Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Galiu dar pabūti, Berni? — sako, suglausdama kojas.

— Ššš! Ir šiaip jau aš visai ne Bėrais, nepezėk.

— Bernis tu ar koks panašus galas, tu — Bernis ar koks panašus galas.

— Paklausyk, negi negaliu tavęs kai ko paprašyt? Negi negalim susitikti kitą kartą?

— Jei tu rimtai, jei iš rimtųjų rimtai, — galbūt. Kada maždaug?

— Hmm, nežinau, tiesiog kada nors, kitą kartą ar kada ten.

— Duodi žodį?

— A-ha, duodu.

Pajuntu, kaip Elos kvėpavimas plakasi man į veidą, vaisinės gaivos kvapas, įkaitęs ir sodrus it šlapimas. Atsuku nugarą, duodamas suprasti, kad ropotų šalin, bet ji nesijudina. Spokso, aiškus daiktas.

— Po galais, kas dar ? — grįžteliu.

Ela vos vos šypteli.

— Aš tave myliu, Berni.

Tada, tuksėdama plastmasiniais sandalais ir šmaukšėdama melsva suknute, pranyksta. Trys valandos penkios minutės. Akys automatiškai pastebi, kada ateina sušikčiausių išbandymų metas, — jei kartais nebuvote pastebėję.

— Gerai, būry, stojam čionai! — rėkia moteriškė. — Pirmoji iš grupėms paskirtų užduočių. Užduotis raudoniesiems, tiktai raudonųjų užduotis.

— Vyručiai, tenai nelįskite, — tolumoje girdėti Tairio Lasyno balsas. — Ten sena anglių šachta, geriau nesiartinkit prie jos.

Palengvėjimo banga nusirita manim, kai Tairis atbaido ieškotojus nuo slaptavietės. Tuomet atsklinda dar vienas balsų kratinys.

— Todai, — kalba moteriškė, — juk sakiau tau nueiti dar prieš iškeliaujant iš mėsinės. Lįsk kur į krūmus, nieks nematys.

Jai už nugaros kažkas idiotiškai cypteli, tada moteriškė:

— Šioje vietoje tu nieko nesurasi, čia tau ne aveniu, jei dar nepastebėjai.

Mūsų mieste nėra jokio supisto aveniu, be kita ko. Atkreipkit dėmesį, kaip aplinkui trainiojantis žurnalistams žmoneliai į savo kalbą visados prikaišioja visokių pasipūtėliškų žodžių. Susigraibys pirmą pasitaikiusį supistą žodį, kaip tas „aveniu“ ar dar kas.

— Varyk prie tų unitazų, va tenai, — kvykteli kažkoks mulkis suvaidintu mergiotišku balseliu.

— Ei, tikrai, — pritaria moteriškė, — kažkur netoliese mačiau keletą unitazų — gal prie jų tu išdrįsi.

— Palaukit! — stabdo juos Ela Bušard. — Kur šūdpuodžiai, jūs geriau nedarykit, — gyvatės ten snaudžia!

— O Dieve mano, — surypuoja poniutė. — Todai, palauk! Aš einu su tavim.

Jie traškinasi per krūmus link mano lindynės. Atsistoju nuo žemės ir pakeliu dviratį, lyg niekur nieko, lyg šaldytų produktų skyriuj krautuvėlėje ar kur.

— Tai psichas! — pareiškia vaikigalis.

— Ššš, Todai, nebūk kvailiukas, — tildo dama. Ji kreipiasi į mane. — Kažin ar aš užsirašiusi tavo vardą: „Bar-B-Chew klėtis“ tau paskyrė komandos spalvą?

— E, žalią, — sakau.

— Žalia negali būti, turi būti viena iš „Klėties“ emblemos spalvų, — moteriškė išsitraukia telefoną. — Paskambinsiu misis Gjuri ir patikrinsiu sąrašą... Beje, kuo tu vardu?

— Ė... Bredas Pričardas.

— Bredas Pričardas ? Bet pas mus jau yra Bredas Pričardas...

Brūzgynai mėmiškai sušnara, tarytum šuo ėstų salotas, tada į proskyną ant pirštų galų ištipena Bredas su parduotuvės maišeliais aprištais Timberland kerziniais. Nosimi jis debesis siekia.

— Novatortiška: nusikaltėlis ieško savo paties ginklo.

— Veine? — sako moteriškė į telefoną. — Regis, mums reikia, kad paasistuotum.

Šoku ant dviračio ir iš visų jėgų užgulu pedalus. Purvas trykšteli į proskyną.

Kai lekiu tolyn, lekiu kaip pats neraliuočiausias vėjas, tarp mergaičių kikenimo ir kameros diržų barškėjimo įsiterpia Bredas Pričardas, mėgdžiojantis bukos mergiūkštės balselį: „Ei, Berni... Nori pamatyti mano pietų ašigalį?“

Rūkstu į miestą kaip devyni tornadai. Viena vienintelė galima pasirinktis — daužtis į supistą kelionę. Ant karštųjų. Trenkiu dviratį į žemę priešais bankomatą Gjurių gatvėj. Aš myliu savo dviratį, bet šveičiu jį bybiop. Nėra tai superdviratis, bet užtat tvirtas, kadaise priklausęs mano šauniajam seneliui, kadų kadais, kai mieste tebuvo du keliai. Trenkiu jį į žemę. Panašų suraitytą šūdą gyvenimas laiko atsargoje ir tau pačiam, — garantuotai.

Kišu kortelę į bankomatą ir suspaudau kodą — 6768. Širdis nuslysta į kulnus laukiant, kol įsižiebs babūnėlės vejapjovės fondo skaičiai. Po devynerių metų į ekraną iššoka žinutė: „Likutis: 2,41 $“.

dešimtas

Neturiu kitos išeities, kaip tik dumti namo ir sugraibęs ką nors užstatyti arba iškišti. Namus pasiekiu po keturių, trokšdamas, kad juose nieko nebūtų. Nieko nebūtų: o taip, žinoma. Prie namų stovi Lolio išsinuomotas automobilis. Kaip vaiduoklis prasikošiu pro virtuvės duris. Iš pradžių viduje nė gyvos dvasios. Paskui — beldimas į priešakines duris. Kvepalų damba griūva koridoriun. Aš nustėrstu.

— Ššš, Vernonai, aš prieisiu prie durų, — it žiurkėnas nulapnoja kilimu mamelė.

— Do-rise? — virtuvės durys atsiveria man už nugaros ir, šiaušdamasi plaukus, įplaukia Leoną.

— Ššš, Lolis miegai — sušnypščia mamelė.

Tik pamanykit! Kai mano tėtis po keleto alaus snūsteldavo ant sofos, močia įšokdavo į savo aukštakulnius ir kaukšėdavo su jais po virtuvę vien tam, kad pažadintų tėtį. Prisiekiu Dievu! Vaizduodavo gaminanti kažką, kas be baladojimosi negali apsieiti, nors iš tiesų tai ji nė velnio nedarė. Be jokios priežasties kaukšėdavo pirmyn atgal, užuot pasakiusi tiesiai: „Pabusk“. Šitaip dėdavosi tomis dienomis, kai tėtis jau buvo man įvožęs pipirų, kai pildėsi karčiosios taurė.

Koridoriuje girdėti, kaip girgžteli lovos spyruoklės.

Mamelė atsargiai praveria paradines duris reporteriui, kuriam Lolis skolingas.

— Labą dieną, ponia. Gal yra Ylys Lemeda?

— Lolis? Hmm, yra. Bet šiuo metu jis šiek tiek nesveikuoja. Pasakysite, kas jo teiravosi?

— Aš palauksiu, jei jūs nieko prieš.

— Ką gi, ilgai jis neturėtų užtrukti.

Namuose garsiai užšnypščia bakelio vanduo. Trinkteli vonios durys, ir koridorium atitrepsi Lolis.

— Vanesa, nematei mano vaistinėlės?

— Ne, Lolitai. Šiaip jau, visi tavo žvengseniniai dalykėliai, atrodo, jau baigėsi.

Vanesa, bliamba? Ieškau paaiškinimo mamelės fizionomijoje. Kas pirmiausia krinta į akis, tai papūsti persikiniai skruostai, — tokie būna, kai ji laižo ledus reikšmingoje kompanijoje. Mamelės blakstienos plazdena viršvalandžius.

— Va-nesą! — perklausia Leoną.

Mamelė nukaista.

— Netrukus paaiškinsiu.

Paslėpusi po sausainine dar vieną paskutinį įspėjimą iš elektros tinklų, ji puola plazdentis aplink Lolį. Pastarasis — su vienu vieninteliu chalatėliu, pro kurį beveik matyti į visas puses besiplaikstantis gaidukas. Beveik galėtum jį pamatyti, jei turėtum supistą mikroskopą. Lolis įžirglioja į virtuvę pasidabinęs dantyta šypsena ir praeidamas brūkšteli ranka per Leonos pasturgalį. Toji tik suvizgina uodegą.

— Loli, — kudakuoja mamekšlė. — Prie laukinių durų tavęs laukia kažkoks vyriškis.

— Manęs! — Lolio šypsena sustingsta. Mano širdis trykšteli džiaugsmu. Kai jis pasuka durų link, remiu mamelę virtuvėje prie sienos.

— Mam, lėk pažiūrėt, kas ten užgriuvo Lolį — greičiau! Nagi, dabar pat!

— Vernonai, kas tave, po galais, apsėdo? Tai privatus Lolio reikalas.

— Ne, mam, greičiau. Tai tikrai svarbu!