Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Ir trečioji didžiosios vieningos teorijos nuostata yra tokia: jokia lygiagreti visata neegzistuoja kartu su mūsiške ir neegzistavo kartu nė su viena iš ankstesnių visatų, išskyrus visiškai identiškas visatas su tiksliai tomis pačiomis fizinėmis konstantomis, kurios trumpam buvo atsiskyrusios nuo dabartinės visatos, tačiau beveik tuojau pat vėl su ja susijungė, šitaip sukeldamos kai kuriuos kvantinius reiškinius.

Reikia pripažinti, kad išsakytų nuostatų pagrindimo matematinis aparatas yra gana painus, tačiau ironiška yra tai, jog rydai intuityviai sukūrė identišką modelį. Visa ko teorija leido padaryti gausybę prognozių, kurios vėliau buvo eksperimentiškai patvirtintos; ši teorija išlaikė visus testus. Kai supratome, kad negalime remtis supratimu, jog ši visata yra viena iš daugelio, intelektualaus projekto argumentas tapo svarbiausiu forhilnorų protui. Kadangi mūsiškė visata yra viena iš maksimaliai devynių kada nors egzistavusių, kad turėtų šiuos neįtikėtinus projektinius parametrus, reiškia, jog juos iš tiesų parinko protas.

— Net jei galbūt keturių — atleiskite, penkių — pagrindinių jėgų reikšmės yra tariamai visiškai neįtikėtinos, — paprieštaravau, — tai viso labo tėra penki atskiri sutapimai ir, nors tai labai neįtikėtina, penki sutapimai iš tiesų galėjo įvykti atsitiktinai vos per devynias iteracijas.

Holusas pasisūpavo.

— Jūsų atkaklumas intriguoja, — pareiškė jis. — Tačiau ne tik penkių jėgų reikšmės yra, matyt, suprojektuotos; daugelis kitų visatos funkcionavimo aspektų taip pat atrodo labai tiksliai suderinti.

— Pavyzdžiui?

— Jūs ir aš esame sudaryti iš sunkiųjų elementų: anglies, deguonies, azoto, kalio, geležies ir taip toliau. Kai visata gimė, vieninteliai tuo metu egzistavę elementai buvo vandenilis bei helis, ir jų santykis buvo maždaug trys su vienu. Tačiau branduoliniuose žvaigždžių žaizdruose vandenilis jungiasi į sunkesnius elementus, ir atsiranda anglis, deguonis ir taip toliau, žodžiu — visa periodinė lentelė. Visi sunkieji elementai, iš kurių sudaryti mūsų kūnai, buvo nukalti seniai mirusių žvaigždžių branduoliuose.

— Žinau. „Mes visi esame žvaigždžių medžiaga”, — kaip mėgdavo sakyti Karlas Saganas.

— Būtent. Iš tiesų jūsų ir mano pasaulio mokslininkai mus vadina angliavandeniliais grindžiamomis gyvybės formomis. Tačiau tai, kad anglį sukuria žvaigždės, labai priklauso nuo anglies branduolio rezonansinės būsenos. Kad atsirastų anglis, du helio branduoliai privalo būti sukibę tol, kol įjuos smogs trečiasis — trys helio branduoliai suteikia šešis neutronus bei šešis protonus, o tai ir yra anglies receptas. Tačiau jei anglies rezonansinis lygis būtų vos keturiais procentais žemesnis, toks tarpinis poravimasis nevyktų, ir anglis nebūtų sukurta, vadinasi, nebūtų jokios organinės chemijos. Šie sunkieji elementai yra Žemėje todėl, kad tam tikra žvaigždžių dalis — koks tai žodis? Kai sprogsta didelė žvaigždė?

— Supernova, — pasufleravau.

— Taip. Šie sunkieji elementai yra čia todėl, kad tam tikra žvaigždžių dalis virsta supernovomis ir išspjauna savo jungimosi produktus į tarpžvaigždinę erdvę.

— Vadinasi, jūs teigiate, jog tai, kad žvaigždė tampa supernova, yra kažkas, ką taip pat turi suprojektuoti Dievas?

— Tai nėra taip primityvu.

Pauzė.

— Ar žinote, kas atsitiktų Žemei, jei kuri nors netoli esanti žvaigždė taptų supernova?

— Jei mes būtume pakankamai arti, įtariu, jog iškeptume.

Aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje Deilas Raselas propagavo teoriją, kad gyvūnų išnykimo kreidos laikotarpio pabaigoje priežastis buvo netoli esančios supernovos sprogimas.

— Būtent. Jei per pastaruosius kelis milijardus metų kada nors būtų atsiradusi vietinė supernova, jūsų čia nebūtų. Beje, nė vieno iš mūsų nebūtų, nes mūsų pasauliai yra gana arti vienas kito.

— Vadinasi, supernovos negali atsirasti per dažnai ir…

— Teisingai. Tačiau jos taip pat negali atsirasti ir per retai. Būtent supernovų sprogimų sukeltos smūgio bangos sukelia planetų sistemų formavimąsi iš dulkių debesų, supančių kitas žvaigždes. Kitaip sakant, jei netoli jūsų saulės niekada nebūtų buvę jokios supernovos, dešimt planetų, skriejančių aplink saulę, nebūtų susiformavusios.

— Devynios, — pataisiau jį.

— Dešimt, — tvirtai pakartojo Holusas. — Nesiliaukite stebėję.

— Jo akių stiebeliai susiūbavo. — Ar matote keblumą? Kai kurios žvaigždės turėjo virsti supernovomis, kad atsirastų sunkieji elementai, reikalingi formuotis gyvybei, tačiau jei susiformuotų per daug supernovų, jos būtų išnaikinusios užsimezgusią gyvybę. O jei jų atsirastų nepakankamai, būtų labai nedaug planetinių sistemų. Lygiai kaip pagrindinės fizinės konstantos ir anglies rezonansiniai lygiai, ir vėl atrodo, jog supernovų atsiradimo tempas buvo tiksliai parinktas iš labai siauro galimai priimtinų reikšmių diapazono; bet koks žymesnis nukrypimas reikštų visatą be gyvybės ar net be planetų.

Stengiausi tvirčiau atsiremti kojomis į žemę. Suskaudo galvą.

— Tai taip pat galėjo būti atsitiktinis sutapimas, — pareiškiau.

— Tai arba atsitiktinis sutapimas, uždėtas ant kito tokio sutapimo, — atsakė Holusas, — arba sąmoningas projektas. Dar daugiau. Pavyzdžiui, paimkime vandenį. Visos mums žinomos gyvybės formos išsivystė vandenyje, ir visųjų biologiniams procesams reikalingas vanduo. Nors atrodo, jog vanduo yra paprastas cheminis junginys — tik du vandenilio atomai, susijungę su deguonies atomu — iš tiesų tai nepaprasta medžiaga. Kaip žinote, dauguma cheminių junginių vesdami traukiasi, o šildami plečiasi. Vanduo irgi šitaip elgiasi, tačiau tik tol, kol pradeda užšalti. Tada jis elgiasi stulbinamai: vanduo pradeda plėstis, nors vis labiau šąla, ir iš tiesų tampa mažiau tankus nei tada, kai buvo skystis. Žinoma, jog būtent dėl to ledas plūduriuoja, o ne skęsta. Mes esame taip įpratę tai matyti, ar tai būtų ledo kubeliai gėrimo stiklinėje, ar padengusi tvenkinį pluta, kad paprastai net nesusimąstome. Tačiau kitos medžiagos šitaip nesielgia: sušaldytas anglies dvideginis — tai, ką jūs vadinate sausu ledu — skęsta skystame anglies dvideginyje; švino luitas paskęs išlydyto švino katile.

Tačiau vandens ledas plūduriuoja — ir jei jis šitaip nesielgtų, gyvybė būtų neįmanoma. Jei ežerai ir vandenynai užšaltų iš apačios į viršų, už ekvatoriaus juostų nebūtų jokios jūros ar ežerų dugno ekologijos. Tiesą sakant, jei jie pradėtų užšalti, vandens kūnai šaldami sukietėtų ir amžiams tokie išliktų; būtent po ledu tekančio vandens srovė skatina tirpimą pavasarį — štai kodėl ledynai, po kuriais nėra tokių srovių, tūkstantmečius egzistuoja sausumoje šalia skystų ežerų.

Įdėjau euripterido fosiliją atgal į stalčių.

— Sutinku, kad vanduo — nepaprasta medžiaga, tačiau…

Holusas suglaudė akis.

— Tačiau šis keistas plėtimasis prieš užšąlant nėra vienintelė nuostabi vandens terminė savybė. Tiesą sakant, vanduo turi septynis skirtingus terminius parametrus, ir visi jie chemijos pasaulyje yra unikalūs ar beveik unikalūs, ir visi jie yra būtini gyvybei egzistuoti. Tikimybę, kad bet kuris jų įgytų reikšmę, nukrypusią nuo tos, kurią turi, reikia dauginti iš tikimybės, jog ir kitų šešių parametrų reikšmės bus panašiai nukrypusios. Tikimybė, kad vanduo atsitiktinai turėtų šias unikalias termines savybes, yra beveik lygi nuliui.

— Beveik, — pakartojau, tačiau balsas pradėjo tuščiai skambėti net man pačiam.