Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Jūs nė nenutuokiat, kaip mano makaulė užgrūsta sumanymais nykti iš čia. Tikra nelaimė, kad Pemė mane demaskavo autobusų stotyje, dabar ten tik ir laukia, kada vėl atkišiu nosį. Galimas daiktas, jie įsitaisė kokį sumautą signalizacijos mygtuką — „Vernono atveju“. Prijungė jį, matyt, prie Veinės Gjuri šiknos. Arba Gusenso dziubo, pavyzdžiui. Tai reiškia, kad turėsiu trenktis valstijas jungiančiais greitkeliais, galbūt gaudyti sunkvežimį iš Surinamo arba tokį vairuotoją, kuris nežiūri žinių — aklą ir kurčią vairuotoją. Pasiklausius Pemės, tokių — begalė.

Kai iki dangaus pasikėlusi saulė juodai įsišviečia, į mugę atsibasto daugiau žmonių. Plika akim matyti, kaip iš paskutiniųjų stengiasi neatrodyti nustekenti ir rūškani. Ir be džiaugsmo ragaišių miestas šiomis dienomis išėjęs iš veido ir per velėną neperlipęs. Reikia pripažinti, kad dėl pirkinių jie nespirga. Visi laikosi nuo džiaugsmo pyragėlių saugiu atstumu. Arba, spėju, nuo manęs. Misteris Lečiuga antai, — prie prizų palapinės, — pardavinėjantis loterijos bilietus, net savo prekystalį nuo manęs nusuka. Neilgai trukus pasirodo ir Lolis su mano močia. Iš tikrųjų tai jųdviejų dar nesimato, bet jau girdisi kažkur skambantis mamelės Berto Bakarako diskas. Ta muzika išsklaido niūrumą tarytum plautį rentgeno strėlė. Bybį dedu, kad daugiau niekas neleistų disko tokių patarškų, kurie traukia: „Gyvenu aš dėl kažko didingo“. Apšviesk ir apsaugok nuo to sukratyto ir pursloto saldybių bizalo, kurį mėgsta mano mamelė. Tipiškas smaukinys talalinių, su kuriom jie visi, girdi, suaugę. Dar tais laikais, kai nė viena melodija neįsivaizduota be trimitų, iš kurių garsas sklisdavo visai kaip iš subinės.

— Sveikutis, Bobi, sveikute, Margaret! — išplevena motušė iš naujojo Lolio išsinuomoto automobilio, vilkėdama languota palaidine, kuri neuždengia jos gelbėjimosi ratų. Atrodo, mamelė jau baigė gedėti. Užsidėjusi ji ir švytinčius rausvus saulės akinius. Tik supisto pudelio ant rankų betrūksta, garbės žodis. Motulės šikinėj jau nebeliko vakuumo, siurbdavusio plaukelius į garbanų šalmą, dabar mamelė plaikstos nežabotai palaidais plaukais.

Lolis atsibasto iki mano prekystalio ir baksteli į džiaugsmo pyragėlį.

— Balti pyragai?

— Keturi penkiasdešimt kol kas, — sakau.

— Nelabai įtikinamos šių pyragėlių šypsenos. Nagi, Verni, susidėk tuos pinigų maišus į kišenę. Čia juk ne vieninteliai pyragėliai pasaulyje, pats supranti.

„Ačiū, kad krušate“, — noriu pasakyti, bet nesakau. Be reikalo, geriau pagalvojus, — vien dėl to, kaip perveria mane akių špagom.

— Daili kamža, — prunkšteli per petį Lolis, tęsdamas lengvą pasivaikščiojimą.

Mamelė lieka jam už nugaros.

— Nesustok, Lolitai. Susitiksim prie spirgučių.

Permetusi akimis minią, mamelė prie manęs prisėlina kaip šnipė.

— Vernonai, ar tau viskas gerai?

Tai mano ankstesnioji mamelė. Šiluma užlieja prieš mano valią.

— Atrodo, — šiose vietose taip atsakoma, kai norima pasakyti „ne“.

Ji nesiliauja krapštinėtis apie mano apykaklę.

— Ką gi, jei tu įsitikinęs... Aš tenoriu, kad būtum laimingas, — šiose vietose taip sakoma, kai norima pasakyti „o man nusišvilpt“.

— Jeigu tik susirastum darbą, — sako ji, — ir užkaltum šiek tiek pinigėlių, viskas vėl būtų liuks. Žinau: liuks būtų, — suspaudžia man delną.

— Su Eulalijum pašonėj, mam? Atsiprašau...

— Na jau, nenorėk iš manęs atimti to trupinio laimės, po visų tų įvykių! Visada liepei man būti nepriklausomai — ką gi, štai dabar aš ir teigiu savo individualybę kaip moteris.

— Po viso to, kiek jis man pridirbo?

— Po viso to, kiek jis tau pridirbo? O kiek tu man pridirbai? Lolis kažkuo ypatingas, aš tai žinau. Moterys tokius dalykus išmano. Jis jau papasakojo man apie vieną neįtikėtiną investicinę bendrovę: pelnas — devyniasdešimt procentų, ir iš esmės garantuota. Štai tiek jie siūlo, ir tai Lolis atskleidė man, ne Leonai ir ne kam nors kitam.

— Kurgi ne, lyg mes turėtume pinigų investicijoms.

— Na, aš galiu panaudoti dar vieną paskolą. Girdi — devyniasdešimt procentų!

— Drauge su tuo spekuliantu?

— Ak, mažuli, tu pavydi, — ji paseilėja pirštus ir nutrina įsivaizduojamą dėmę nuo mano skruosto. — Pats žinai, tave myliu labiausiai... siaube tu mano, aš norėjau pasakyt...

— Suprantu, mam, — netgi žmogžudžius.

— Labutis, Glorija, labutis, Klitusai! — atsisveikindama nukerta bučiniu ir kulniuoja rytų pusėn link kitų prekylenčių, per dulkes tempdamasi mano sielą. Ką supisti gamtos dėsniai apie tai byloja, manęs neklauskit. Jei esi kada matęs šiaurės elnius ar baltąsias meškas per televizorių, tai tiesiog nutuoki, kad ne dėl savo neraliuotų mylimųjų jie tai šėlsta, tai liūdi.

Paskui susivokiu, kad mano prakeikta širdis vis tiek nustoja varinėti kraują. Pertraukėlė supistuose kraujotakos takeliuose — visuose iki vieno, velniai rautų. Bematant krisiu supistai negyvas: mažiau nei per dešimt pėdų žingsniuoja misis Figuera, Teilorės motina. O Dievuli! — ji taip pat gražuolė. Šešėlis, krintantis nuo džinsų juosmens ant pilvo, byloja, kad tarp jų — ištisos erdvės. Misis Figueros džinsus prilaiko jos sėdmenų linkis. Nepalyginsi su mano močia, kuriai vos ne supistų kareiviškų pakinktų reikia. It šiknos skylė virpčioja mano srėbtuvė, besistengdama išstenėti ką nors kieto, — kad laimėčiau jos palankumą, kad apdovanotų Teilorės numeriu. Tada pastebiu savo supistą choristo kamžą. Kai vėl pakeliu akis į misis Figuerą, prie jos jau prisistatęs mėsinės kirpėjas. Braunasi atsipūtęs per žioplių minią link pakylos su alumi, išsipuošęs tarsi į supistas pakasynas ar kokį galą.

Praeidamas bumbteli į mano prekystalį.

— Dovanokit, panele, — burbteli.

Misis Figueros juokas mane galutinai pribaigia. Paskui ji dingsta. Kirpėjas sugauna kažkokio senioko už alaus prekystalio žvilgsnį.

— Renku būrį, — šūkteli. — Padėsime Gjuriams surasti tą šaudyklę. Jei sudomino, Klitai, išvarome maždaug po valandos.

— Kur renkamės?

— Mėsos kombinate. Pasiimk vaikus, po medžioklės ant grotelių čirškinsim mėsą. Praminsim brydę per Kyterynę. Žmonės kalba, kad mokytojas Naklzas, kol jam nepasimaišė, užsiminė kažką apie šautuvą toje vietoje.

Aliarmas! Man trūks plyš reikia į Kyterynę. Akys naršo po mugę — pro kurį langą man čia iššokus? — bet viso labo tematau Lolio, mamelės ir prakeikto pastoriaus pavidalų portjeras. Paskui vis tiek spoksau į juos, bybiai rautų: su Bete Pričard, be Betės Pričard; prie Leonos šampano prekystalio, toliau nuo Leonos šampano prekystalio. Virpčioju karštyje nuo šaltuko valandą, paskui dar vieną. Kiekvienas tįstančio šešėlio colis — dar vienas žingsnelis mano kapo duobės link. Betė pasitinka atkilusią Džordžetę Porkomi, jiedvi pražingsniuoja pro mano prekystalį.

— Tik pažvelk, kas per pasyvumas, — sušnabžda Džordžą. — Galvą guldau, kad prisišauks bėdą, jei ir toliau bus toks pasyvus.

— Aš suprantu, panašiai kaip tas, hmm... meksikiukas...

Džordžą stabtelėjusi dar priduria.

— Viską įvertinus, pasyvumas čia — ne tas žodis, brangute.

— Aš suprantu...

Atsipūsti galiu tik pasirodžius Pemei. Ji pataršo man plaukus ir įbruka Twinkie batonėlį. Galiausiai antrą valandą pastorius su Lečiuga įlenda į prizų palapinę.