Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

— Džiaugiuosi vėl jus matydamas, — tariau.

Nepaisant vakar jo pasakytų žodžių, baiminausi, kad Holusas daugiau niekada nebegrįš.

— „Jei” „ga” „Ii” „ma”, — kreipėsi Holusas, — „aš” „pa” „si” „ro” „dy” „siu” „kas” „dien” „maž” „daug” „šiuo” „me” „tu”.

— Tai bus nuostabu, — atsakiau.

— Tai, jog sužinojau, kad penkių masinių išnykimų datos sutapo visuose trijuose neapgyvendintuose pasauliuose, yra tik mano darbo pradžia, — pareiškė Holusas.

Susimąsčiau dėl jo žodžių, po to linktelėjau. Net sutikus su Holuso hipoteze apie Dievą, vienu metu skirtinguose pasauliuose įvykusios nelaimės byloja, kad jo Dievą buvo ištikusi pagiežos priepuolių serija.

— Noriu ištyrinėti mažiausias evoliucijos eigos, susijusios su masiniais išnykimais, smulkmenas, — tęsė Holusas. — Paviršutiniškai atrodo, kad kiekvienas išnykimas buvo sugalvotas pastūmėti išlikusias gyvybės formas tam tikra kryptimi, tačiau norėčiau tai patvirtinti.

— Na, tada turėtume pradėti tyrinėti fosilijas, išlikusias prieš pat ir tuojau po kiekvieno išnykimo, — patariau.

— Būtent, — sutiko Holusas, energingai švytuodamas savo akių stiebeliais.

— Eime, — pakviečiau.

— Jei norite, kad eičiau kartu, privalote pasiimti projektorių, — perspėjo Holusas.

Linktelėjau, vis dar pratindamasis prie minties, jog Holusas yra per atstumą, ir paėmiau projektorių.

— Jis puikiausiai veiks, jei įsidėsite į kišenę, — pamokė Holusas.

Taip ir padariau, o po to nusivedžiau Holusą į milžinišką paleobiologijos kolekcijų patalpą, kuri yra saugyklų centro rūsyje; kad į ją patektume, neturėjome eiti pro jokias viešas muziejaus sales.

Kolekcijų patalpoje stovėjo daugybė metalinių spintų bei atvirų lentynų su fosilijomis bei gipsiniais gaubtais, dalis kurių dar neatidaryti nuo pat to laiko, kai prieš pusę šimtmečio buvo atgabenti į muziejų. Iš pradžių ištraukiau stalčių su ordoviko periodo žuvų be žandikaulių kaukolėmis. Holusas atsargiai jas apžiūrėjo. Holoforminio prietaiso perduodami jėgų laukai apibrėžė kietosios būsenos sritis, tiksliai atitinkančias tariamas ateivio kūno formas. Eidami siaurais kolekcijų patalpos praėjimais, mes kelis kartus atsitrenkėme vienas į kitą, ir mano rankos kelis kartus palietė Holuso rankas, kai jam perdavinėjau fosilijas. Kai tik perkeltas kūnas prisiliesdavo prie mano odos, pajusdavau elektrostatinį dirginimą. Tai buvo vienintelis ženklas, kad Holuso iš tiesų čia nėra.

Holusui apžiūrinėjant keistas, dideles kaukoles, atsitiktinai pasakiau, kad jos atrodo gana nežemiškai. Atrodo, kad ši pastaba nustebino Holusą.

— „Ma” „ne” „do” „mi” „na”, — tarė jis, — „jū” „sų” „su” „pra” „ti” „mas” „apie” „ne” „že” „miš” „ką” „gy” „vy” „bę”.

— Maniau, kad jūs viską apie ją žinote, — šypsodamasis atsakiau. — Tiesiosios žarnos zondavimas ir taip toliau.

— Mes jau metus stebime jūsų televizijos laidas. Tačiau įtariu, kad turite įdomesnės medžiagos, nei pamatėme.

— Ką jūs matėte?

— Laidą apie nežemišką mokslininką ir jo šeimą.

Truputį pagalvojęs, supratau, ką jis turi omenyje.

— Ak, — tariau, — „Trečias akmuo nuo saulės”. Tai komedija.

— Tai požiūrio reikalas, — atšovė Holusas. — Taip pat mačiau programą, kurioje du federaliniai agentai persekioja ateivius.

— „X failai”, — pasakiau.

Holusas pritardamas palingavo akimis.

— Man ji sukėlė nusivylimą. Laidoje be paliovos kalbama apie ateivius, tačiau jūs jų nesate matę. Labiau pamokanti buvo vaizduojamojo meno laida apie jaunus žmones.

— Pasakykite šiek tiek daugiau, kad suprasčiau, — paprašiau.

— Vienas jų vardu Kartmanas, — paaiškino Holusas.

Nusijuokiau.

— „Pietų parkas”. Stebiuosi, jog pamatę šią laidąjūs nesusikrovėte daiktų ir neišvykote namo. Žinoma, galiu jums parodyti geresnių pavyzdžių.

Apsidairiau aplink. Kolekcijų patalpos gale išvydau mūsų doktorantą, einantį pro krūvas plioceno periodo fosilijų.

— Abdusai! — pašaukiau jį.

— Taip, Tomai, — atsiliepė jis prisiartinęs, tačiau Abduso žvilgsnis buvo įbestas į Holusą, o ne į mane.

— Abdusai, gal galėtum pašokti į vaizdo kasečių nuomos punktą ir paimti man kelis filmus?

Doktorantai buvo naudingi daugeliu požiūriu.

— Paimk kvitą, ir Dana tau grąžins pinigus.

Pageidavimas buvo pakankamai keistas, kad Abdusas būtų liovęsis spoksoti į ateivį.

— Hm. Žinoma, — atsakė jis. — Žinoma.

Pasakiau, ko noriu, ir Abdusas išskubėjo.

Kartu su Holusu iki pusiaudienio apžiūrinėjome ordoviko laikotarpio pavyzdžius, po to patraukėme atgal į mano kabinetą. Įsivaizdavau, kad visoje visatoje intelektui reikia intensyvios medžiagų apykaitos. Tačiau vis tiek baiminausi, jog forhilnorą gali erzinti, kad man reikalinga pietų pertrauka (ir jis bus dar labiau suirzęs, jog nutraukęs darbą beveik nieko nevalgiau). Tačiau jis valgė kartu su manimi — tik, žinoma, Holusas valgė savo pagrindiniame erdvėlaivyje, esančiame orbitoje virš Ekvadoro. Buvo keista stebėti, kaip Holuso įsikūnijimas, kartojantis visus tikro kūno judesius, krovė maistą į valgymo angą — horizontalų griovelį liemens viršuje, išlindusį per plyšį supančiame kūną audekle. Tačiau paties maisto nesimatė, todėl Holusas atrodė kaip nežemiškas Marselis Marso [2] Garsus mimas. , mėgdžiojantis valgymo procesą.

O man reikėjo tikro maisto. Siuzana buvo man įdėjusi skardinę žemuogių ir bananų energinio gėrimo ir porą viščiukų blauzdelių, likusių nuo vakarykštės vakarienės. Vienu mauku išgėriau tirštą gėrimą ir suvalgiau pusę blauzdelės. Būtų buvę geriau, jei būčiau turėjęs kitokio maisto; jaučiausi tarsi pirmykštis žmogus, ateivio akivaizdoje dantimis plėšdamas mėsą nuo kaulų, tačiau, kiek žinojau, Holusas į savo stemplę grūdo gyvus žiurkėnus.

Valgydami abu žiūrėjome Abduso atneštas vaizdajuostes; pasirūpinau, kad švietimo skyrius į mano kabinetą atneštų vaizdo grotuvą su televizoriumi.

Pirmasis filmas buvo „Arena”, originalios „Žvaigždžių kelio” serijos epizodas; sustabdžiau vaizdą, vos tik ekrane pasirodė ponas Špokas.

— Matote? — paklausiau. — Jis ateivis — vulkanas.

— „Jis” „pa” „na” „šus” „į” „žmo” „gų”, — pastebėjo Holusas, kuris vienu metu galėjo valgyti ir kalbėti.

— Atkreipkite dėmesį į ausis.

Holuso akių stiebeliai liovėsi siūbavę.

— Ir dėl to jis ateivis?

— Na, — atsakiau, — žinoma, tai žmogus, vaidinantis šį vaidmenį, tai vyrukas, vardu Leonardas Nimojus. Tačiau taip, ausys turėtų byloti, kad personažas yra ateivis iš kosmoso; šio filmo biudžetas buvo nedidelis. — Trumpam nutilau. — Čia Špokas yra tik pusiau vulkanas, kita jo pusė — žmogus.

— Kaip tai gali būti?

— Jo motina — žmogus, o tėvas — vulkanas.

— Biologiškai tai nelogiška, — atšovė Holusas. — Būtų labiau tikėtina, kad jiems pavyktų sukryžminti braškę su žmogumi; jie bent jau atsirado toje pačioje planetoje.

Nusišypsojau.

— Patikėkite, aš tai žinau. Tačiau luktelkite, šiame epizode yra dar vienas ateivis.

Pagreitintai persukau juostą ir vėl nuspaudžiau vaizdo mygtuką.

— Tai Gomas, — paaiškinau, rodydamas į beuodegį žalią roplį su sudėtinėmis akimis, dėvintį auksinę tuniką. — Jis yra kito žvaigždėlaivio kapitonas. Neblogai sugalvota, ką?