Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Ak, Vernonai! Prisėsk skylę, dėl Dievo meilės, — ji nuteškia saldžiausią kreminę šypseną, kai Džordžą su Bete įkleketuoja virtuvėn, įsileidusios į sau būdingas šnekas.

— Nė už ką, brangute, — aiškina Džordžą. — Nors jis ir akcijų dalininkas, tai dar nereiškia, kad jį turi papirkti ta absurdiška Veinės idėja dėl specialiojo būrio. Tu gali įsivaizduot?! Veinė nesugeba su savo nelaimingais užkulais susitvarkyt, ką jau kalbėt apie gaują ginkluotų vyrų?!

— Aš suprantu, suprantu.

Aš bandau nutempti mamelę prie laukinių durų patirti Lolio gėdos, bet, kad ir įsispraudusi į timpas, ji nė kiek ne lengvesnė. Mamekšlė nepajudinama, nors tu ką.

Lolis vyriškiui atidaro duris.

— Nereikia nė sakyti: jūs dėl negyjančios žaizdos.

— Aha, jei tau nereikia paaiškinimų, — sako tas vyrukas.

— Tiek jau to, penkiasdešimt dolerių, ir — dėkui.

Dabar mamelė nustveria už pečių mane, — ne ką kita, o m ane , bybiai rautų! — ir pasivėdėja į kampą.

— Tik neprasitark senelei, Vernonai: aš turėjau ištuštinti vejapjovės fondą, kad pagelbėčiau Loliui. Kameros įtaisai nutrynė jo Visa kortelės kodą. Padėsiu pinigus atgal iš karto, kai tik gausiu paskolą.

— Mam, man reikėjo tų pinigų...

— Ką gi, Vernonai Gregori, pats supranti, tai senelės vejapjovės sąskaita, kuri augina palūkanas tavo koledžo fondui.

— Aha, manyk, kad iš penkiasdešimties dolerių susikrausi kupetą šlamančiųjų.

— Na, žinau, tai nedidelė suma, bet ji — viskas, ką turiu aš, savarankiška motina.

Lolis sutvarko reikalą su žurnalistu, tačiau į vidų neina. Smaukosi tenai. Stovi prieangyje ir rėkia:

— Statykite stačiai ant keliuko, dvasiškas tėveli! Mergaitės dar kiek užtruks.

Lolis palieka durų angą žiojinčią ir gaidžio statumu braukia į virtuvę, pakeliui nė nežvilgtelėdamas į mane.

— Pamiršau pasakyti, Loli, — sako mamelė. — Tau skambino kažkokia moteris, turbūt iš kanalų tinklo.

— Moteris? — Lolio ranka trūkteli ties tarpkoju.

— Aha, iš balso atrodė labai pagyvenusi, ji kiek vėliau susuks.

— Neprisistatė?

— Hmm, sakė, kad skambina iš tavo biuro... Aš paprašiau atskambinti.

Viena akimi Lolis spragteli į mane. Trūkčiojančia akimi. Paskui nusičiumpa mamelę per jos gelbėjimosi ratus ir užgieda:

— Dėkui, Vanesa, tu nepakeičiama!

— Va-nesą! — perklausia bobelės.

Mamelė pabrinksta.

— Ką gi, šiuo metu aš negaliu daug ko atskleisti. Tiesa, Lolitai?

— Pasitenkinsim tuo, — sako Lolis, — kad TV tinklui jos pasirodymas pastarosiomis dienomis padarė įspūdį. Žodis neduotas, bet visai įmanoma, kad pamatysime jos ir daugiau — kai atitinkamos strategijos bus savo vietoj.

— Jums, mergaitės, aš vis tiek visuomet liksiu ta pati senoji Dorisė. Suprantat, aš nė trupučio nepasikeisiu, giliai viduje.

Žvilgtelkit į Leoną. Jos lūpos kurį laiką kruta be balso, paskui ji užsiveda.

— Tai bent, sunku patikėt: ar aš jums, žmonės, nesakiau, kad mano naujasis korepetitorius TV kompanijai siunčia juostos gabalą su manimi? Išsyk, kai parskrendu iš Havajų... Dieve, tai taip neįtikėtina, ar ne?..

Mamelė vėl patogiai įsitaiso po Lolio sparneliu. Nors kartą gyvenime nė per žebenkšties šūdą nenusileido šitai drebutinei susuktrūrei Leonai.

— Vanesa Le Buržė, — šnabžda Lolis į manosios moteriškaitės ausį.

— Bur-žuė, — užniūniuoja kaip animacinis šeškas. Tas pats, kur nuolat taikosi išpisti katę. Mamelė, tai girdėdama, vos ant grindų neleidžia. Leoną, bliamba, tik tik laikos nepaleidus dūdų. Lolis ant bangos. Bangų aš dar nekeliu.

— Ha, laukiu nesulaukiu, kada pristatysiu tave savo kompanijai Niujorke. Tu stačiai pamilsi tuos vyrukus.

— Na, būk kantresnis, Lolitai, viskam savas laikas. Kol kas tau nieko netrūks šiam mažutėliam miestely, — kad ir kokia menkutė aš būčiau.

— Gali dar sykį pavadinti jį „mažutėliu“ — šitoj prakeiktoj skylėj net sušių baro nėra!

— Ne taip kaip Nakogdočėse, — įsiterpiu.

— Nakog-dočėse? — nustemba Betė. Šėtoniškom akim mane perveria Lolis.

— Buananas tardyz, — užgriaudėja per slenkstį drožiantis pastorius, nei iš šio, nei iš to virtęs supistu meksikėnu. Varyk į rūrą su savo „buananas tardyz“.

— Prašom, dvasininke, — kviečia Lolis. — Gal jums atpalaiduojamųjų sutaisyt?

Lolis daugiau akim manęs nebeskenuoja. Skenavimo programa dabar kitokia.

— Ačiū, ne, — sako Gibonsas. — Man į spaudos centrą reikia nugabenti tą šaldytuvą. Tai neapsakomai puiki auka, negaliu atsidėkoti jums visiems.

— Vernonai, galbūt paaiškinsi pastoriui, kodėl šiandien palikai be priežiūros jo labdaringąjį prekystalį, — kreipiasi Lolis. Nuo įtampos atmosfera kambaryje tiesiog susikristalizuoja.

— Man susuko pilvą.

— Kurgi ne, — sako jis. — Individas, paleistas už laidą žmogžudystės byloje, verčiau jau...

— Mane paleido ne už laidą, aš prakeiktai įveltas į Jėzaus Navaro žudynių reikalą, bybiai rautu!

Lolis išsiriečia kaip botagas ir šmaukšteli man per pakaušį.

— Ramiau!

Mano kraujas užverda. Kampe užbliauna mamelė, visom išgalėm apsunkindama bobelių pastangas nutempti ją iki sofos.

— Kas per agresyvumas to berniuko, — pareiškia Džordžą. — Dėl tokio agresyvumo jis stačiai priverstas prisišaukti bėdą.

— Aš suprantu, suprantu... Visai kaip tas, mmm... tas kitas berniukas...

Svaigulys mane užplūsta, pasiekus supistos grandinės galą. Išsipešu iš kišenės Lolio vizitinę kortelę ir iškeliu ją aukštai į viršų.

— Dėmesio visiems! Šiandieną aš paskambinau į Eulalijaus biurą, ir spėkite, kas atsiliepė? Jo akla mamelė, kurios namus ką tik buvo ištuštinusi finansų bendrovė — dėl Lolio išmokų už furgoną.

Lolio akys pajuosta.

— Šiuo metu jai pateiktas ieškinys dėl nešiojamosios kameros, kurią Lolis nušvilpė. Ar žinojote, kad iš tikrųjų Lolis tėra televizorių taisytojas, dirbantis savo mamos miegamajame Nakogdočėje?

— Ak, atsiprašau, — suvapa Lolis, Jis susigriebia už kiaušų, bet paleisti pamiršta.

Metu žvilgsnį į aną baro pusę. Poniutės lyg ir pažvalėjusios. Vidury dienos atsidūrė ties Medaus ir Pieno upėm. Padarau dramatinę pauzę, gyvuliško džiaugsmo pagautas.

— Manote, aš meluoju? Garantuoju: Lolio motušė tuojau paskambins čionai, kad prispaustų jam uodegą. Garantuoju. Paprašykit, kad ji pati papasakotų.

Mano veidą nutvieskia šypsena. Ir žinote, kodėl? Todėl, kad Lolis išbąla. Visi spokso, kaip šluostydamasis veidą Lolis atsiremia į sieną.

— Ha, tai nonsensas ! Šėtoniškas melas plusta iš šito vaiko nasrų, — jis giliai įkvepia ir, kreipdamasis į damas, skėsteli rankom. — Pakelkite ranką, jei kas iš jūsų kada nors girdėjo apie televizijos reporterį, naktimis taisantį televizorius?

Visi papurto galvas.

— Ir kodėl turėtų?

— Hmm... Kepdamas reportažus gali daugiau uždirbti ? — šnirpšteli mamelė. — Reporteriui, užkalančiam tokius pinigus, nėra jokio reikalo taisyti televizorius.

— Aš pakeliu rankas.

— Stop! — sakau. — Aš gi nesakiau, kad jis, be visa ko, dar darbuojasi naktimis. Lolis — paprasčiausias remontininkas, palikęs didžiulę krūvą bėdų Nakogdočėse. Žvilgtelkit į jo kortą, nagi.

— Damos, — užgieda Lolis, — tai absurdiška. Ar žinote, kiek Ledesmų Gutjeresų knibžda šioje šalyje? Ir ar matėte mane kada taisantį televizorių?