Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Ponia, man nieko iš jūsų nereikia, aš tik norėjau...

— Septyni doleriai ir trisdešimt centų... ne... maždaug aštuoni doleriai — tai visi mano pinigai — makaronams.

— Ponia, nenorėjau sukelti jums rūpesčių... Maniau, kad tai darbo numeris.

— Teisybė. Aš turėjau kortelių, išspausdintų Loliui — Care Media Nacogdoches — tai jis sugalvojo tokį pavadinimą. Jūs pasakykite Džinei Vailer, kad tai jokiu būdu nebuvo niekinga operacija: mes perkraustėme mano lovą į koridorių, — kad atsirastų ploto jo biurui, kad padėtume jam įsivažiuoti.

Prieštaringus jausmus man tai sukelia. Lyg Lolis šoktų nuo uolos, prisirišęs prie mano babūnės.

— Atleiskit, kad jus varginu, ponia...

— Na, direktoriaus šiuo metu nėra.

— Žinau, jis čia užlūžęs — tikriausiai šiom dienom matėte jį per televizorių?

— Turiu pasakyti, labai žemas lygis, jaunikaiti. Kodėl? Aš jau trisdešimt metų akla.

— Tikrai labai užjaučiu, ponia.

— O gal jūs jį matėte? Gal jūs matėte manąjį Lalo?

— Tiesą pasakius, jis sėdi... ė... pas draugus.

— O dangau, palaukit, susirasiu rašiklį...

Vėl kažkas byra kitam laido gale. Aš stoviu ir svarstau, kaip būdamas aklas gali skaityti ir rašyti. Spėju, raižai linijas, kurias gali užčiuopti pirštais — molyje, pavyzdžiui, arba sūryje. Nešiojiesi sau sūrį visąlaik.

— Žinau, kad jis kažkur čia, — sako ji. — Pasakykite Loliui, kad kreditoriai viską konfiskavo, jie nė akimirkos nelaukia išsimokėjimo įmokų, o šiuo metu Vaileriai pateikė ieškinį dėl vaizdo kameros. Galite įsivaizduot?! Juk tai aš juos įkalbėjau pirmiausia ją susitaisyti. Suprantat, per naktį tos kameros pačios nepradės veikti, štai ką jai pasakiau. Aš tik vieno noriu, — kad visa tai būtų paimta ne mano vardu...

Galiausiai ji susiranda tai, ko ieško, ir aš padiktuoju jai savo telefono numerį. Mano išankstinis džiaugsmas išsilydo, išsiaiškinus padėties rimtumą. Palinkiu moterėlei visokio labo ir minu link Balkonės atšlaičių — šautuvo susirasti. Jėzus važiuoja kartu su manimi ir toliau it dvasią užtraukęs. Aš pakeičiau Likimo kursą, ir jis dabar mane stipriai prispaudė.

Brūzgynai abipus Kyterynės keliuko savotiški, dygutėliai ir standūs, perskirti šiokių tokių proskynų, todėl nežinomybė alsuoja ne toliau kaip už penkiolikos jardų. Ne per daugiausia būtybių pasiekia tokias tolumas Kyterynėje. Vieninteliai, kuriuos pažįstu — tai mudu su Jėzumi. Paskutinį kartą Jėzų gyvą mačiau Kyterio valdose, gerokai nutolusį.

Šios užmiesčio dykynės gabalas, turbūt mylių mylios, priklauso seniui Kyteriui. Šalia Džonsono kelio jis nutupdė dirbtuves — „Atsarginės Kyterio dalys ir remontas“. Purvynėn nugrimzdęs laužas, ne kitaip. Ir daugiau net nevadovauja joms. Kai šioje vietovėje kalbame apie Kyterynę, omeny paprastai turime ne automobilių taisyklą, o dykrą. Joje gali pamatyti nebent kokį kastruotą veršį ar stirną. Bet dažniau tik išblukusias alaus skardines ir kitokį mėšlą. Miesto pasaulio pabaiga. Martirijaus vaikinai čia pirmąsyk išmėgina ginklus, mergiotes ir alų. Nepamirštami vėjuko yriai virš Kyterynės.

Nekilnojamojo turto tankmėje glūdi įduba, šešiasdešimt vieno jardo skersmens, apraizgyta susivėlusių krūmų ir vielų. Stačiausioje jos atšlaitėje žliugsi sena anglių šachta. Slaptavietė, taip ją vadiname. Iš skardos lakštų surentėme jai dureles, pakabinome spyną ir taip toliau. Šiame štabe mes jausdavomės gaiviai ir patogiai. Būtent slaptavietėje nusišikau tragedijos dieną, jei taip norit žinoti. Būtent į ją įgrūstas mano šautuvas.

Dvi trisdešimt aštuonios. Karšta ir drėgna greitaeigiams debesims besitrinant pažeme. Prisiartinęs prie slaptavietės per du šimtus jardų, išgirstu kūjo taukšėjimą. Krūmuose priešaky kažkas kruta. Tairis Lasynas, — „Atsarginių dalių ir remonto“ vedėjas, — smaigsto žymeklius po kemsynę. Su kostiumu ir kaklaraiščiu. Užpelenguoja anksčiau, nei spėju pasislėpti.

— Nagi, sūnau? — šūkteli. — Ničnieko neliesk, gali blogai baigtis.

— Aišku, misteri Lasynai, aš tiesiog šiaip varlinėju.

— Nepatarčiau tau čia varlinėt. Geriau jau judintumeis atgal į kelią.

Tairis iš tos padermės teksasiečių, kurie tik ir ieško, kam čia pasiūlius nuo jų atsiknisti. Jis pašiepsi tris žingsnius mano pusėn ir nusibraukia nuo viršugalvio prakaitą. Tairio antakiai susivėlę kaip ašutai ant dygliuotos vielos, o burna kiek atvėpusi. Džordžas Bušas vyresnysis nutėkšdavo kaip du vandens lašai panašią niekinę miną — tokią, kai apatinis žandikaulis kiek nukaręs. Tarsi šie vyrukai klausytųsi burna ar kokiu galu.

— Sere, aš tik įsmunku į San Marko kelią, ir viskas. Prie nieko nagų nekišiu.

Lasynas stovi ir klausosi pro burnos angą; liežuvis sustingęs it gyvatė. Po kurio laiko niaurus šnaresys atsklinda su vėjeliu.

— San Marko kelią? San Marko kelią? Sūnau, aš nepatariu tau šiuo keliu traukti į San Marko kelią. Aš patariu tau nešdintis atgal į Džonsono kelią ir apvažiuoti juo aplinkui.

— Bet suprantat...

— Sūnau, geriausia, ką galiu patarti, — grįžk atgal į Džonsono kelią. Taip tau patariu, ir kad daugiau čia nekaišiotum nosies. Nuo šiol tai draudžiamoji zona.

Lasyno žandikaulis dar labiau atsiknoja, bene išgirs prieštaravimą, paskui duria pirštu į miestą:

— Nešdinkis!

Kelelis į namus piktžolėm dumbluojąs, tvoros metalo bangos pliaukši, o su šiais garsais atvilnija ir šunų skalijimas. Man likusi tik viena galimybė išplaukti su šautuvu. Kai Lasynas nutolsta per saugų atstumą, suku vairą iš tako ir šaunu tiesiai per atolus: prie slaptavietės išnirsiu, aplenkęs Tairį lanku. Šioje Kyterynės dalyje krūmai žemesni, apsupti aukštų žolių ir buitinių lūženų skeveldrų. Vos vos neatsitrenkiu į atžalyne sukrautą unitazų lizdą, primenantį kiniško biliardo korpusą. Raitydamasis tarp jų kaip slalome, priešaky išvystu „Bar-B-Chew klėties“ kepuraitę. Balsai sklinda kartu su vėju.

— Visiems nusišvilpt ant gamtos, — pareiškia kažkoks pyplys.

— Tai ne paprasta gamta, Stivenai: čia gali pataikyti ant šautuvo.

Gauja iš mėsos kombinato. Atpažįstu juos ir be dūdų orkestro. Guldau dviratį ir kariuos ant unitazų lizdo, norėdamas išmatuoti atstumą iki šunų, plūstančių iš miesto pusės. Be trijų minučių trys. Jaunikliai pradeda supti mano pozicijas. Kiek galėdamas susigūžiu.

— Berni? — išgirstu balselį.

— Ko? — nervų srovė, po galais, manęs vos mirtinai nenutrenkia.

Pasukioju galvą. Už nugaros, pakrūmėje, gūžiasi Ela Bušard. Mergiotė iš Kroketo, kartu lankėm pradinę mokyklą. Užsipisk, nenori būti atpažintas, patikėkit.

— Labas, Berni, — sako prisislinkdama arčiau.

— Ša, gali patylėt?! Jėzau Kristau, bandau čia kiek atsipūsti.

— Kaip matyti, tu slepiesi, štai kaip matyti, šiaip ar taip...

— Ela... Primygtinai prašau, kad būtent šią akimirką man niekas netrukdytų. Supranti?

Jos šypsena priblėsta. Žiūri į mane didelėm mėlynom lėlės ar kokio galo akim.

— Nori parodysiu savo pietų ašigalį? — jos dulkėti keliukai šiek tiek prasiskiria, kelnaičių lopelis nušvinta spindulėliu.

— Šūdas, mausi ar ne, velniai rautų!?

Kartu su žodžiais išstumiu oro perteklių. Kaip Demokratas ar kas ten. Bet akių nenuleidžiu. Kelnaitės veikia nesąmoningai, nebandykit nuneigti. Ana va, pilkos medvilnėlės ruoželis, tarsi lainerių tūpimo takas, bybiai rautų.