— Tačiau jau nebėra?
— Teisingai.
— Ką jūs ten radote? — smalsavau. — Subombarduotus griuvėsius?
Galvą užplūdo keistos nežemiškos architektūros, kurią suklaipė, išlydė ir apdegino branduoliniai sprogimai, vizijos.
— Jokių.
— Tai ką tada?
Holusas išskėtė dvi rankas ir išpūtė pilvą.
— Apleistus miestus, kurių dalis buvo nepaprastai seni — tokie seni, kad buvo giliai palaidoti po apnašų sluoksniu.
— Apleistus? — nusistebėjau. — Norite pasakyti, kad jų gyventojai išvyko kažkur kitur?
Tai patvirtindamos forhilnoro akys susilietė.
— Kur?
— Šis klausimas vis dar kelia apmaudą.
— Ar dar ką nors žinote apie kitas protingas būtybes?
— Labai daug. Jos paliko daug reliktų bei istorinių įrašų, o kartais ir palaidotus arba suakmenėjusius kūnus.
— Ir?
— Ir savo egzistavimo pabaigoje visos šios protingų būtybių rūšys buvo maždaug vienodai pažengusios, nė viena jų nebuvo sukūrusi mašinų, kurių veikimo mes nepajėgtume suprasti. Tiesa, stebino kūnų struktūrų įvairovė, nors jie visi buvo — kokią jūs vartojate frazę? — „gyvybė tokia, kokią mes pažįstame”. Visų kūnai turėjo DNR gyvybės formų.
— Tikrai? O jūs ir rydai taip pat turite DNR?
— Taip.
— Nuostabu.
— Galbūt ir ne, — atšovė Holusas. — Mes manome, kad DNR buvo vienintelė molekulė, pajėgi skatinti gyvybę; jokia kita medžiaga neturi savęs pakartojimo, informacijos saugojimo bei suderinamumo savybių. DNR gebėjimas labai stipriai susispausti leidžia jai egzistuoti mikroskopinių ląstelių branduoliuose, nors ištempta kiekviena DNR molekulė yra ilgesnė nei vieno metro.
Linktelėjau.
— Evoliucijos kurse, kurį dėsčiau, mes svarstėme, ar tai gali padaryti kuri nors kita, ne DNR, molekulė; mums nepavyko rasti alternatyvos, kuri nors kiek tiktų šiam tikslui. Ar visų nežemiškųjų DNR pagrindas yra tos pačios keturios medžiagos: adeninas, timinas, guaninas ir citozinas?
— Ar tai šios? — paklausė Holusas.
Staiga jo holoforminis projektorius išspinduliavo į orą keturias žaliai švytinčias chemines formules: c 5H 5N 5C 5H 6N 2O 2C.HNO C 4H 5N 3O
Įdėmiai žiurėjau į jas; jau senokai buvau studijavęs biochemija.
— Hm, taip. Tai šios formulės.
— Tada taip, — atsakė Holusas. — Visur, kur radome DNR, pagrindas yra šios keturios molekulės.
— Tačiau laboratorijoje mes įrodėme, kad galima naudoti ir kitas bazines molekules; mes net sukūrėme dirbtinę DNR, kurioje naudojamos ne keturios, o šešios bazės.
— Abejoju, ar, norint tai pasiekti, buvo reikalinga nepaprasta intervencija, — atšovė Holusas.
— Nežinau, tik spėju, — atsakiau, pagalvodamas apie viską. — Šeši kiti pasauliai, — tariau, bandydamas juos mintyse įsivaizduoti.
Ateivių planetos.
Negyvos planetos.
— Šeši kiti pasauliai, — pakartojau. — Visi apleisti.
— Teisingai.
Ieškojau tinkamo žodžio.
— Tai… baugina.
Holusas dėl to nesiginčijo.
— Orbitoje aplink Sigma Drakonis II, — pasakojo jis, — radome tai, kas buvo panašu į erdvėlaivių laivyną.
— Ar manote, kad įsibrovėliai išnaikino tenykštę gyvybę?
— Ne, — atsakė Holusas. — Buvo akivaizdu, kad erdvėlaivius pagamino tos pačios būtybės, kurios pastatė miestus apačioje esančioje planetoje, o vėliau juos paliko.
— Jie statė kosminius laivus?
— Taip.
— Ir visi paliko planetą?
— Matyt.
— Tačiau nesinaudodami erdvėlaiviais, kuriuos paliko?
— Būtent.
— Tai… paslaptinga.
— Be abejonės.
— O kaip dėl fosilijų šiose planetose? Ar ir jose buvo masiniai išnykimai, sutampantys su mūsiškiais?
Holusas pakrutino savo akių stiebelius.
— Sunku pasakyti; jei būtų lengva išstudijuoti fosilijas, nevykdant mokslinių tyrimų dešimtmečiais ar šimtmečiais, niekada nebūčiau atvykęs pas jus. Tačiau, kiek galime spręsti, ne, nė vienoje iš apleistų planetų nebuvo masinių išnykimų prieš 440, 305, 225,210 ir 65 milijonus metų.
— Ar kurios nors iš šių civilizacijų buvo vienalaikės?
Holusas puikiai mokėjo anglų kalbą, tačiau kartais jam pasitaikydavo nesuprantamų žodžių?
— Atleiskite?
— Ar kuri nors šių civilizacijų gyvavo tuo pat metu kaip ir kažkuri kita?
— Ne. Atrodo, jog seniausioji baigėsi prieš tris milijardus metų; jauniausioje, trečioje Grumbridžo 1618 žvaigždės planetoje, maždaug prieš penkerius tūkstančius metų. Tačiau…
— Taip?
— Tačiau, kaip sakiau, visos protingos gyvybės formos atrodė panašiai išsivysčiusios. Žinoma, architektūriniai stiliai labai skyrėsi. Pavyzdžiui, mūsų inžinieriai išardė orbitinį erdvėlaivį, kurį radome Sigma Drakonis II; jame pritaikyti skirtingi kelių problemų sprendimai palyginti su tais, kuriuos naudojame mes, tačiau erdvėlaivis nebuvo iš esmės daug geresnis — galbūt keliais dešimtmečiais pranokęs tai, ką esame sukūrę. Šitaip buvo visose paliktose planetose: jų gyventojai buvo tik šiek tiek toliau pažengę už rydus ar forhilnorus — ar, beje, už homo sapiens.
— Jūs manote, kad šitaip atsitinka visoms protingoms būtybėms? Jos pasiekia tokį tašką, kai paprasčiausiai palieka savo gimtąsias planetas?
— Būtent, — atsakė Holusas. — Arba kažkas — galbūt pats Dievas — atvyksta ir jas pasiima.
Holuso buvimą smarkiai išreklamavo KOM narių skyrius („Remkite muziejų, pritraukiantį lankytojus iš viso pasaulio — ir net už jo ribų!”), tad pirmąją savaitę po forhilnoro apsilankymo lankytojų skaičius gerokai išaugo. Tačiau kai pasidarė aišku, jog mažai tikėtina, kad kosminis keltas vėl nusileis ir ateivis iš kosmoso vėl vaikščios šaligatviu, pakils laiptais bei pereis vestibiulį, lankytojų minios vėl sumažėjo iki įprasto lygio.
Daugiau nebemačiau KSŽT agentų. Ministras pirmininkas iš tiesų buvo užsukęs į KOM susitikti su Holusu; suprantama, jog Kristina jo apsilankymą pavertė įspūdinga fotosesija. Keli žurnalistai oficialiai paprašė Kretjeno, kad šis užtikrintų, jog ateiviui bus leidžiama neužpuldinėjamam tęsti darbą — būtent to norėjo Kanados žmonės, remiantis Maklyno apklausos duomenimis. Ministras pirmininkas iš tiesų patikino, kad taip ir bus, tačiau aš įtariu, jog KSŽT operatyviniai darbuotojai kažkur tykojo nematomi.
Ketvirtąją Holuso lankymosi Toronte dieną aš su juo vėl buvau saugyklų centro rūsyje įsikūrusioje kolekcijų salėje. Ištraukęs metalinį stalčių, rodžiau Holusui skalūno luitą su puikiai išsilaikiusiu euripteridu. Pavyzdį perkėlėme ant darbastalio, ir Holusas dešine akimi pažvelgė pro smarkiai didinančią lupą, pritvirtintą prie metalinio rėmo, kurios lęšį apšvietė fluorescencinis vamzdelis. Trumpam susimąsčiau apie šio reiškinio fiziką: į padidintą atvaizdą žvelgė imituojama akis, o informacija kažkaip buvo perduodama tikrajam Holusui, skrendančiam orbitoje virš Ekvadoro.
Žinau, žinau, — tikriausiai man nereikėjo kreipti į tai dėmesio. Tačiau, po velnių, po to, kai Holusas apie tai užsiminė, naktimis negalėjau užmigti.
— Iš kur žinote, — galiausiai paklausiau jo, — kad buvo visatos kūrėjas?
Holuso akių stiebeliai išlinko ir pažvelgė į mane.
— Visata buvo aiškiai suprojektuota; o jei yra projektas, turėjo būti ir projektuotojas.
Pajudinau kaktos raumenis, kaip darydavau, kai norėdavau kilstelėti antakius.
— Man ji atrodo atsitiktinė, — paprieštaravau. — Turiu omenyje tai, kad žvaigždės nėra išdėstytos geometrinėmis figūromis.
Читать дальше