Robert Sawyer - Skaičiuojantis Dievas

Rotondos dešinėje kadaise buvo mūsų apraudota Geologijos galerija, tačiau dabar tenai įsikūrė suvenyrų parduotuvės ir „Druksio” užkandinė — tai tik kelios aukos, kurias Kristinos Dorati administracija padarė, kad KOM taptų „traukos vieta”.

Taigi padaras sparčiai nusigavo į tolimąjį rotondos kraštą tarp leidimų stalo ir narių aptarnavimo langelio. Vėl priminsiu, kad ir šio epizodo nemačiau tiesiogiai, tačiau viską užfiksavo stebėjimo kamera, kas yra gerai, nes kitaip niekas nebūtų patikėjęs. Ateivis prisigretino prie apsaugos darbuotojo mėlynu švarkeliu — Ragubiro, panašaus į mešką, tačiau geraširdžio sikho, kuris KOM dirbo nuo neatmenamų laikų — ir nepriekaištinga anglų kalba tarė:

— Atleiskite, norėčiau susitikti su paleontologu.

Ragubiro rudos akys išsiplėtė, tačiau netrukus jis atsipalaidavo. Vėliau Ragubiras pasakojo, jog pamanė, kad tai pokštas. Toronte statoma daug filmų, nemažai iš jų mokslinės fantastikos TV serialų, tarp jų „Džino Rodenberio Žemė: paskutinis konfliktas”, „Rėjaus Bredberio teatras” ir vėl atgaivinta „Sutemų zona”. Ragubiras pamanė, jog tai filmo kostiumą dėvintis vyrukas arba koks nors elektronikos valdomas rekvizitas.

— Kokio paleontologo? — bejausmiu balsu paklausė jis, įsitraukdamas į pokštą.

Sferinis ateivio liemuo susvyravo:

— Tikėčiausi malonaus.

Vaizdajuostėje matyti, kaip Ragubiras nesėkmingai bando paslėpti šypsnį.

— Turiu omenyje tai, ar jūs norite susitikti su bestuburių gyvūnų, ar su stuburinių.

— Ar ne visi jūsų paleontologai žmonės? — paklausė ateivis. Jis labai keistai kalbėjo, tačiau apie tai vėliau. — Tad ar jie visi neturėtų būti stuburiniai?

Prisiekiu, visa tai įrašyta vaizdajuostėje.

— Žinoma, visi jie — žmonės, — atsakė Ragubiras. Aplink juos susibūrė nedidelė muziejaus lankytojų grupelė ir, nors kamera to neparodė, matyt, nemažai žmonių žvelgė žemyn į poliruotas marmurines rotondos grindis iš vienu aukštu aukščiau esančių vidinių balkonų.

— Tačiau vieni specializuojasi stuburinių fosilijose, o kiti bestuburių.

— Ak, — suprato ateivis. — Man toks suskirstymas atrodo dirbtinis. Tiks bet kuris.

Ragubiras pakėlė telefono ragelį ir surinko mano numerį. Saugyklų centre, pasislėpusiame už bauginančios naujosios bendrovės „Inco” Žemės mokslų parodos — Kristinos KOM vizijos kvintesencijos, pakėliau telefono ragelį.

— Džerichas, — tariau į ragelį.

— Daktare Džerichai, — pasigirdo savitu akcentu kalbančio Ragubiro balsas. — Čia kažkas nori su jumis susitikti.

Suprantama, susitikti su paleontologu yra kur kas paprasčiau nei su „Fortune 500” sąraše esančios bendrovės vadovu; žinoma, mes norėtume, kad jūs susitartumėte iš anksto, tačiau esame valstybės tarnautojai — dirbame mokesčių mokėtojams. Tačiau vis tiek paklausiau:

— Kas jis?

Ragubiras trumpam nutilo.

— Manau, jog būtų geriau jums pačiam ateiti ir pasižiūrėti, daktare Džerichai.

Ką gi, trojodono kaukolė, kurią man iš Tirelio atsiuntė Filas Kiuri, kantriai laukė septyniasdešimt milijonų metų; tad galės dar truputį palaukti.

— Netrukus būsiu.

Išėjau iš kabineto ir pro „Inco” galeriją pasukau lifto link. Dieve, kaip aš nekenčiu šios nesąmonės su sienose nupieštomis karikatūromis, milžinišku dirbtiniu ugnikalniu ir drebančiomis grindimis. Perėjau Kurelio galeriją, atsidūriau rotondoje ir…

Ir…

Jėzau.

Jėzau Kristau.

Sustingau vietoje.

Ragubiras gal ir nežino, kuo skiriasi tikras kūnas ir kraujas nuo guminio kostiumo, tačiau aš žinau. Kantriai stovintis prie lankytojų stalo padaras, be jokios abejonės, buvo biologinė būtybė. Man nekilo jokių klausimų. Tai buvo gyvybės forma…

Ir…

Ir aš tyrinėjau gyvybę Žemėje nuo pat jos atsiradimo. Dažnai teko matyti fosilijas, kurios buvo nauja rūšis arba gentis, tačiau dar nebuvau matęs didelio gyvūno, kuris būtų visiškai naujo tipo atstovas.

Iki šiol.

Būtybė tikrai buvo gyvybės forma ir jokių abejonių nekėlė tai, kad ji atsirado ne Žemėje.

Anksčiau sakiau, kad ateivis buvo panašus į didelį vorą; būtent taip apibūdino svečią iš kosmoso ant šaligatvio jį sutikę žmonės. Tačiau būtybė buvo sudėtingesnė. Nors paviršutiniškai ateivis buvo panašus į voragyvį, akivaizdu, kad jis turi vidinius griaučius. Jo galūnių pūpsančius raumenis dengė pilna pūslelių oda; tačiau galūnės nebuvo ištįsusios artropodo kojos.

Kiekvienas šiuolaikinis Žemės stuburinis turi keturias galūnes (arba, kaip gyvatės ir banginiai, išsivystė iš gyvių, kurie neturėjo galūnių), o kiekviena galūnė baigiasi ne daugiau kaip penkiais pirštais. Buvo akivaizdu, jog šios būtybės protėviai kilę kitame vandenyne, esančiame kitame pasaulyje: ji turėjo aštuonias galūnes, išdėstytas spinduliais apie centrinį kūną, ir dvi iš jų išsivystė, kad tarnautų kaip rankos, kurios baigėsi šešiais, sujungtais po tris, pirštais.

Mano širdis ėmė daužytis ir vos begalėjau kvėpuoti.

Ateivis iš kosmoso.

Ir, be abejonės, protingas ateivis. Sferinį būtybės kūną dengė drabužiai — tai buvo viena ryškiai mėlyno audeklo atraiža, kelis kartus apvyniota aplink liemenį. Kiekvienas apsukimas ėjo tarp dviejų skirtingų galūnių, leisdamas joms kyšoti. Audeklas tarp rankų buvo susegtas disku su brangakmeniu. Man niekada nepatiko ryšėti kaklaraištį, tačiau įgudau juos užsirišti nežiūrėdamas į veidrodį; matyt, ir ateiviui visiškai nebuvo sunku kiekvieną rytą susisukti į audeklą.

Be to, iš plyšių audekle styrojo du ploni čiuptuvėliai, besibaigiantys kažkuo panašiu į akis — mirguliuojančiais rutulėliais, kurių kiekvienas buvo padengtas iš pažiūros kietu kristališku apvalkalu. Šie stiebeliai iš lėto judėjo pirmyn ar atgal, tai suartėdami, tai nutoldami. Spėliojau, kaip būtybė gali suvokti erdvę, jei atstumas tarp jos akių obuolių nėra pastovus.

Atrodo, jog ateivio nė kiek negąsdinau nei aš, nei kiti rotondoje buvę žmonės, nors jo liemuo šiek tiek kilojosi aukštyn bei žemyn, ir aš vyliausi, jog tai nėra agresyvumo demonstravimas. Iš tiesų šis lėtas liemens kilojimasis aukštyn ir žemyn, kai šešios kojos tai sulinkdavo, tai atsipalaiduodavo, o akių stiebeliai tai suartėdavo, tai nutoldavo, savotiškai hipnotizavo. Dar nebuvau matęs nežemiškojo svečio vaizdajuostėje užfiksuoto pokalbio su Ragubiru, tad pagalvojau, kad šis šokis galbūt yra bandymas užmegzti kontaktą kūno judesių kalba. Pagalvojau, ar nevertėtų ir man palankstyti kojas per kelius ir gal net atlikti triuką, kurį daugiau nei prieš keturiasdešimt metų išmokau vasaros stovykloje, — pažvairuoti akimis. Tačiau į mus abu buvo nukreiptos sekimo kameros, ir jei aš suklysiu, per visame pasaulyje transliuojamas naujienų programas atrodysiu idiotiškai. Bet privalėjau kažką pabandyti, tad sveikindamasis pakėliau dešinę ranką.

Būtybė akimirksniu pakartojo šį gestą sulenkdama ranką per vieną iš sąnarių ir išskėsdama jos gale esančius šešis pirštus. Ir tada atsitiko kažkas neįtikėtina. Dviejose labiausiai atsikišusiose į priekį kojose atsivėrė vertikalūs plyšiai, iš kairiojo plyšio pasigirdo skiemuo „svei”, o iš dešiniojo truputį gilesniu balsu — „ki”.

Man atvipo žandikaulis, o truputį vėliau nusviro ranka.

Atvykėlis ir toliau siūbavo liemeniu bei akimis. Jis vėl pabandė kalbėti, iš kairės priekinės kojos pasigirdo skiemuo „bon ”, o iš dešinės — „jour”.

Jo spėjimas buvo logiškas. Dauguma užrašų muziejuje buvo dviem kalbomis: anglų ir prancūzų. Negalėdamas patikėti palingavau galva, po to prasižiojau kažką pasakyti — tačiau nesumojau ką, — ir užsičiaupiau, kai būtybė vėl prabilo. Skiemenys lakstė tarp kairės ir dešinės burnų tarsi stalo teniso kamuoliukas: „auf’, „wie”, „der”, „sehen”.