Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Lolis atsidūsta, blizgiom akim permesdamas mane.

— Griežčiausia tų namų taisyklė — laikyti paslaptyje globėjų tapatybę. Jei šis atvejis iškils į viešumą, man gali būti užginta dalytis parama ateityje. Neįsivaizduoju, kaip aš bent mėnesį ištverčiau, negalėdamas aplankyti savo ypatingųjų moteriškaičių. Taigi... Esu priverstas kelti bures.

Stoja bežadė tyla. Tuomet pratrūksta mano mamelė.

— Na, Loli, Dieve, ne, aš noriu pasakyt... Ne, Dievulėliau...

— Labai gaila, Dorise. Šis reikalas perauga mus abu.

— Bet mes juk galime išjungti telefoną, pasikeisti numerį... Lolitai? Tu negali išeiti iš manęs po kiauro mėnesio pilnatvės.

— Savaitės pilnatvės, — pataiso Lolis. — Aš apgailestauju. Jei tik Vernonas nebūtų paskambinęs į tuos namus, jeigu nebūtų taip ant manęs griežęs danties... Bet — ne. Dar didesni iššūkiai lauks po to, kai aš paskambinsiu šerifui.

— Po perkūnais! — pratrūksta Džordžą. — Aš pati jį pakviesčiau, jei tik jis nebūtų pririštas „Klėties“ sueigoje.

Kraujo lašai, o paskui ir srovelės prasisunkia pro mamos padus, rudieji jos organai išprakaituoja pro poras. Galų gale išsprogsta tik maldaujančios akys, gerai suspardyto šunelio akys. Sumaitoto Katinėlio netgi.

Leoną stebi, kaip jos virpulys išvirsta į kūkčiojimą, paskui kreipiasi į Lolį.

— Mano vietelėje erdvės kiek nori.

— Dieve mano, — sako tas. — Nesuteptas šio miesto geraširdiškumas.

Mamelės akys išpampsta.

— Na... bet... bet tie namai gali tave ir tenai susirasti... Ta moteriškė, ji suras tave taip pat lengvai kaip ir čia...

— Aš neįtraukta į telefonų sąrašus, — gūžteli pečiais Leoną. — Mano skambutis su kamera ir vaizdo kamerų saugos sistema.

Mamelės akys sminga žemyn į rusvą ratilą ant piršto, kur kitados būta jos vestuvinio žiedo.

— Na, bet Vernonas laisvai gali duoti tą numerį ligoniams, patys matėte, kaip jis elgiasi... Juk tu galėtum, Vernonai, Leonos numerį perduoti tiems namams?..

— Mam, tas vyrukas — prakeiktas psichas, prisiekiu Dievu.

— Na, matot? Jis tučtuojau galėtų juos iškviesti. Matot, kaip jis nusistatęs? Mudu su Loliu, manau, kuriam laikui turėtume išsinuomoti kambarį Seldome motelyje... Lolitai? Ir daryti viską, ką tik panorėsi, šiam miestely...

— Ha, Seldome perpildytas.

— Na, bet man ten visada atras vietelę. Noriu pasakyt, aš tuokiausi Seldome motelyje.

Leoną pakelia nuo sofos krepšį ir sužvejoja jame raktelius.

— Pasiūlymas tebegalioja.

Manoji močia jau kambario pusiaukelėj.

— Koks Seldome numeris?

Lolis, ištiesęs ranką, ją sustabdo.

— Dorise... Tai dar ne viskas, — jis pagrabinėja savo marškinių kišenėje ir ištraukia dvi aptrupėjusias suktines. — Nelabai gerai Vernonas elgėsi, slėpdamas štai ką.

— Cigaretės ? — klausia mamelė.

— Narkotikai. Dabar suprasi, kodėl aš negaliu būti susijęs su berniuku, — jis paniekinamai nusviedžia žolės suktines ant kavos stalelio ir pasilenkęs šnibžteli man. — Dėkui už istoriją.

Užnugary girdėti, kaip Leonos mašinos rakteliai krinta Džordžai į sterblę.

— Įtariu, važiuosiu su Loliu. Parvarysi Eldorado, kai susiruoši: jam reikės šiek tiek degalų.

— Atliekamą kambarį mes turime, — atsibunda Betė. — Po Mairono mirties mes nebesinaudojome jo studija.

Lolis su Leoną išklega pro durų tinklelį į drumzliną popietę. Dulksnos į sausmę pažadas pūkšteli per duris pro jų nugaras. Mamelei tai, žinau, kvepia jųdviejų seksu.

— Dar grįšiu savo mantos, — šūkteli Lolis.

Mamelės oda susilydžiusi į vieną gniutulą, veidas sudėtomis rankomis varva į sterblę.

Šaunu Loliui laipteliais iš paskos.

— Iš kur tu, močkrušy, žinojai, kad kortelėje užrašyta Gutjereso pavardė? Iš kur žinojai, kad ten parašyta „Ledesma Gutjeresas “, jei net nepažiūrėjai į kortelę?

Įpuolęs į verandą, žiūriu, kaip jis Leonai atidaro savo mašinos keleivio dureles. Po kurio laiko trūktelėjusiose Lečiugų užuolaidose išvystu plyšelį. Leoną per nugarą pamoja ton pusėn. Užuolaidos susiskleidžia.

Aš esu vaikiūkštis, kurio geriausias draugas susikišo šautuvą į burną ir ištaškė savo kudašių, kurio bendraklasiai po velėna, kuriam dėl viso to verčiama kaltė, kuris ką tik sudaužė savo motinos širdį... Ir besigūžiant į save, į savo juodai rudą gyvenimiūkštį, ant prislėgusio juodžemėtos tiesos akmens nutūpusi įsitaiso, dar viena pamoka. Pamoka it juokas, išspiriantis iš paširdžių paskutinį kvapą. Lečiugų užuolaidos. Štai kaip vadinamosios mamelės draugės koordinuoja slėpiningai tiksliai apskaičiuotą mano namų šturmą. Specialioji Nensės Lečiugos telefono linija tebeveikia.

vienuoliktas

Stoviu šį sekmadienio vakarą prieangyje ir bandau paskubinti Meksiką išnirti prieš mano akis. Kiaurą dieną stengiausi rymodamas prie svetainės lango, bet nieko neišėjo. Iki pat vakaro vaizdavausi kaktusus, fiestas ir sūrymo tvaiką. Stūgavimą vyrų, su užnugary lindinčiom slaptingom moterim, vardu Marija. Vietoj viso šito — misis Porter namas, smaksantis kitoje gatvės pusėje, Lečiugų gluosnis ir vabzdžiu maldininku aptaisytas siurblys kaimynystėje: tvinkt tvinkt tvinkt. Vernonas Aklagatvis Litlis.

— Tėve mūsų, kurs esi danguje, prašau, leisk man sulaukti dvipusio, atverki akis, kad jį pamatyčiau...

Į žemę šalia norų suolelio dūžtantys mamelės kuždesiai tviska mėnesienoj. Misis Porter kieme loja Kurtas. Bėda jam šiuo metu su ta Porter. Ištisą dieną prasitrynę palei Huverių tvorą su spirgančia dešra, kol galų gale iš tos nevilties sutratino misis Porter sofą. Neraliuotasis Kurtas, brol. Jo skalijimas pridengia lentų girgždėjimą, kai lipu nuo prieangio. Lojimo lenktynės šį vakarą intensyvios — dėl „Bar-B-Chew klėties“ ištaisyto pasivažinėjimo šieno vežimais. Pasijodinėjimas ant šieno — leiskite nusijuokti! Šiose vietose supisto šiaudo nesugraibysi, turbūt internete susižvejojo tą šieną ar dar kur. Bet ne: „Martirijaus jotynės ant šieno“ jau tapo tradicinės.

— O Viešpatie Dieve, sugrąžink man Lolį, sugrąžink man Lolį, sugrąžink man Lolį...

Ilga buvo dienelė. Loliui vakar išsikrausčius, kameros mane prirėmė namuose. Dabar žurnalistai išsinešdinę vaikytis šieno vežimų. Mamelė pajunta, kad artinuosi prie jos gluosnio: užsriūbauja garsiau ir, — kad būtų tikra, jog pasidarysiu teisingas išvadas, — įkopia į isterijos aukštumas. Man pripėdinus, išpampusi musė nubirbia už vabzdžio maldininko.

— Šis norų suolelio galas kiek pakilęs į orą, — bandau laužti ledus. — Lyg žemė skirtųsi po juo.

— Ką gi, Vernonai, gal užsičiauptum? Tai tu, tu dėl visko kaltas, dėl viso šito supisto jovalo!

O brol, ji plūsta mane. Velniava. Apžiūrinėju jos gunktelėjusį kūnelį. Plaukai vėl sulaižyti į šalmą, įsibridusi į senąsias rankšluostines laivutes su peteliškėm, kurių guminius sparnelius kadaise nudraskė balta, vėliau Lečiugų pertrėkšta mamelės katė. Aš priverstas ištiesęs ranką paliesti mamelę. Liečiu toj vietoj, kur padribos nuo sprando suteka po pažastim, jausdamas lipnų sunkį jos vargano kiauto, įšilusio ir nustekento. Mamelė taip švariai įsibirbia, kad jos kūną įmanytum palaikyti būgnu, pripildytu ašarų, kurios ką tik ėmė srūti pro skylutes.

— Mam, aš atsiprašau, — prisėdu šalia jos.