Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Žegnoju jus visus už mugės palaikymą, — užtrimituoja garsiakalbis.

Žmonės kuokštais pasineša link palapinės. Tolimajame vejos kampe matau prie Leonos šampano stalo besitrinančius močią, Lolį, Džordžą ir Betę. Leonos, tiesą sakant, nesimato, bet kad ji ten, suprantu iš to, kaip mamelė kvatodama atmeta galvą.

— O dabar, — skelbia Gibonsas, — akimirka, kurios jūs visi laukėte — didžiojo prizo traukimas! — visi pasisuka į palapinę. Mano langas atsidaro.

— Ei, seni! — šūkteliu pro šalį tipenančiam vaikigaliui. Iš tų, kur neapžioja savo dantų kabių ir varinėja lyg su supistom automobilių grotelėm burnoje ar kokiu galu. — Nori valandėlei darbo?

Vaikiščias sustoja, nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.

— Tik ne su šita idiotiška suknele.

— Nesvaik, čia ne suknelė. Šiaip ar taip, nebūtina tau ją vilktis. Valandžiukę pasaugosi pyragėlius, ir viskas.

— Kiek mokėsi?

— Nieko, tavo komisiniai.

— Tarifas ar indeksuota?

— Indeksuota kur?

Vaikeliui, taip sakant, vos dešimt supistų metelių, Jėzau Kristau!

— Indeksuota pagal prekybos maaastą, — nusivaipo jis.

— Tau — aštuoniolika procentų, tarifas.

— Tu iš rimto? Už tuos nukvakusius pyragėlius? Kas kada girdėjo apie kažkokius džiaugsmo pyragėlius? Apie ne pyragėlius aš tesu girdėjęs, — jis susiruošia keliauti.

— O štai išlošiantysis numeriukas, — skelbia Gibonsas. — Žalias: keturiasdešimt septyni!

Lengvos formos nupušimas įsimeta į palapinę. Berniūkštis sustoja ir išsitraukia iš kišenės sulamdytą rausvą bilietą. Įsispitrėja į jį, lyg tas galėtų pažaliuoti, bliamba. Tuo metu pratrūksta mano mamelė.

— O Dieve mano! Čionai, pastoriau! Žalias: keturiasdešimt septyni!

Bobelės su Loliu aikčiodamos žiopčiodamos sukreka aplinkui mamelę ir ima brukti ją į palapinę. O brol, mamelė kaip ant šakių. Anksčiau ji niekad nieko nėra laimėjusi.

— Seni! — kviečiu metalbumį atgal.

— Dvidešimt baksų, tarifas, viena valanda, — mesteli per petį.

— Aha, Bilas Geitsas aš tau, ar ką?

— Dvidešimt penki baksai, ir be kalbų.

— O štai ir laimingasis nugalėtojas, — praneša pastorius, — šito tvirto, numylėtojo šaldytuvo, kurį, peržengę savo širdgėlą, didžiadvasiškai paaukojo Lečiugos iš Bjulos gatvės.

Tiek mano močios balsą ir beišgirsit. Galbūt jau niekados. Tiktai Leonos:

— Ak... Tai bent!

— Trisdešimt baksų, — sako vaikigalis, — tarifas, viena darbo valanda. Galutinis pasiūlymas.

Mane supistai nugręžė ir ant šakos padžiovė tas išpampęs nykštukas, kuris sugebėtų už tų savo supistų dantų užsikišti bet kurį pinigingą dieduką. Tiksliau, išgręžęs padžiautų mane ant šakos, jei aš sugrįžęs sumokėčiau jam. O grįžti aš nežadu. Nutrinu šiandien šautuvą, susišaudau pabėgimo fondą banke, ir tiek mane šitoj pekloj bematė. Aš rimtai.

— Dabar po dviejų dešimt, — sako vaikis. — Keičiu tave valandai.

— Eik jau! Mano laikrodis rodo penkiolika minučių po antros.

— Bliamba, po dviejų dešimt! Sutinki arba krenti.

Bala nematė. Nusiplėšiu kamžą, kišu ją į dėžę po prekystaliu ir susisukęs pasileidžiu palei geležinkelio bėgius link žaliojo Laisvės gatvės galo. Skuodžiantį mane pasiveja dvasininko Gibonso balsas:

— Jei jau prakalbom apie šaldytuvus, ar esat girdėję anekdotą apie zuikį?

Žvilgtelėjęs per petį, matau mamelę, kuri kriokdama lekia į tupyklą už Tikrojo gyvenimo centro. Bet pamojuot jai negaliu. Turiu pasičiupti dviratį ir skrieti į Kyterynę. Visokiausi veikėjai trinasi už Laisvės gatvės kampo šalia naujo ženklo, pasirodžiusio priešais Gailestingųjų širdžių slaugos namus. „Neilgai liko laukti! — skelbia jisai. — La Elegancia apsisprendimų centras“. Tikrai senas senis dėbteli į mane iš karšinčių namų prieangio. Įtraukiu galvą ir jau susiruošiu žegnoti kojom gatvę, kai kažkoks tipelis rikteli man.

— Litli!

Paspartinu žingsnį, bet jis vėl mane pašaukia.

— Litli, aš ne tavęs!

Turbūt koks žiniasklaidininkas. Jis atsijungia nuo reporterių baterijos ir prisiartina prie manęs.

— Raudonas furgonas, kur stovėjo prie tavo namų — gal matei jį kur nors?

— Aha, jis Vilardo Dauno paviljone.

— Aš apie to furgono vairuotoją...

— Eulalijų? Iš CNN?

— Tą patį, vyruką iš Nakogdočių — jo nematei?

— E... Iš Nakogdočių?

— Jooo, tas vyrelis — taisytojas, — iš marškinių kišenės jis išpeša sumaigytą vizitinę kortelę. „Eulalijus Ledesma Gutjeresas, — joje parašyta, — Direktorius ir vyriausiasis taisytojas, Care Media Nacogdoches 4 “.

Nepažįstamasis papurto galvą.

— Tas šunsnukis man skolingas.

— O, Eulalijau, ei! Loli, ei! Pasidalysiu tuo supistu iššūkiu dabar su tavim, Loleli! — traukiu mindamas į Kyterynę. Su vėjeliu jaučiu lekiant ir Jėzų, laimingesnį nei įprastai ir ne tokį bedvasį, galbūt dėl to, kad galų gale iš supisto mirties taško išsimušėm. Ruošiuos paskambinti kortelėje nurodytu telefonu ir išpešti šūdinos tiesos apie A-ū-lalijų. O paskui, kai vėliau tas žurnalistas pasirodys mūsų namuose savo grynųjų, supistą tiesa visiems paaiškės. Tai reiškia, kad iš miesto išvyksiu žinodamas, jog mano močiai viskas gerai. Ši vizitinė korta — visa artilerija, kurios man reikia. Kad artilerija būtina, sužinojau teismo arenoje.

Skalbinių kartys ir antenų stiebai rangosi virš Kroketo parko it pričiuptos gyvatės. Tai toks rajonas, kur kelnės žemai nusmukusios. Pavyzdžiui, Kroketo parke gyvena misteris Doičmanas, kadais pasitempęs ir padorus. Krokete gyveni, jei buvai mažiau blogesnis už kitus. Žmonės, duodantys vieni kitiems į kaulus ir savo rankom valantys karbiuratorius, čia gyvena. Skirtingai nei manojoje buveinėje, arčiau miesto, kur neišgiežtas apmaudas iki užsipisimo kaupiamas nelyginant buteliuos. Stačiai iki užsipisimo kaupiamas it buteliuos, kol šie vieną kartą pratrūksta, todėl nuolatos tik ir lauki, kuriam čia atėjo eilė iššauti. Kroketo parke, manau, aptiksi kažką panašaus į smirdančią nuogą tiesą. Smirdančią nuogą tiesą ir švarius karbiuratorius.

Paskutinis telefono automatas mieste stovi Kyterio valdų kampe, ties banguojančio metalo tvora, tolimiausiam miesto pakrašty. Jei gyveni Krokete, šis automatas — tavo asmeninis telefonas. Dyki žemės plotai už jo nutįsta iki pat klostuotų Balkonės atšlaičių, taip toli, kiek neša vaizduotė. Už penkiasdešimt jardų, Džonsono kelyje, styro ženklas su užrašu „Sveiki atvykę į Martirijų“. Kažkas jame užbraukė gyventojų skaičių ir viršuje užrašė: „Sekite spaudą“. Štai jums neraliuotasis Kroketas. Trenkianti nuoga tiesa ir humoro jausmas.

Atremiu dviratį į tvorą ir pėdinu prie telefono. Po dviejų dvidešimt devynios. Turiu neprarasti budrumo, nes po valandos tas metalburnis mugėje ims plyšauti, kur aš. Kaip ir išmokytas elgtis šiam miesto gale, nutrinu ragelio mikrofoną į kelnių kišką ir skambinu į CMN Nakogdočėse. Si Em En ir Si En En — pagaunat kampą? Supistas Loliūkštis, brol. Niujorkas tau, mano nusmaukta dešrele.

Ryšys yra.

— Klau-sau? — atsiliepia tikrai sena moteriškė.

— Ė, sveiki... Norėjau paklaust, ar Eulalijus Ledesma dirba pas jus? — girdžiu, kaip ilgaamžė panelė gaudo kvapą.

— Kas čia?

— Čia, ė... Bredlis Pričardas iš Martirijaus.

— Ką gi, aš beturiu tiek, kiek liko mano piniginėje... — kitame laido gale ant stalo žyra monetos. Įtariu, pokalbis nebus trumpas.