Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Kelis kartus bandžiau užmegzti pokalbį su Žu; iš pradžių su manimi jis buvo gana nepatiklus, — vėliau Žu paaiškino, jog aš esu pirmasis jo sutiktas vakarietis, — bet vėliau man pavyko pralaužti ledus, nes mokėjau mandarinų kalbą. Tačiau įtariu, jog mums šnekantis ne kartą pademonstravau savo neišmanymą. Man buvo nesunku suprasti, kodėl aš, mokslininkas, noriu keliauti į Betelgeizės žvaigždės sritį; bet sunkiau buvo suvokti, kodėl to paties nori senas valstietis. O Žu buvo iš tiesų senas — jis net pats gerai neprisiminė, kuriais metais buvo gimęs, tačiau nenustebčiau, jei jis būtų gimęs devynioliktojo amžiaus pabaigoje.

— Vykstu, — aiškino Žu, — ieškoti Žinojimo. — Jis kalbėjo iš lėto ir tarsi šnibždėdamas. — Ieškau pradžnos, tikrojo ir besąlygiško žinojimo. — Žu pažvelgė į mane traiškanotomis akimis. — Dandartas, — tai buvo su juo susidraugavęs forhilnoras, — sako, kad visata kelis kartus gimė ir mirė. Vadinasi, ir žmogus gimsta bei miršta kelis kartus, kol pasiekia Žinojimą.

— Vadinasi, čia esate dėl religijos? — paklausiau.

— Dėl visko, — paprastai atsakė Žu.

Nusišypsojau.

— Tikėkimės, kad kelionė pasiteisins.

— Esu tikras, jog taip ir bus, — ramiu veidu užtikrino Žu.

— Ar jūs tikra, kad tai saugu? — paklausiau Holuso, kai plaukėme į patalpą, kurioje mane turėjo kriogeniškai užšaldyti.

Jos akių stiebeliai suvilnijo.

— Skrendate kosmine erdve greičiu, kurį pavadintumėte nutrūktgalvišku, link būtybės, turinčios beveik neįsivaizduojamą galią— ir nerimaujate dėl to, ar ilgalaikis miegas yra saugus.

Nusijuokiau:

— Na, kai taip pateikėte…

— Tai nepavojinga; nesijaudinkite.

— Nepamirškite pažadinti, kai pasieksime Betelgeizę.

Kai norėdavo, Holusas galėdavo nutaisyti visiškai bejausmį veidą.

— Užsirašysiu, kad nepamirščiau.

Siuzana Džericho, dabar sulaukusi šešiasdešimt ketverių, sėdėjo savo namo Elerslyje terasoje. Nuo to laiko, kai išvyko Tomas, prabėgo beveik dešimt metų. Žinoma, jei jis būtų likęs Žemėje, jau būtų praėję beveik dešimt metų nuo jo mirties. Tačiau jis tikriausiai buvo gyvas, užšaldytas, keliavo ateivių erdvėlaiviu ir bus atgaivintas tik po 430 metų.

Siuzana visa tai suprato. Sis suvokimas kėlė galvos skausmą, bet šiandien reikėjo galvoti ne apie skausmą, o švęsti. Šiandien buvo Ričardo Bleino Džericho šešioliktasis gimtadienis.

Siuzana jam padovanojo tai, ko vaikas troško labiausiai — pažadėjo sumokėti už vairavimo pamokas, o kai Rikis gaus vairuotojo pažymėjimą, nupirkti automobilį. Draudimo išmoka buvo didelė; automobilio kaina daug rūpesčių nekėlė. Draudimo bendrovė „Great Canadian Life” kurį laiką bandė priešintis mokėti; Tomašas Džerichas nebuvo iš tiesų miręs, — tvirtino jie. Tačiau kai apie tai sužinojo žiniasklaidą, „GCL” sulaukė tokios pylos, kad bendrovės prezidentas viešai atsiprašė ir asmeniškai įteikė Siuzanai bei jos sūnui pusės milijono dolerių čekį.

Gimtadienis visada būna ypatingas, bet Siuzana su Diku — kas galėjo pagalvoti, jog Rikis panorės, kad jį šitaip vadintų [7] Dikas angliškai turi ir vulgarią prasmę. — po mėnesio švęs dar kartą. Diko gimtadienis niekada Siuzanai nesukeldavo gilesnių jausmų, nes kai vaikas gimė, jos nebuvo šalia. Tačiau po mėnesio, liepą, bus šešioliktoji Diko įsūnijimo sukaktis, ir šį prisiminimą Siuzana brangino.

Kai Dikas iš mokyklos grįžo namo — jis tik ką baigė dešimtą Nortvju Haito vidurinės mokyklos klasę — Siuzana įteikėjam dar dvi dovanas. Pirmoji buvo tėvo dienoraštis, pasakojantis apie kartu su Holusu praleistą laiką. Antroji — vaizdajuostė, kurią Tomas įrašė savo sūnui; Siuzana jos formatą iš VHS pakeitė į DVD.

— Tai bent, — apsidžiaugė Dikas. Jis buvo aukštas ir raumeningas. Siuzana nepaprastai juo didžiavosi. — Nė nežinojau, kad tėtis sukūrė videofilmą.

— Jis manęs paprašė palaukti dešimt metų ir tik po to tau atiduoti, — paaiškino Siuzana. Ji gūžtelėjo pečiais. — Manau, kad tėtis norėjo, jog būtum pakankamai suaugęs tai suprasti.

Dikas pakilojo rankoje papuošalų dėžutę, tarsi šitaip galėtų atspėti jos paslaptis. Matėsi, kad jaunuolis nekantrauja pamatyti, kas ten įrašyta.

— Ar galime pasižiūrėti dabar? — paklausė jis.

Siuzana nusišypsojo:

— Žinoma.

Jie nuėjo į svetainę, ir Dikas įdėjo diską į leistuvą.

Abu atsisėdo ant sofos ir stebėjo, kaip atgyja sulysęs, ligos išsekintas Tomas.

Dikas buvo matęs kelias to meto Tomo nuotraukas — jos buvo Siuzanos iškarpų albume, kuriame ji laikė spaudos pranešimus apie Holuso lankymąsi Žemėje ir paskesnį Tomo išvykimą. Tačiau vaikinas niekada taip detaliai nebuvo matęs, ką vėžys padarė jo tėvui. Siuzana pastebėjo, kaip Dikas loštelėjo atgal, kai ekrane pasirodė pirmieji vaizdai.

Bet netrukus Diko veide tegalėjai įžvelgti pilną susižavėjimo dėmesį, kai jis gaudyte gaudė kiekvieną žodį.

Baigę žiūrėti, jie abu nusišluostė ašaras, ištryškusias dėl vyro, kurį mylės amžinai.

Visiška tamsa.

Ir karštis, laižantis mane iš visų pusių.

Ar tai pragaras? Ar…

Ne. Žinoma, ne. Skeliamai skaudėjo galvą, tačiau protas pamažu ėmė blaivėti.

Garsus spragtelėjimas, ir…

Ir kriogeninio užšaldymo įrenginio dangtis ėmė slinkti į šalį. Pailgas karstas, pagamintas rydams, buvo lygiai pastatytas ant grindų, o Holusas sėdėjo jį apžergusi. Šešios forhilnoro pėdos kyšojo balnakilpėse, kad nenuplauktų šalin, jos priekinės kojos buvo pakeltos, o nuleisti akių stiebeliai žvelgė į mane.

— „Metas” „pabusti”, „drauge”, — tarė ji.

Žinojau, ką panašiais atvejais reikia sakyti; mačiau, kaip tai darė Chanas Nunjenas Singas.

— Kaip ilgai? — paklausiau.

— Daugiau nei keturis šimtmečius, — atsakė Holusas. — Žemėje dabar 2432-ieji.

„Štai kaip”, — pagalvojau. Prabėgo daugiau nei keturi šimtai metų, o aš to net nepajutau. Štai kaip.

Buvo išmintingai pasielgta sumontuojant kriogenines kameras ne centrifūgose; kažin ar dabar pajėgčiau išlaikyti savo paties svorį. Holusas ištiesė man savo dešinę ranką, o aš ją sugriebiau kaire. Užšaldymas ir prabėgę metai nė kiek nepakeitė paprasto auksinio žiedo ant mano piršto. Holusas padėjo man išsiropšti iš juodo keraminio karsto; tada ji ištraukė pėdas iš balnakilpių, ir mes nevaržomai nusklendėme tolyn.

— Erdvėlaivis liovėsi mažinęs greitį, — paaiškino Holusas. — Mes beveik atvykome į tai, kas liko iš Betelgeizės.

Aš buvau nuogas; kažkodėl varžiausi, kad ateivė mato mane tokį. Tačiau drabužiai manęs jau laukė; greitai apsirengiau — mėlynus „Tilley” marškinius ir minkštas chaki spalvos kelnes, kartu su manimi dalyvavusias daugelyje kasinėjimų.

Sunku buvo sutelkti žvilgsnį ir burna buvo išdžiūvusi. Matyt, Holusas to tikėjosi, nes turėjo man paruošusi skaidrų butelį vandens. Forhilnorai neatšaldo vandens, tačiau dabar tiko būtent toks — visiškai nenorėjau nieko šalto.

— Ar man reikėtų pasitikrinti sveikatą? — paklausiau, baigęs iš butelio spausti vandenį į burną.

— Ne, — atsakė Holusas. — Čia viskas automatizuota; jūsų sveikatos būklė buvo nuolat stebima. Jūs esate… — ji nutilo; buvau tikras, kad Holusas žiojosi sakyti „puikios būklės”, bet mes abu žinojome, jog tai netiesa. — Jūs esate tokios pačios būklės, kokios buvote prieš užsaldant.

— Man skauda galvą.

Holusas keistai pajudino savo galūnes; netrukus supratau, jog ji jas sulenkė, ir jei nebūtume nesvarumo būklėje, ateivė būtų toptelėjusi.