Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Dėl to, kas vyko, buvo galima išeiti iš proto: štai aš visiškai arti to, kas gali būti Dievas, o jis, atrodo, nekreipia į mane dėmesio kaip ir tada, kai mano plaučiuose pradėjo formuotis augliai. Kartą bandžiau kalbėtis su Dievu, tačiau neišgirdau jokio atsakymo, bet dabar, po velnių, bent jau iš mandagumo jis privalėjo atsakyti; mes įveikėme didesnį kelią, nei prieš tai yra nukeliavęs bet kuris žmogus, forhilnoras ar rydas.

Tačiau esybė nė nebandė su mumis bendrauti — bent jau aš ar Žu, mano senasis bendrakeleivis kinas, ar šizofrenikė Keiser, ar net sidabranugarė gorila Hunas nepastebėjome jokio ženklo. Atrodo, jog ir forhilnorams nepavyko su ja užmegzti ryšio.

Tačiau rydai…

Rydai su jų radikaliai skirtingais protais, kitaip matantys, kitaip mąstantys…

Ir tvirtai tikintys…

Rydai akivaizdžiai telepatiškai bendravo su būtybe. Jie daugybę metų bandė pasikalbėti su Dievu, ir atrodo, jog Dievas dabar kalbėjosi su jais taip, kad tik rydai galėjo tai suprasti. Rydai nepajėgė žodžiais išreikšti to, kas jiems buvo sakoma, lygiai kaip ir negalėjo suprantamai paaiškinti jų suvokiamą gyvenimo prasmę, kuri rydams teikė ramybę, tačiau jie kažką pradėjo konstruoti savo centrifūgoje.

Dar rydams neužbaigus savo darbo, „Merelko” gydytoja forhilnorė Lablok pagal bendruosius sandaros principus atspėjo, kas tai yra: didelė dirbtinė gimda.

Rydai paėmė vyriausios savo kontingento narės, vardu K’t’ben, ir seniausio forhilnoro, inžinieriaus, vardu Gydąs, genetinius pavyzdžius, tačiau…

Ne, mano pavyzdžių nepaėmė, nors norėjau, kad paimtų; tada viskas būtų užbaigta.

Jie paėmė Žu, senojo kinų ryžių augintojo, genetinius pavyzdžius.

Žmonės turi keturiasdešimt šešias chromosomas.

Forhilnorai turi trisdešimt dvi chromosomas.

Rydai turi penkiasdešimt keturias chromosomas… bet nemoka jų suskaičiuoti.

Rydai paėmė forhilnorų ląstelę ir iš branduolio išsiurbė visas DNR. Tada jie atsargiai įterpė į šią ląstelę diploidinius Gydo, K’t’beno ir Žu chromosomų, kurios buvo pasidalijusios tiek daug kartų, kad beveik neliko jų telomerų, rinkinius. Ir šią ląstelę su 132 trijų skirtingų rasių chromosomomis atsargiai įterpė į dirbtinę gimdą, kur ji plūduriavo skystyje, turinčiame purino ir pirimidino šarmų.

Ir tada įvyko stulbinantis dalykas, privertęs mano širdį suspurdėti, o Holuso akių stiebelius maksimaliai atitolti vienas nuo kito. Pasirodė ryškios šviesos blyksnis; „Merelko” davikliai užfiksavo, kad dalelių pluoštas išlėkė tiksliai iš juodos būtybės centro ir perskrodė dirbtinę gimdą.

Atlikus skenavimą didinančiu skeneriu, buvo pastebėta stulbinanti sąveika.

Atrodė, jog chromosomos iš trijų pasaulių ieško viena kitos ir jungiasi į ilgesnes gijas. Kai kurias grandines sudarė dvi susijungusios forhilnorų chromosomos ir rydų chromosoma gale; Holusas pasakojo apie analogišką Dauno sindromui sutrikimą, kai neturinčios telomerų chromosomos susijungia galais. Šis įgimtas gebėjimas atrodė bevertis, net pragaištingas, tačiau dabar…

Kitas grandines sudarė žmogaus chromosomos, įsiterpusios tarp forhilnorų ir rydų. Dar kitose žmogaus chromosomos buvo abiejuose rydų chromosomos galuose. Kelios grandinės buvo sudarytos tik iš dviejų chromosomų; dažniausiai žmogaus ir forhilnoro. O šešios rydų chromosomos išliko nepakitusios.

Dabar buvo aišku, kad DNR gijos chromosomoms suteikė daugiau — kur kas daugiau — galimybių nei paprasčiausiai žūti ar suformuoti auglius, pašalinus telomerus. Tiesą sakant, chromosomos be telomerų buvo pasirengusios žengti seniai lauktą kitą žingsnį. Ir dabar, kai daugelio pasaulių protingos gyvybės formos pagaliau, truputį pabaksnojus, pradėjo egzistuoti vienu metu, šios chromosomos galėjo jį žengti.

Dabar supratau, kodėl egzistuoja vėžys — kodėl Dievui reikėjo ląstelių, galinčių dalytis net tada, kai išsieikvoja jų telomerai. Augliai pavienėse gyvybės formose tebuvo nevykęs pašalinis poveikis; kaip sakė T’kna: „Tariamai nepageidaujamas konkretus tikrovės realizavimas, įskaitant vėžį, savyje taip pat privalo turėti kažką labai pageidaujamą.” O šis labai pageidaujamas dalykas yra toks: gebėjimas sujungti chromosomas bei rūšis, surišti gyvybės formas — biocheminės galimybės sukurti kažką nauja, kažką daugiau.

Jungtines chromosomas pavadinau supersomomis.

Šios chromosomos elgėsi taip pat kaip ir įprastos: jos reprodukavosi, per visą savo ilgį persiskirdamos į dvi dalis, ir iš maitinimo mišinio ėmė atitinkamus šarmus — citozino molekulė poravosi su kiekviena guanino molekule, o timinas su adeninu — kad pripildytų dabar jau nesamas puses.

Kai supersomos reprodukavosi pirmą kartą, atsitiko nuostabus dalykas: jos sutrumpėjo. Kopijavimo proceso metu išnyko didelės nereikalingos DNR dalys. Nors supersomose buvo trigubai daugiau aktyvių DNR nei įprastose chromosomose, naujai atsiradusios grandinės buvo kur kad kompaktiškesnės. Supersomos neperžengė teorinio biologinių ląstelių dydžio ribų; jos netgi pajėgė mažesnėje erdvėje sutalpinti daugiau informacijos.

Ir, žinoma, supersomoms reprodukuojantis, jas turinti ląstelė dalydavosi, sukurdama dvi dukterines ląsteles.

O šios ląstelės vėl dalydavosi.

Ir taip toliau.

Iki kambro laikotarpio vidurio gyvybės raidą labai varžė tai, kad apvaisintos ląstelės negalėjo dalytis daugiau nei dešimt kartų, todėl atsirandantys organizmai negalėjo būti sudėtingi.

Tada įvyko kambro sprogimas, ir gyvybė staiga tapo įmantresnė.

Tačiau vis tiek buvo ribos. Vaisius galėjo augti tik iki tam tikro dydžio — ir žmonių, ir rydų, ir forhilnorų kūdikiai svėrė maždaug penkis kilogramus. Didesniems kūdikiams būtų prireikę neįmanomai plačių gimdymo kanalų; taip, jei nuo gimimo kūnai būtų didesni, juose tilptų didesnės smegenys, bet didžioji papildomų smegenų masės dalis būtų skirta kontroliuoti didesnį kūną. Galbūt, tik galbūt, banginis yra toks pat protingas kaip žmogus — tačiau ne protingesnis. Matyt, gyvybė buvo pasiekusi optimalų sudėtingumo lygį.

Tačiau turintis supersomų embrionas be paliovos didėjo dirbtinėje gimdoje. Tikėjomės, jog kažkuriuo metu jis pats nustos augęs: na, forhilnoras su dvigubo ilgio chromosoma gali gyventi; žmogaus kūdikis su trimis dvidešimt vienos grandinės chromosomomis taip pat kurį laiką išlieka gyvas. Bet šis derinys, šis pašėlęs genetinis mišinys, šis kratinys aiškiai peržengė visas įmanomas ribas. Prasidėjus nėštumui — ar tai būtų rydai, ar forhilnorai, ar žmonės — anksti įvyksta persileidimas, jei embriono vystymasis sutrinka, paprastai motinai net nespėjus suvokti, jog pastojo.

Tačiau mūsų vaisius, šis neįsivaizduojamas trigubas hibridas, vystėsi toliau.

Atrodo, jog visose trijose rūšyse ontogenezė — vaisiaus vystymasis — kartoja filogenezę — to organizmo evoliucinę istoriją. Žmonių embrionams atsiranda ir vėliau išnyksta žiaunos, uodega bei kiti akivaizdūs evoliucinės praeities atgarsiai.

Šis vaisius taip pat vystėsi fazėmis, keisdamas savo morfologiją. Tai buvo neįtikėtina — tarsi stebėčiau kambro sprogimą, vykstantį tiesiai man prieš akis — buvo bandomi ir atmetami šimtai kūno sandaros variantų. Radialinė simetrija, ketursienė simetrija, dvišalė simetrija. Atsirasdavo kvėpuojamosios angos, žiaunos ir plaučiai, ir daugybė kitų dalykų, kurių nė vienas iš mūsų negalėjo atpažinti. Uodegos ir nežinomos ataugos, sudėtinės akys ir akių stiebeliai, sudalyti į segmentus ir susiliečiantys kūnai.

Niekam nėra pavykę ištirti, kas iš tiesų yra ontogenezė akivaizdžiai kartojanti filogenezę, tačiau iš tiesų tai nebuvo organizmo evoliucinės istorijos kartojimas — tai buvo aišku, nes formos nesutapo su rastomis fosilijose. Bet dabar jos tikslas tapo aiškus: DNR privalo būti užkoduota optimizavimo paprogramė, leidžianti išbandyti visus įmanomus variantus, prieš pasirenkant, kurį adaptacijų rinkinį išreikšti. Mes matėme ne tik Žemės, Beta Hydri ir Delta Pavonis sprendimus, bet ir visų trijų derinius.