Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Mano žmonės jų taip pat nerado, — pareiškė Ragubiras. — Daugybė lankytojų savo paltus nešasi į muziejų. Anksčiau drabužinė buvo nemokama, tačiau tai buvo prieš finansavimo apkarpymus. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Žmonėms nepatinka, kai reikia mokėti.

Ronda pažvelgė į laikrodį:

— Muziejus netrukus užsidarys.

— Savaitgaliais įėjimas moksleivių grupėms būna užrakintas, — paaiškino Ragubiras ir parodė į stiklinių durų eilę, esančią po vitražo langais. — Įtariamieji turės išeiti pro paradines duris.

Ronda suraukė kaktą.

— Jų tikriausiai čia net nėra. Tačiau palaukime lauke ir pažiūrėkime, ar pastebėsime juos išeinančius.

Henkas linktelėjo, ir abu detektyvai patraukė vestibiulio su stiklinėmis durimis link. Atrodė, jog netrukus prapliups lietus. Ronda vėl paskambino mobiliuoju telefonu.

— Ar turite kokių naujienų? — paklausė ji.

Telefone pasigirdo traškantis seržanto balsas:

— Jų tikrai nėra „CBC” transliaciniame centre.

— Kertu lažybų, kad jie „Dangaus kupole”, — tarė Ronda į telefoną.

— Mes taip pat.

— Vykstame ten, — pranešė Ronda ir išjungė telefoną.

Henkas pažvelgė į tamsų dangų:

— Tikiuosi, jog spėsime ten nuvykti, kad pamatytume, kaip uždengia stadiono stogą.

J. D. Evelas ir Kuteris Folsis stovėjo atsirėmę į Žemutinės rotondos pomidorų sriubos spalvos sieną; Folsis dėvėjo Toronto

„Blue Jays” komandos kepuraitę, kurią nusipirko vakar, kai jie stebėjo rungtynes „Dangaus kupole”. Per viešojo informavimo sistemą pasigirdo įrašytas vyriškas balsas, kalbantis su jamaikietišku akcentu: „Ponios ir ponai, muziejus uždarytas. Visus lankytojus prašome nedelsiant eiti prie paradinio išėjimo. Ačiū, kad pas mus apsilankėte, kviečiame ir vėl ateiti. Ponios ir ponai, muziejus uždarytas. Visus…”

Folsis plačiai nusišypsojo Evelui.

Į KOM teatrą buvo galima patekti per ketverias duris, ir jos dažnai būdavo paliekamos neužrakintos. Smalsūs lankytojai kartais įkišdavo pro duris galvą, tačiau jei nevykdavo joks renginys, jie teišvysdavo didelę tamsią salę.

Evelas su Folsiu palaukė, kol Žemutinė rotonda ištuštėjo, ir nulipo devyniais laipteliais žemyn į teatrą. Čia jie kurį laiką pastovėjo, leisdami akims apsiprasti su tamsa. Nors teatre nebuvo langų, čia vis dėlto buvo šiek tiek šviesos: švietė raudoni išėjimo užrašai, šviesa skverbėsi pro durų apačią, ant sienos virš durų kabėjo didelis apšviestas laikrodis, švytėjo raudonos dūmų detektorių lemputės ir sklido šviesa nuo valdymo pulto ar kažko panašaus, prasiskverbianti iš projekcinės kabinos, esančios virš įėjimo.

Folsis su Evelu prieš tai sėdėjo žiūrėdami filmą, kuris, rodės, niekada nesibaigs, apie nedidelę išskaptuotą medinę kanoją su Kanados indėnu, keliaujančiu įvairiais vandens keliais. Jie nelabai tekreipė dėmesį į filmą, tačiau labai atidžiai apžiūrėjo teatro konstrukcijas: priešais kino ekraną esančią sceną, kėdžių eiles, praėjimų išdėstymą ir laiptus, vedančius į sceną.

Dabar jie sparčiai žingsniavo tamsoje lėtai žemėjančiu kairiuoju praėjimu, rado į sceną vedančius laiptus, jais užlipo, užlindo už didelio kino ekrano, kabojusio nuo stogo, ir atsidūrė užkulisiuose.

Čia buvo šviesiau. Vienoje pusėje matėsi nedidelis tualetas. Kažkas jame buvo neišjungęs šviesos ir palikęs praviras duris. Už ekrano stovėjo kelios skirtingos kėdės, įprastas apšvietimo įrangos kratinys, mikrofono stovai, nuo lubų karojo panašios į anakondas virvės ir visur buvo gausu dulkių.

Evelas nusimetė striukę, po kuria slėpė nedidelį automatinį šautuvą. Pavargęs jį tampyti, padėjo šautuvą ant grindų ir atsisėdo ant kėdės.

Folsis atsisėdo ant kitos kėdės, susinėrė rankas už galvos, atsilošė ir ėmė kantriai laukti.

Jau buvo dešimta valanda vakaro, ir miesto centre eismas beveik liovėsi. Holuso kosminis keltas tyliai išniro iš dangaus ir nusileido ne ten, kur pirmą kartą, prie planetariumo, o už muziejaus, palei Toronto universiteto nedidelį, žole apžėlusio parko Filosofų taką, kuris nuo universiteto stadiono vingiavo Harto pastato link. Nors kosminio kelto nusileidimą neabejotinai kas nors pastebėjo, laivo bent jau nesimatė iš gatvės.

Kristina Dorati primygtinai panoro būti muziejuje, kai atkeliaus ateiviai iš kosmoso. Mes tarėmės, kaip geriau užtikrinti apsaugą, ir nusprendėme, jog logiškiausia bus viską atlikti patyliukais; jei prašytume policijos ar armijos paramos, tai tik sutrauktų minias žmonių. Dabar prie muziejaus jau būriuodavosi tik saujelė bepročių, o vėlai vakare jų nesimatydavo nė vieno — visi žinojo, kad Holusas laikosi įprastų darbo valandų.

Nuo to laiko, kai Kristina bandė mane išguiti, tarp mūsų atsirado įtampa, tačiau iš to, kaip ji žiūrėjo įmanė šiandien, įtariau, kad Kristina žino, jog artėja pabaiga. Vis dar vengiau veidrodžių, tačiau mačiau, kaip į mane reaguoja kiti žmonės: priverstinės, nenuoširdžios pastabos, kad gerai atrodau, silpni rankų paspaudimai, baiminantis, jog mano kaulai sutrupės, nevalingai ir vos pastebimai linguojamos galvos žmonių, nemačiusių manęs kelias savaites, ir išvydusių, kokios būklės esu dabar. Kristina netrukus pasieks savo.

Stovėdami gatvelėje tarp KOM ir planetariumo, stebėjome nusileidžiantį kosminį keltą; sutemus Filosofų taku vaikštinėti nebuvo saugu. Holusas, kitas forhilnoras ir du rydai skubiai išlipo iš juodo pleišto formos laivo. Holusas dėvėjo tą pačią ryškiai mėlyną audeklo atraižą, kuria buvo pasidabinusi, kai susitikome pirmą kartą; kitas forhilnoras buvo susisupęs į juodai auksinį audeklą. Visi keturi ateiviai iš kosmoso nešėsi įmantrią tecliniką. Priėjau prie jų pasisveikinti ir skubiai nusivedžiau gatvele visą grupę prie muziejaus tarnybinio įėjimo. Įėjimas buvo gatvės lygyje, nors iš tiesų tai buvo muziejaus rūsys (prie paradinio įėjimo vedė lauko laiptai, ir jis buvo visu aukštu aukščiau nei gatvės lygis). Prie tarnybinio įėjimo stovėjo apsaugos darbuotojas, kuris skaitė žurnalą, užuot stebėjęs besikeičiančius stebėjimo kamerų juodai baltus vaizdus.

— Geriau išjunkite signalizaciją, — paliepė Kristina apsaugininkui. — Jei čia būsime visą naktį, tikrai klaidžiosime po įvairias pastato dalis.

Apsaugos darbuotojas linktelėjo ir paspaudė kelis prietaisų skydelio mygtukus.

Patraukėme į muziejų, kurio didžioji dalis skendėjo tamsoje. Abu rydai segėjo įrankiams laikyti skirtus diržus, juos jau buvau matęs, tačiau jie taip pat dėvėjo kažką kita: keistus pakinktus, einančius kryžmai per jų keturias rankas.

— Kas tai? — paklausiau Holuso, rodydamas į pakinktus.

— Atstumiančio lauko generatorius, padedantis rydams čia vaikščioti. Žemėje gravitacija yra didesnė nei rydų planetoje.

Liftu pasikėlėme į pirmą aukštą — visus nugabenti prireikė dviejų kartų, nes į kabiną tilpo tik po vieną forhilnorą. Kėliausi su pirmąja grupe; Holusas, kuri ne kartą matė, kaip aš naudojuosi liftu, atvyko su antrąja grupe (ji sakė, jog pamėginti rydams išaiškinti, kad skaičiai gali reikšti aukštus, užtruktų per ilgai). Dviem rydams ypač didelį įspūdį padarė vakarietiško raudonojo kedro totemų stulpai. Jie greitai nudūmė į trečią aukštą laiptais, besivejančiais apie totemų stulpus, ir sugrįžo į pagrindinį aukštą. Tada visus per rotondą nusivedžiau į Garfildo Vestono parodų salę. Mums beeinant, abi Holuso burnos dainavo gimtąja kalba. Matyt, ji ėmėsi gidės kitam forhilnorui bei dviem rydams vaidmens.