pavadino Kuteriu. — Tik pastūmėkite mane, ir aš tai padarysiu. Likite savo vietoje!

Jei tik čia nebūtų gyvo Holuso. Jei čia būtų tik jos holografinė projekcija, Holusas galėtų manipuliuoti kietais daiktais nesibaimindama, kad kulkos ją sužalos. Tačiau ji buvo per daug tikra bei pažeidžiama — kaip ir kiti nežemiškieji ateiviai.

Staiga pajutau artėjančius sirenų garsus, kurie muziejaus viduje buvo vos girdimi. Kuteris taip pat privalėjo juos išgirsti. Jis pasuko galvą ir šūktelėjo partneriui:

— „Farai”!

Antrasis vyras išniro iš laikinųjų parodų galerijos. Spėliojau, kiek fosilijų jam pavyko sunaikinti. Vyras pakėlė galvą ir sukluso. Atrodo, jog iš pradžių jis neišgirdo sirenų; be jokios abejonės, šūviai dar tebeaidėjo jam ausyse. Tačiau netrukus jis linktelėjo ir mostelėjęs automatu davė ženklą mums judėti. Kristina atsistojo, du forhilnorai pakėlė savo kūnus nuo grindų.

— Mes iš čia išeisime, — paaiškino vyras. — Susidėkite rankas už galvos.

Pakėliau rankas; Kristina padarė tą patį. Holusas susižvalgė su kitu forhilnorų ir abu taip pat pakėlė savo dvi rankas. Rydai pakartojo mūsų veiksmus truputį vėluodami, jie iškėlė visas keturias rankas ir išskėtė visus dvidešimt tris pirštus. Vyras, kuris buvo ne Kuteris — aukštesnis ir vyresnis — nuvedė mus gilyn į tamsoje skendinčią rotondą. Iš ten aiškiai matėsi stiklinės vestibiulio durys. Penki uniformuoti ypatingų situacijų būrio pareigūnai plušėjo ant laiptų prie stiklinių muziejaus durų. Du turėjo sunkiuosius šautuvus, vienas garsiakalbį.

— Čia policija, — šaukė „faras” su garsiakalbiu. Praėjęs pro du stiklo sluoksnius, garsas buvo iškraipytas. — Pastatas apsuptas. Išeikite pakeltomis rankomis.

Vyras su automatu rankose mostelėjo mums, kad eitume toliau. Keturi ateiviai žengė gale, sudarydami sieną tarp mūsų, esančių viduje, ir lauke susibūrusių policininkų. Dabar pasigailėjau, kad patariau Holusui nusileisti kosminiu keltu Filosofų take. Jei „farai” pastebėtų keltą, jie galbūt suprastų, jog čia ne holografinės ateivių projekcijos, apie kurias skaitė laikraščiuose, o tikri svečiai iš kosmoso. Nes kuris nors karštakošis gali nutarti, jog nukautų du ginkluotus vyrus, stovinčius už ateivių, šaudamas per projekcijas.