Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Keli žmonės pro muziejaus vestibiulį su stiklinėmis durimis išskubėjo į lauką, kad pamatytų iškeliaujantį erdvėlaivį.

— Niekaip negalite manęs priversti ką nors daryti, — tęsė Holusas, — ir nepajėgsite manęs fiziškai sužaloti. Nenoriu būti storžievis, tačiau kontaktai tarp žmonių ir mano rasės vyks pagal mūsų, o ne jūsų sąlygas.

Iš mano rankoje laikomo daugiasienio pasigirdo dvitonis pyptelėjimas, Holuso projekcija akimirksniu supleveno ir išnyko.

— Be abejonių, privalote atiduoti šį daiktą, — pareiškė baltaodis agentas.

Pajutau savyje adrenalino antplūdį.

— Atleiskite, — tariau, — tačiau matėte, kaip Holusas padavė jį man. Nemanau, kad galėtumėte reikšti kokias nors pretenzijas į šį daiktą.

— Tačiau tai yra nežemiškosios civilizacijos artefaktas, — spyriojosi juodaodis KSŽT agentas.

— Na ir kas? — atšoviau.

— Na, turiu omenyje tai, kad jis privalo patekti į oficialias rankas.

— Aš taip pat dirbu vyriausybei, — įžūliai atkirtau.

— Noriu pasakyti, kad daiktas turi būti patikimose rankose.

— Kodėl?

— Na, hm, todėl.

Net mano šešiamečio sūnaus argumentas „todėl” man nėra priimtinas; neketinau su juo sutikti ir dabar.

— Negaliu šio daikto perduoti jums — girdėjote, kaip Holusas sakė, kad jis gali sprogti. Manau, jog Holusas gana aiškiai pareiškė, kaip vyks bendravimas — ir jums, ponai, čia neskirtas joks vaidmuo. Taigi, — pažvelgiau į baltaodį vyruką, kuris kalbėjo su prancūzišku akcentu, — tariu jums adieu.

Viskas prasidėjo prieš aštuonis mėnesius, kai ėmiau kosėti.

Nekreipiau į tai dėmesio. Tarsi idiotas nekreipiau dėmesio į akivaizdžius požymius.

Esu mokslininkas. Turėjau būti nuovokesnis.

Tačiau pasakiau sau, kad čia tik dulkėtos mano darbo aplinkos poveikis. Akmenines apnašas ant fosilijų mes valome stomatologiniais grąžtais. Žinoma, tai darydami dėvime kaukes — dažniausiai (taip pat prisimename, jog reikia užsidėti apsauginius akinius — dažniausiai). Tačiau, nepaisant ventiliacijos sistemos, mūsų ore yra daug smulkių akmens dulkelių; jos nusėda ant knygų bei popierių ir nenaudojamų įrengimų.

Be to, pirmą kartą kosulį pastebėjau per alinantį praėjusių metų rugpjūčio karštį; virš Toronto tvyrojo smogas, ir buvo skelbiami perspėjimai dėl oro kokybės. Pamaniau, kad kosulys galbūt liausis, kai išvyksime iš miesto į savo kotedžą. Taip lyg ir buvo.

Tačiau kai vėl grįžome į pietus, vėl pradėjau kosėti. Vis tiek nelabai kreipiau į tai dėmesį.

Kol pasirodė kraujas.

Visiškai nedaug.

Kai šnypšdavausi nosį, žiemą gana dažnai gleivėse būdavo kraujo. Tai dėl sauso oro. Vėliau buvo šutni Toronto vasara. Ir aš iššnypšdavau ne gleives; tai buvo skrepliai, kylantys iš krūtinės gelmių, liežuvio galiuku varomi gomuriu ir patenkantys į popierinę nosinaitę, kad jais būtų atsikratyta.

Skrepliai su kraujo taškeliais.

Tai pastebėjau, tačiau porą savaičių nieko panašaus nepasikartojo. Tad daugiau apie tai negalvojau.

Kol vėl pasikartojo rugsėjo gale.

Jei būčiau buvęs dėmesingesnis, būčiau pastebėjęs, kad kosulys darosi nepaliaujamas. Esu paleontologijos skyriaus vadovas; manau, jog turėjau kažką daryti, privalėjau pasiskųsti pastatų priežiūros tarnybos vyrukams, kad oras sausas, kad skraido mineralų dulkės.

Antrą kartą mano skrepliuose buvo daug kraujo.

O kitą dieną dar daugiau.

Ir dar kitą dieną.

Tad galiausiai užsirašiau pas gydytoją Nogučį.

Holuso atvaizdas išvyko maždaug 4:00 po pietų; paprastai aš dirbdavau iki 5:00, tad grįžau — tiksliau būtų pasakyti nusvirduliavau — į savo kabinetą ir kelias minutes sėdėjau priblokštas. Mano telefonas skambėjo be paliovos, tad jį išjungiau; atrodė, jog viso pasaulio žiniasklaidos atstovai norėjo pasikalbėti su manimi — žmogumi, kuris pabendravo su ateiviu iš kosmoso be pašalinių. Liepiau Danai, skyriaus asistentei, visus skambučius peradresuoti į daktarės Dorati kabinetą. Kristina bendraudama su spauda jausis savo stichijoje. Tada įsijungiau kompiuterį ir pradėjau rašyti pastabas. Suvokiau, jog visa, ką pamačiau ir sužinojau, turi būti užfiksuota. Gal valandą įnirtingai maigiau klavišus, po to per personalo įėjimą išėjau iš KOM.

Lauke buvo susirinkusi didžiulė minia, tačiau, laimei, visi žmonės buvo prie pagrindinio įėjimo, už pusės kvartalo. Trumpai apsidairiau, ar neliko erdvėlaivio nusileidimo ženklų; nieko nesimatė. Tada betono laiptais nuskubėjau į metro Muziejaus stotį sujos pykinančiai geltonomis sienų plytelėmis.

Per spūsties valandą dauguma žmonių traukia į šiaurę, į priemiesčius. Aš kaip paprastai keliavau į pietus važiuojančiu traukiniu išilgai Universiteto alėja, žiedu aplink Sąjungos stotį ir po to Jongi linija iki pat Šiaurinio Jorko centro; tai nebuvo pats tiesiausias maršrutas, už tai visą kelią galėdavau sėdėti. Žinoma, mano sveikatos būklė buvo akivaizdi, todėl žmonės dažnai man siūlydavo atsisėsti. Tačiau kitaip nei Blanša Diubua [1] Užuomina į T. Viljamso pjesės „Geismų tramvajus” personažą. , aš buvau linkęs nepriklausyti nuo kitų žmonių malonės. Kaip paprastai savo portfelyje vežiausi „Zip” diską su darbinėmis bylomis ir kelis straipsnių signalinius egzempliorius, kuriuos ketinau perskaityti. Tačiau nepajėgiau susikaupti.

Ateivis iš kosmoso atvyko į Torontą. Tikras ateivis.

Tai buvo neįtikėtina.

Apie tai galvojau visas keturiasdešimt penkias minutes važiuodamas metro. Žiūrėdamas į milijonus mane supančių veidų — visų spalvų, rasių bei įvairiausio amžiaus — į mozaiką, kuri yra Torontas, mąsčiau apie tai, kokį poveikį šiandienos įvykiai padarys žmonijos istorijai. Spėliojau, kuris — Ragubiras ar aš — galiausiai būsime paminėti enciklopedijų straipsniuose; ateivis iš kosmoso atvyko susitikti su manimi, tačiau iš tiesųjo pirmasis pokalbis (padariau pertrauką, kad pažiūrėčiau stebėjimo kameros vaizdajuostę) įvyko su Ragubiru Singu.

Sąjungos stotyje iš metro plūstelėjo didelis būrys žmonių, ir dar daugiau jų išlipo Biuro stotyje. Kai traukinys atvažiavo į Šiaurinio Jorko centro — priešpaskutinę linijos — stotį, sėdimų vietų pakako visiems norintiems, tačiau kaip visada kai kurie keleiviai, didžiąją kelio dalį iškentę stovėdami, su panieka žvelgė į tuščias sėdynes, tarsi tie, kuriems pavyko rasti vietą priglausti savo užpakaliui, būtų buvę silpnesnės veislės.

Išėjau iš metro. Mano stotyje sienos buvo išklotos baltomis plytelėmis, ir skrandį tai dirgino mažiau nei Muziejaus stotis. Kai gimiau, Šiaurinis Jorkas buvo gyvenvietė, vėliau jis tapo miesteliu, dar vėliau savarankišku miestu ir galiausiai Hariso vyriausybės įsaku kartu su kitais miestais-palydovais bei priemiesčiais buvo įtrauktas į išplėstas didžiojo Toronto valdas. Nuo Šiaurinio Jorko centro stoties iki mūsų namo Elerslyje reikia eiti keturis kvartalus — du į vakarus ir du į šiaurę. Prie namų jau kalėsi krokai, ir dienos darėsi pastebimai ilgesnės.

Kaip paprastai Siuzana, kuri dirbo buhaltere „Šepardo ir Leslio” bendrovėje, į namus grįžo pirma; ji paėmė Rikį iš prailgintos dienos grupės ir pradėjo ruošti vakarienę.

Siuzanos mergautinė pavardė — Kovalska; jos tėvai į Torontą atvyko iš Lenkijos netrukus po Antrojo pasaulinio karo iš perkeltų asmenų stovyklos. Ji buvo rudakė, išsikišusiais skruostikauliais, nediduke nosimi, o tarp dviejų priekinių dantų buvo mielas tarpelis. Kai mes susipažinome, Siuzanos plaukai buvo kaštoniniai, ir šią spalvąji išsaugojo naudodama „Miss Clairol” dažus. Septintajame dešimtmetyje mes abu žavėjomės grupe „Mamas and Papas”, Saimonu ir Garfunkeliu bei Piteriu, Polu ir Meri, šiandien mes abu klausomės naujojo kantri stiliaus dainininkių, pavyzdžiui, Dynos Karter, Martinos MakBraid ir Šanios Tvein; kai įėjau pro duris, iš radijo imtuvo sklido naujausia Šanios daina.