Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Tikrai? Puiku. — Nusišypsojau. — Bus šaunu ir vėl jus pamatyti — turiu omenyje, tikrą. Kiek užtruks šis procesas?

Ji apžvelgė dėžes, tarsi įvertindama užduoties mastą.

— Maždaug vienąjūsų dieną. Skenuojant tokia skiriamąja geba, reikia nemažai laiko.

Suraukiau kaktą.

— Na, kad ir kaip ten būtų, turėsime tai atlikti tada, kai muziejus bus uždarytas. Būtų per daug pavojinga, kad jūs čia pasirodytumėte, kai muziejus atvertas lankytojams. Ir jei tai užtruks taip ilgai, privalėsime pradėti sekmadienį vakare ir tęsti pirmadienį kai muziejus yra visą dieną uždarytas.

Dėl Maiko Hariso paskutiniųjų finansavimo apkarpymų buvome priversti įsileisti lankytojus tik šešias dienas per savaitę.

— Manau, jog nėra jokio reikalo laukti. Ar bus gerai, jei pradėsime šį sekmadienio vakarą?

— Kada tai bus? — paklausė Holusas.

— Po dviejų dienų.

— Taip, — sutiko ateivė. — Bus tiesiog puiku.

Man maudytis duše tiesiog reiškė greitai apsišvarinti — o dabar, kai nebereikėjo trinkti plaukų, šis procesas buvo dar spartesnis. Tačiau Siuzanai tai buvo tikras malonumas. Šiokiadieniais ji privalėjo maudytis greitai, tačiau sekmadienio rytais ji duše praleisdavo maždaug pusvalandį, mėgaudamasi šiluma bei drėgme ir leisdama vandeniui ją masažuoti. Kol Siuzana maudėsi, gulėjau lovoje spoksodamas į gipso ornamentus, puošiančius mūsų miegamojo lubas, ir mąsčiau. Bandžiau viską sudėlioti į savo vietas.

Vienas mano mėgstamiausių filmų yra „Paveldėti vėją” — originalusis variantas su Spenseriu Treisiu, Frederiku Marču ir Džynu Keliu, kurie vaidino Klarensą Derou, Viljamą Dženingsą ir H. L. Menkeną. Taip pat buvo sukurta pora šio filmo televizinių variantų; niekaip negaliu suprasti, kodėl iš naujo kuriami geri filmai. Kodėl niekam nešauna į galvą iš naujo pastatyti blogus, ištaisant klaidas? Man labai patiktų pažiūrėti padorų „Kopos” ar „V. L. Varšavskio” variantą arba, jei jau apie tai prakalbome, „Iliuzinės grėsmės”. Tačiau buvo sumanyta iš naujo pastatyti „Paveldėti vėją”, iš pradžių su Džeisonu Robardsu, Kirku Duglasu ir mielu senuoju Darenu MakGavinu, pačiu Karlu Kolčaku iš „Naktinio persekiotojo” — tiesą sakant, kai pagalvoji, Menkenas ir Kolčakas yra pašėlusiai panašūs… jei nekreipsime dėmesio į vampyrus.

Bet ir vėl nukrypau. Kristau, norėčiau, kad pajėgčiau labiau susikaupti.

Norėčiau, kad išnyktų skausmas.

Norėčiau — po velnių, kaip norėčiau — kad galėčiau būti tikras, jog tai, apie ką mąstau, yra nuoseklu, logiška, mano tikrosios mintys, o ne skausmo ar nuskausminamųjų vaistų, sujaukiančių mąstymą, išdava.

Kai pirmą kartą žiūrėjau „Paveldėti vėją”, smagiai juokiausi iš to, kaip Spenseris Treisis sudoroja Frederiką Marčą, liudininkų pakyloje paversdamas fundamentalizmo šalininką niekus paistančiu idiotu. Še tau, tada pagalvojau. Še tau.

Jau sakiau, kad Toronto universitete dėsčiau evoliucijos kursą, tiesa? Kai Darvinas pirmasis pasiūlė savo teoriją, mokslininkai manė, jog duomenys apie fosilijas ją patvirtins: kad išvysime laipsnišką perėjimą iš vienos formos į kitą, lėtus pokyčius, besikaupiančius laikui bėgant, kol atsiranda nauja rūšis.

Tačiau duomenys apie fosilijas šito neparodė. Taip, yra pereinamosios formos: ichtiostega, kuri, atrodo, yra tarpinė tarp žuvų ir amfibijų; caudipteryx’as, dinozauro ir paukščio mišinys; net austrolapitekas, turintis beždžionės ir žmogaus esmines savybes.

Tačiau laipsniški pokyčiai? Nežymių mutacijų kaupimasis laikui bėgant? Ne. Rykliai beveik keturis šimtus milijonų metų buvo rykliai; vėžliai du šimtus milijonų metų buvo vėžliai; gyvatės šliaužioja jau aštuoniasdešimt milijonų metų. Tiesą sakant, duomenyse apie fosilijas trūksta laipsniškos sekos ir nuolat augančio tobulėjimo; vienintelė patenkinama stuburinių seka yra arklio raida, todėl beveik kiekviename dideliame muziejuje yra arklių evoliucijos ekspozicija, panaši į mūsiškę čia, KOM.

Stefenas Džėjus Gouldas ir Nailas Eldredžas į tai reagavo sukurdami pertrauktos pusiausvyros teoriją — mes, evoliucijos tyrinėtojai, ją vadiname „niekam tikusia E”. Rūšys būna ilgą laiką stabilios ir staiga, kai pasikeičia aplinkos sąlygos, sparčiai evoliucionuoja į naujas formas. Devyniasdešimčia procentų norėjau tikėti Stefenu ir Nailu, tačiau dešimčia procentų jaučiau, kad čia yra kažkoks semantinis triukas, žodžių žaismas, panašus į Gouldo sukurtą religijos ir mokslo „nepersidengiančią magisteriją”, nesuprantamų žodžių kratiniu užtušuojantis keblų klausimą — šiuo atveju tai, jog duomenys apie fosilijas neatitinka Darvino prognozių — tarsi įmantrus problemos pavadinimas pats savaime ją išspręstų. (Gouldas buvo ne pirmas, taikantis šią taktiką: Herberto Spenserio frazė, apibūdinanti evoliucijos variklį, „išlieka stipriausias” — buvo ne kas kita kaip aptakus apibrėžimas, nes stiprumas niekada nebuvo suformuluotas tiksliau nei tai, kas padidina išlikimo tikimybę.)

Ilgalaikis aplinkos pastovumas? Vasario mėnesį Toronte dažnai būna dvidešimt laipsnių pagal Farenheitą, o sniegas dengia žemę žmogui iki klubų. Oras būna toks sausas, kad pleiskanoj a oda ir skilinėja lūpos. Be šilto megztinio ir pūkinės striukės, šaliko ir megztos vilnonės kepurės, nesunku mirtinai sušalti.

Po šešių mėnesių, rugpjūtį, dažnai būna devyniasdešimt laipsnių pagal Farenheitą, o kad termometro stulpelis pakiltų virš šimto laipsnių, nėra negirdėtas dalykas. Oras būna toks drėgnas, kad net ramiai stovint žliaugia prakaitas; saulė būna tokia ryški, jog net kelias minutes pabuvus be akinių nuo saulės ir kepurės ima skelti galvą, o per radiją vyresnio amžiaus žmonės ir sergantieji širdies ligomis yra raginami neiti iš namų.

Pertrauktos pusiausvyros teorija teigia, kad aplinka ilgą laiką išlieka nekintanti. Didžiojoje pasaulio dalyje aplinka net kelis mėnesius nepajėgia išbūti nepakitusi.

Tačiau aš atkakliai dirbau toliau; mes visi, kurie dėstėme evoliuciją, šitaip elgėmės. Mes įtraukėme „niekam tikusią E teoriją” į savo paskaitų planus ir globėjiškai lingavome galvas, kai naivūs studentai klausinėdavo apie trūkstamas grandis.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai mes elgėmės pasipūtėliškai. Evoliucinės teorijos šalininkai arogantiškai susikryžiavo rankas ant krūtinės 1953 metais, kai Haroldas Jurėjus ir Stenlis Mileris sukūrė aminorūgštis sukeldami elektros iškrovą „pirmapradėje sriuboje” — aplinkoje, kuri, jų nuomone, galėjo būti panaši į ankstyvąją Žemės atmosferą. Mes manėme, jog jau esame pusiaukelėje į gyvybės sukūrimą stiklainyje; tai buvo evoliucijos teorijos triumfas, įrodymas, kad viskas prasidėjo paprastais, natūraliais procesais. Jei tik teisingai sumaišysime „sriubą”, gali atsirasti visaverčiai save kopijuojantys organizmai.

Tačiau taip neatsitiko. Mes vis dar nežinome, kaip nuo aminorūgščių pereiti prie reprodukavimosi. O mes dabar į ląsteles žiūrime pro elektroninius mikroskopus ir matome tokius dalykus, apie kuriuos Darvinas nė svajote nesvajojo, atradome žiuželius, kurie yra labai sudėtingi, tad beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip jie galėjo atsirasti palaipsniui, kaip aiškina evoliucija. Tikėtina, jog ląstelės buvo sukurtos išbaigtos, su visomis savo sudėtingomis judančiomis dalimis.

Na, mes taip pat puikuodamiesi nepaisėme biocheminių argumentų. Prisimenu, kaip senasis Džonsis kartą man davė straipsnį iš savo žurnalo „Skeptiškasis tyrinėtojas”, kuriame Martinas Gardneris bandė sudoroti Maiklą Behą, Lehigo universiteto profesorių, parašiusį knygą „Darvino „juodoji dėžė”: biocheminis iššūkis evoliucijai”, įtaigiai ginančią protingo kūrėjo hipotezę. Gardneris negaišdamas laiko išjuokė Behą, sakydamas, kad į jo argumentus negalima rimtai žiūrėti. Tik todėl, jog tuo metu mums nepavyko atrasti raidos sekos, dėl kurios galėjo atsirasti žiuželiai — ar kaskadinės sekos, dėl kurios kreša kraujas arba atsiranda sudėtinga žmogaus akis ar adenozino trifosfato skatinama ląstelių medžiagų apykaitos sistema — nereiškia, kad tokių raidos sekų nebuvo.