Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Grįžusi į kambarį, Ronda ant vieno naktinio stalelio pastebėjo Bibliją juodais viršeliais.

— Tikėtina priežastis? — paklausė partnerio Ronda.

— Sakyčiau, — sutiko Henkas.

Kalipidis nieko nesuprasdamas žiūrėjo įjuos.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, — paaiškino Ronda, — jog pakanka paviršutiniškų įrodymų, kad buvo arba netrukus bus įvykdytas nusikaltimas, ir mes turime teisę nuodugniai apieškoti šį kambarį be kratos orderio. Siūlome jums pasilikti ir stebėti — tiesą sakant, prašytume, kad taip pasielgtumėte.

Policijos departamentą ne kartą teismui buvo apskundę žmonės, tvirtinę, jog dingo vertingi daiktai.

Kalipidis linktelėjo, tačiau atsisuko į kambarinę:

— Grįžkite prie darbo.

Ji išskubėjo pro duris.

Ronda išsitraukė nosinaitę ir laikydama ją dviem pirštais atidarė vieno iš naktinių stalelių stalčių. Jame buvo dar viena Biblija, raudonais viršeliais, — standartinis „Gideon” leidyklos leidinys. Ronda priėjo prie kito naktinio stalelio. Ji iš kišenės išsitraukė rašiklį ir atvertė juo Bibliją juodais viršeliais. Tai buvo ne „Gideono” leidinys, o viršelio vidinėje pusėje buvo raudonu rašalu užrašyta „K. Folsio”. Ronda pažvelgė į automatinio šautuvo dėžę.

— Manau, jog mūsų Bibliją studijuojantis berniukas turėtų iš naujo perskaityti skyrių apie kardų perkalimą į arklus, — pastebėjoj!.

Henkas pritariamai sumurmėjo, savo rašikliu sklaidydamas popierius, gulinčius ant tualetinio stalelio.

— Pažiūrėk, — netrukus pakvietė jis.

Ronda priėjo prie stalelio. Henkas atidengė išskleistą Toronto miesto žemėlapį. Atsargiai paėmęs už kraštų, Henkas apsuko žemėlapį ir parodė į jo segmentą, kuris būtų buvęs sulankstyto žemėlapio viršuje. Ant segmento buvo prilipdyta „Bames and Noble” knygyno — amerikietiško knygynų tinklo, kurio filialų Kanadoje nebuvo — etiketė su kaina. Matyt, Folsis su Evelu atsivežė žemėlapį iš Arkanzaso. Henkas atsargiai jį vėl apvertė. Tai buvo spalvotas žemėlapis su visais ženklais ir pažymėjimais. Netrukus Ronda pastebėjo šratinuku nupieštą apskritimą, žymintį Kiplingo ir Homerio gatvių sankryžą, esančią mažiau nei už dviejų kilometrų nuo tos vietos, kurioje jie dabar buvo.

— Pone Kalipidi, — pašaukė Ronda. Ji pamojo ranka administratoriui, kad prieitų. Sis taip ir padarė. — Tai jūsų rajonas, pone. Ar galite pasakyti, kas yra Kiplingo ir Homerio gatvių sankryžoje?

Kalipidis pasikasė savo šeriuotą smakrą.

— „Mako” pieno parduotuvė, restoranas „Ponas Povandeninis laivas” ir cheminė valykla. Ak taip — ir toji klinika, kuri neseniai buvo susprogdinta.

Ronda ir Henkas susižvalgė.

— Ar esate tikras? — paklausė Ronda.

— Žinoma, — atsakė Kalipidis.

— Jėzau Kristau, — sudejavo Henkas, supratęs, su kuo jie susidūrė. — Jėzau Kristau.

Ronda su Henku skubiai puolė apžiūrinėti žemėlapį ieškodami kitų paženklinimų. Jų buvo dar trys. Vienas pieštuku nubrėžtas apskritimas supo raudoną stačiakampį Biuro gatvėje. Rondai net nereikėjo klausti kas tai. Žemėlapyje kursyvu buvo parašyta: Karališkasis Ont. muziejus.

Apskritimu taip pat buvo apvestas „Dangaus kupolas” — stadionas, kuriame žaidžia komanda „Blue Jays” — ir televizijos kanalo „CBC” transliacijos centras, įsikūręs už kelių kvartalų nuo „Dangaus kupolo”.

— Turistinės įžymybės, — pastebėjo Ronda.

— Tačiau jie pasiėmė automatinį šautuvą, — priminė Henkas.

— Ar „Jays” šiandien žaidžia?

— Taip. Atvyko Milvokio komanda.

— Ar kas nors vyksta „CBC”?

— Sekmadienį? Žinau, kad jie rytais iš vestibiulio veda tiesioginę laidą; nenutuokiu dėl popiečių. — Henkas pažvelgė į žemėlapį. — Be to, jie galbūt nuvyko kitur nei čia pažymėta. Juk nepasiėmė žemėlapio.

— Tačiau…

Henkui nereikėjo aiškinti, kokios gali būti pasekmės.

— Taip.

— Pradėkime nuo KOM — jame lankosi ateivis iš kosmoso, — pareiškė Ronda.

— Jo ten iš tiesų nėra, — paaiškino Henkas. — Tai tik atvaizdas, transliuojamas iš pagrindinio erdvėlaivio.

Ronda sušnarpštė, leisdama suprasti, jog ir pati tai žino. Iš striukės kišenės ji išsitraukė mobilųjį telefoną.

— Pasirūpinsiu, kad mūsų komandos būtų nusiųstos į „CBC” ir „Dangaus kupolą”, taip pat iškviesiu porą uniformuotų pareigūnų, kad lauktų čia, jei Folsis ir Evelas grįžtų.

Apie pusę keturių po pietų Siuzana pavežė mane iki „Daunsvju” metro stoties; buvo apsiniaukę, dangus tamsus, artinosi audra. Rikis leido dieną su Ngujenais — mano sūnui pradėjo patikti vietnamietiškas maistas.

Sekmadieniais metro važiuoja lėtai ir retai; pradėdamas savo kelionę į miesto centrą šiauriniame „Spadinos” linijos gale esančioje „Daunsvju”, o ne „Siaurinio Jorko centro” stotyje, sutaupysiu laiko. Atsisveikindamas pabučiavau žmoną — o ji bučinį laikė ilgai, nusišypsojau Siuzanai. Ji nusišypsojo man.

Tada paėmiau popierinį maišelį su sumuštiniais, kuriuos man paruošė Siuzana, ir patraukiau į stotį, leisdamasis ilgu eskalatoriumi į požeminį pasaulį.

Kalipidis Rondai Vir ir Henkui Li apibūdino, kaip atrodo Folsis bei Evelas. Kalipidis nežinojo, kuris jų yra kuris, tačiau vienas buvo įpusėjęs trečią dešimtį, blondinas, prakaulus, maždaug penkių pėdų ir aštuonių colių ūgio, atsikišusiais viršutiniais dantimis ir trumpai kirptais plaukais; kitas buvo trimis keturiais coliais aukštesnis, siauro veido rudaplaukis. Abu kalbėjo su JAV pietinių valstijų akcentu. Žinoma, vienas jų galėjo turėti „Tec-9” automatinį šautuvą, galbūt paslėptą po paltu. Nors sekmadieniais muziejuje būdavo gausu lankytojų — tai buvo mėgstama išsiskyrusių tėvų vieta atsivesti savo vaikus — buvo nemaža vilčių, kad Rondai su Henku pavyks pastebėti ieškomus vyrus.

Jie pastatė savo automobilį nedidelėje aikštelėje prie Boros Laskin teisinės bibliotekos, esančios pietinėje planetariumo pastato pusėje, ir nužingsniavo KOM link, įėję pro paradines duris, prisiartino prie Ragubiro Singo.

Ronda kyštelėjo savo ženklelį ir apibūdino, ko jie su Henku ieško.

— Jie čia buvo anksčiau, — paaiškino Ragubiras. — Prieš kelias dienas. Du amerikiečiai, kalbantys su pietietišku akcentu. Juos prisimenu todėl, kad vienas Burgeso skalūnus pavadino „Boguso skalūnais”. Grįžęs namo, papasakojau apie juos žmonai — ji smagiai pasijuokė.

Ronda atsiduso.

— Na, tada mažai tikėtina, kad jie grįžtų. Tačiau tai vienintelis siūlas, kurį turime. Jei neprieštarausite, mes pasidairysime.

— Žinoma, — sutiko Ragubiras.

Per radijo ryšį jis kitiems apsaugos darbuotojams paliepė prisidėti prie paieškos.

Ronda vėl išsitraukė savo mobilųjį telefoną.

— Vir, — tarė ji. — Įtariamieji praėjusią savaitę buvo KOM; vis tiek ketiname čia pasidairyti, jei vyrukai netyčia būtų nusprendę ateiti dar kartą, tačiau siūlyčiau mūsų pajėgas sutelkti „Dangaus kupole” ir „CBC”.

Į muziejų atvykau maždaug 4:30 po pietų, įėjau pro tarnybinį įėjimą ir patraukiau Burgeso skalūnų ekspozicijos link, kad paskutinį kartą, prieš atvykstant Holusui su kompanija, viską apžiūrėčiau ir įsitikinčiau, jog viskas gerai.

4:45 Ronda Vir, Henkas Li ir Ragubiras Singas susitiko rotondoje.

— Nieko nepešėme, — pasiguodė Ronda. — O tu?

Henkas papurtė galvą.

— Pamiršau, kad muziejus labai didelis. Net jei jie čia grįžo, gali būti bet kur.