Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Holoforminis projektorius du kartus supypsėjo. Tai mane nustebino; šiandien jau nebesitikėjau išvysti Holuso, tačiau ji vilnydama išdygo mano kabinete — ir atrodė labiau susijaudinusi nei anksčiau: akių stiebeliai greitai lakstė, o sferinis kūnas šokčiojo, tartum jį lyg kamuolį būtų daužiusi nematoma ranka.

— Paskutinioji žvaigždė, kurią aplankėme, prieš atvykdami čia, — pradėjo Holusas, vos tik jos atvaizdas tapo stabilus, — buvo Grumbridž 1618, esanti maždaug už šešiolikos šviesmečių nuo jūsų. Antroje šios žvaigždės planetoje, kaip ir kituose mūsų aplankytuose pasauliuose, kadaise buvo civilizacija. Tačiau planetos gyventojai dingo.

Nusišypsojau.

— Sveiki sugrįžę.

— Ką? Taip, taip. Ačiū. Tačiau mes juos dabar radome. Radome dingusius gyventojus.

— Ką tik dabar? Kaip?

— Kai tik atrasdavome planetą, kuri atrodydavo apleista, nuskenuodavome visąjos dangų. Hipotezė buvo paprasta: jei gyventojai paliko savo pasaulį, jie tai galėjo padaryti pasinaudodami erdvėlaiviais. O erdvėlaivis tikriausiai pasirinktų trumpiausią kelią tarp planetos ir kelionės tikslo, vadinasi, branduolinės sintezės atliekos — jei erdvėlaivis buvo varomas branduolinės sintezės energijos — turėtų driektis planetos link. Septyniasdešimties Žemės šviesmečių spinduliu nuo Grumbridžo mes ištyrėme erdvę visų F, G ir K klasių žvaigždžių kryptimi, ieškodami dirbtinės sintezės požymių žvaigždžių nuosavuose spinduliavimo spektruose.

— Ar ką nors radote?

— Ne. Nieko. Iki vakar. Žinoma, visą skeną įrašėme į savo kompiuterius. Aš iškėliau tą skeną ir parašiau programą, kuri leidžia jį išsamiau ištirti, tikrinant kiekvieno tipo kiekvieną žvaigždę penkių šimtų šviesmečių — tai forhilnorų šviesmečiai, Žemės šviesmečių būtų maždaug septyni šimtai dvidešimt — spinduliu. Ir programa rado pėdsaką: branduolinės sintezės atliekas tiesėje, jungiančioje Grumbridžąir žvaigždę Alfa Orionis.

Tai turėjo būti ryškiausia Oriono žvaigždyno žvaigždė.

— Betelgeizę? — paklausiau. — Turite omenyje Betelgeizės žvaigždę? Tačiau tai juk raudonoji milžinė, tiesa? Šią žvaigždę esu matęs nesuskaičiuojamą daugybę kartų žiemos danguje; ji buvo Oriono — mano mėgstamiausio žvaigždyno — kairiajame petyje. Manau, jog žvaigždės pavadinimas arabų kalba reiškia „medžiotojo petį”.

— Taip, Betelgeizėje, — patvirtino Holusas.

— Į šią žvaigždę niekas neturėtų persikelti. Ten negali būti gyvenamų planetų.

— Būtent taip manėme ir mes. Betelgeizė yra didžiausia žvaigždė, matoma naktiniame danguje iš visų trijų mūsų pasaulių; jei ji atsidurtų Žemės saulės vietoje, išorinis žvaigždės kraštas nusidriektų net už Marso orbitos. Be to, ji daug vėsesnė nei Saulė, Delta Pavonis ar Beta Hydri; todėl, žinoma, ji ir švyti tik raudonai.

— Kaip toli yra Betelgeizė? — paklausiau.

— Už keturių šimtų dvidešimt devynių Žemės šviesmečių nuo Saulės — ir, žinoma, maždaug už tiek pat nuo Grumbridžo 1618.

— Tai ganėtinai toli.

— Tai tik pusė mūsų galaktikos skersmens procento.

— Vis tiek, — spyriojausi, — neįsivaizduoju, kodėl jie ten išsiuntė erdvėlaivį.

— Mes taip pat. Betelgeizė — vienas tinkamiausių kandidatų virsti supernova; ši žvaigždė visiškai netinka kolonijai.

— Tai ko ten vykti?

— Mes nežinome. Suprantama, gali būti, kad erdvėlaivis skrenda kuria nors kita kryptimi anapus Betelgeizės arba planuoja Betelgeizėje papildyti kuro atsargas — nedidelio tankio raudonos supermilžinės išretėjusioje atmosferoje turėtų būti nesunku prisirinkti vandenilio. Ir, žinoma, erdvėlaivis gali panorėti panaudoti Betelgeizę kaip gravitacinę laidynę, padidinančiąjo greitį pasukus kita kryptimi.

— Ar radote įrodymų, kad Grumbridžo gyventojai būtų išsiuntę ir kitų erdvėlaivių?

— Ne. Tačiau jei bet kuris šių erdvėlaivių nors truputį pakeitė kursą, ir jų branduolinės sintezės atliekos driekiasi ne gimtosios planetos link, mes nepajėgsime jų aptikti.

— Prieš kiek laiko buvo paleistas šis „gelbėjimosi laivas”? Ir kada jis atvyks į Betelgeizę?

— Tarpžvaigždinius atstumus vertinti labai sunku, ypač neturint ilgos bazinės linijos paralaksui matuoti. „Gelbėjimosi laivas” keliauja ne mažiau kaip 5000 metų — matyt, jiems nepavyko sukurti branduolinės sintezės variklių, išvystančių beveik šviesos greitį, kuriuos turime mes — ir tikrai yra įveikęs ne mažiau kaip penkis šeštadalius kelio iki Betelgeizės. — Holusas trumpam nutilo, o jos liemuo kilojosi aukštyn ir žemyn, nes ateivė buvo susijaudinusi. — Tačiau ar suprantate, Tomai? Galbūt tai, ką jūs siūlėte, įvyko kituose penkiuose mūsų aplankytuose pasauliuose; galbūt jų gyventojai įkrovė save į kompiuterius. Tačiau Grumbridžo čiabuviai šito nepadarė. Jie pasigamino gelbėjimosi laivą ir dar tebėra gyvi. Šiam laivui trūksta mūsų erdvėlaivių greičio; mes galėtume juos pasivyti. O tai reiškia, — ji dar truputį pasikilojo aukštyn ir žemyn, — jog yra dar viena rasė, su kuria galime susitikti.

KOM lankytojams užsidarė 6:00 po pietų; Holusas ir aš dabar kalbėjomės vienu du Burgeso skalūnų ekspozicijoje.

— Pastebėjau, — tarė ateivė, — kad daugelis čia eksponuojamų fosilijų yra modeliai.

— Na, štai šios visos yra tikros, — atsakiau, parodydamas į aplink mus esančias fosilijas. — Tačiau, žinoma, mes keičiamės su kitais muziejais, pateikdami jiems pageidaujamos fosilijos modelį mainais į mūsų pageidaujamą fosiliją arba tiesiog nusiperkame iš jų modelį. — Nutilau ir ranka parodžiau tiesiai į priekį. — Anas karališkasis tiranozauras Atradimų galerijoje yra modelis. O parazaurolofas yra mūsų populiariausia prekė; tik ką baigėme gaminti jo modelį Helsinkio muziejui.

— Mane žavi šios fosilijos, — pagyrė Holusas. — Mes nedarome fizinių modelių, tačiau kuriame mus dominančių objektų didelės skiriamosios gebos holografinius skenus. — Ji nutilo. — Ar man būtų galima nuskenuoti šias fosilijas?

— Nuskenuoti Burgeso skalūnų pavyzdžius?

— Taip, prašau, — prašė Holusas. — Procesas nėra invazinis; fosilijos bus nepaliestos.

Pasikasiau tą vietą, kurioje anksčiau buvo mano dešinė žandena.

— Manau, kad būtų galima, tačiau… — pirmą kartą pasielgiau kaip sumanus verslininkas, — tačiau, kaip sakiau, paprastai mes savo fosilijų modelius į ką nors mainome. Ką jūs galėtumėte pasiūlyti?

Holusas kurį laiką svarstė.

— Siūlau jums panašiai nuskenuotą kambro laikotarpio sprogimo Betoje Hydri fosilijų biblioteką.

Derėjimasis yra trečiasis iš Elizabetos Kiubler-Ros suformuluotų penkių etapų. Toks derėjimasis dažniausiai būna bergždžias, tačiau jis išmokė mane lengvai nepasiduoti.

— Taip pat noriu ir lyginamųjų skenų, atitinkančių kambro sprogimą, bibliotekos iš Delta Pavonis.

Holuso akių stiebeliai suvirpėjo, ruošdamiesi prieštarauti. Buvau jau perpratęs kai kuriuos jų judesius. Tačiau nutariau spausti iki galo.

— Juk jūs tikrai pasidalysite šiais duomenimis su rydais, tad jie taip pat privalo užsimokėti. Man tereikia dviejų jų skenų egzempliorių, nes vieną turėsiu duoti Smitsonian institutui.

Holusas dar kurį laiką svarstė mano žodžius, po to vilnydama akių stiebeliais sutiko:

— Sutarta.

— Kaip jūs skenuosite? — pasidomėjau.

— Keli mūsiškiai turės čia fiziškai atvykti su įranga, — paaiškino Holusas.