Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Žvaigždei toliau traukiantis, juodulys įsiterpė tarp mūsų bei Betelgeizės ir netrukus visiškai uždengė žvaigždę. Iš Žemės mes tematėme, jog itin ryški žvaigždė išnyko; Saulei nebeliko varžovo dienos danguje. Tačiau per „Merelko” teleskopus juodulys, ši daugiarankė rašalo dėmė žvaigždžių dulkių fone, buvo matomas. Ir tada…

Ir tada Betelgeizė pasielgė taip, kaip išpranašavo Čenas: žvaigždė, uždengta juodulio, sprogo, išlaisvindama daugiau nei šimto milijonų saulių energiją. Stebint iš kitoje pusėje esančių pasaulių, žvaigždė turėjo nepaprastai spindėti, išjos sklido akinanti šviesa ir svilinantis karštis, lydimas radijo triukšmų. Tačiau iš Žemės…

Iš Žemės nieko nesimatė. Bet vis tiek atrodė, kad rašalo dėmė veržiasi į priekį teleskopo okuliarų link, tarsi būtų stumiama iš užpakalio, jos centrinis gumulas vis plečiasi ir besiartindamas uždengia regėjimo lauką. Tuo tarpu šešias rankas kažkas nubloškė atgal, ir jos priminė neriančio į priekį kalmaro čiuptuvus.

Kad ir kas buvo tas objektas, jis sugėrė pagrindinį sprogimo smūgį, apsaugodamas Žemę — matyt, ir forhilnorų bei rydų pasaulius — nuo antpuolio, kuris būtų sunaikinęs ozono sluoksnį visuose trijuose pasauliuose.

Mes, stovintys prie KOM, nesupratome, kas įvyko — dar nesupratome. Tačiau iš lėto pradėjome suvokti, nors supernova taip ir neatsirado. Visi trys mūsų pasauliai kažkokiu būdu išliks.

Gyvenimas tęsis. Neįtikėtina, laimingo atsitiktinumo ir stebuklo dėka gyvenimas tęsis.

Bent jau kol kas.

Tą vakarą galiausiai pavyko parvykti į namus; besislepiančius metro kažkokiu būdu pasiekė žinia, kad nelaimės pavyko išvengti. Apie aštuntą valandą vakaro pavyko įsigrūsti į traukinį, važiuojantį į pietinę Sąjungos stotį; įlipau į jį, nors visą kelią iki namų teko stovėti. Norėjau kuo greičiau pamatyti Siuzaną ir Rikį.

Siuzana taip stipriai mane apkabino, kad net subraškėjo kaulai, Rikis taip pat mane apkabino, mes visi nuėjome prie sofos, Rikis atsisėdo man ant kelių ir mes visi dar kartą apsikabinome — buvome šeima.

Galiausiai kartu su Siuzana paguldėme Rikį į lovą, karštai pabučiavau savo berniuką, sūnų, kurį mylėjau visa širdimi. Pastaruoju metu berniuką buvo užgriuvę daug nelaimių, be to, jis buvo per jaunas suprasti, kas įvyko šiandien.

Kartu su Siuzana vėl įsitaisėme ant sofos ir 10:00 vakare per televiziją stebėjome „Merelko” teleskopais gautus atvaizdus, kuriuos „Nacionalinis” kanalas transliavo kaip svarbiausią vakaro žinią. Piteris Mensbridžas, pasakodamas, kaip arti žūties Žemė buvo šiandien, atrodė labai paniuręs. Baigus rodyti filmuotą medžiagą, Donaldas Čenas iš KOM pasirodė kaip studijos svečias, — „CBC” transliacinis centras buvo maždaug į pietus nuo muziejaus, — kad išsamiai paaiškintų, kas įvyko, ir patvirtintų, jog juodoj i anomalija (tokį žodį pavartojo Donaldas) tebėra tarp Žemės bei Betelgeizės ir saugo mus tarsi skydas.

Mensbridžas interviu baigė žodžiais:

— Manau, jog kartais mums tiesiog sekasi, — po to atsisuko į kamerą: — Toliau šio vakaro žiniose…

Tačiau kitų žinių nebuvo — niekas nebebuvo svarbu ir nė iš tolo negalėjo prilygti tam, kas įvyko šią popietę.

„Kartais mums tiesiog sekasi”, — pasakė Mensbridžas. Apkabinęs Siuzaną, prisitraukiau ją arčiau savęs, jausdamas jos kūno šilumą ir užuosdamas šampūno aromatą. Mąsčiau apie Siuzaną ir pirmą kartą galvojau ne apie tai, kiek mažai mums liko laiko, o apie visas mūsų nuostabias praeities akimirkas.

Mensbridžas buvo teisus. Kartais mums iš tiesų sekasi.

Kitą dieną, važiuodamas metro į muziejų, staiga viską supratau; netikėtai viskas pasidarė aišku.

Atvykęs į savo kabinetą, laukiau daugiau nei valandą, kol pasirodė Holuso atvaizdas. Visą tą laiką jos laukdamas negalėjau nustygti vietoje.

— Labas rytas, Tomai, — pasisveikino ji. — Norėčiau atsiprašyti už vakardienos šiurkščius žodžius. Tai buvo…

— Nesikrimskite, — nuraminau ją. — Mes visi truputį kraustomės iš proto, kai pirmą kartą suvokiame, jog netrukus galime mirti. — Kalbėjau nesustodamas, nes nenorėjau leisti, kad ji pradėtų vadovauti pokalbiui. — Pamirškite tai. Tačiau klausykite, šį rytą, važiuojant prisigrūdusiu žmonių metro, man į galvą netikėtai atėjo mintis. Kaip su tuo gelbėjimosi laivu? Turiu omenyje erdvėlaivį, iš Grumbridžo 1618 išskridusį į Betelgeizę.

— Laivas be jokios abejonės sudegė, — atsakė Holusas. Jos balsas buvo nusiminęs. — Tai turėjo įvykti per pirmąjį mirštančios žvaigždės spazmą.

— Ne, — paprieštaravau. — Buvo ne taip. — Papurčiau galvą, vis dar apstulbintas didybės to, ką supratau. — Po velnių, turėjau tai suprasti anksčiau — jis taip pat.

— Kas? — paklausė Holusas.

Neatsakiau jai — kol kas.

— Grumbridžo gyventojai neapleido savo planetos, — tęsiau. — Jie persikėlė į virtualią karalystę, kaip ir kiti.

— Jų planetoje neradome jokių perspėjančių ženklų, — paprieštaravo Holusas. — Be to, kodėl jie tada išsiuntė erdvėlaivį į Betelgeizę? Negi norite pasakyti, kad jame buvo atsiskyrėlių grupė, nesutikusi pereiti į virtualų pasaulį?

— Niekas neišvyko į Betelgeizę gyventi; kaip sakėte, sąlygos ten tiesiog netinka gyvybei. O keturi šimtai šviesmečių yra per daug tolimas atstumas, kad jį kas nors keliautų vien norėdamas padidinti gravitacinę jėgą. Ne, esu tikras, jog jūsų aptiktame laive nėra keleivių ar įgulos; visi Grumbridžo čiabuviai tebėra savo planetoje įsikrovę į virtualios tikrovės pasaulį. Grumbridžo čiabuviai į Betelgeizę išsiuntė nepilotuojamą laivą, kuris turėjo atlikti tam tikro katalizatoriaus vaidmenį — sužadinti supernovos sprogimą.

Holuso akių stiebeliai sustingo.

— Sužadinti? Kodėl?

Man svaigo galva; negalėjau susitaikyti su atėjusia mintimi. Pažvelgiau į forhilnorą.

— Kad sterilizuotų visus šioje galaktikos dalyje esančius pasaulius, — atsakiau. — Išnaikintų juose gyvybę. Ko labiausiai baimintumėtės, jei ketintumėte palaidoti kompiuterius ir įjuos perkelti savo sąmonę? Na, kad kas nors gali atvykti ir šiuos kompiuterius atkasti bei sugadinti. Daugelyje pasaulių, kuriuos aplankėte savo erdvėlaiviu, buvo sukurtas grėsmingas kraštovaizdis, kad atbaidytų atvykėlius ir jie nebandytų kasinėti. Tačiau Grumbridže buvo nuspręsta dar labiau apsisaugoti. Jie norėjo užsitikrinti, kad niekas, net artimų žvaigždžių sistemų gyventojai, negalėtų atvykti ir jiems trukdyti. Jie žinojo, kad Betelgeizė — didžiausia žvaigždė jų galaktikos dalyje — galiausiai virs supernova. Tad nusprendė paankstinti įvykius keliais tūkstantmečiais, pasiųsdami katalizatorių, bombą, įrenginį, sukėlusį supernovos sprogimą vos tik atvykus erdvėlaiviui. — Nutilau. — Tiesą sakant… tiesą sakant, būtent dėl tojus tebegalėjote matyti erdvėlaivio kuro pėdsakus, nors jis jau buvo beveik pasiekęs Betelgeizę. Žinoma, laivas neapsisuko, kad sulėtėtų, nes tokio tikslo ir nebuvo. Jis trenkėsi tiesiai į žvaigždės širdį, sukeldamas supernovos sprogimą.

— Tai… tai siaubinga, — baisėjosi Holusas. — Labai vienašališka.

— Velnioniškai, — sutikau. — Žinoma, Grumbridžo čiabuviai galėjo tvirtai nežinoti, kad kažkur kitur taip pat egzistuoja gyvybė. Juk jie intelektą sukūrė izoliuotai — sakėte, jog gelbėjimosi laivas keliavo penkis tūkstančius metų. Jiems tai galėjo atrodyti tiesiog išmintinga apsisaugojimo priemonė; jie galėjo nežinoti, kad išnaikins kitas civilizacijas. — Nutilau. — O gal jiems tai visiškai nerūpėjo. Galbūt jie save laikė Dievo išrinktaisiais ir manė, jog Dievas jiems pakišo Betelgeizę būtent toje vietoje, kad galėtų ją panaudoti taip, kaip panaudojo.