Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Ne.

— Ar matėte mane kada per televizorių, pristatinėjantį reportažą?

— Ak, be abejo, — sutarška moteriškaitės, modamos ir pastoriui prisidėti. — Reportaže buvome kartu su jumis!

— Dėkoju, — sako Lolis ir atsisukęs įsistebeilija į mane. — O dabar, po viso to, ką išgirdome, ir, pasakysiu atvirai, dėl savo pačių saugumo aš kviečiu policiją.

— O ne, Loli , prašau, — atkunta mamelė.

— Atleisk, Vanesa... Bijau, kad tai mano pareiga. Berniukui reikia skubios pagalbos.

Kaip tik tuo metu, kai pasaulis ima slysti man pro pirštus, šaunuoliškai sulošia Likimas. Suskamba telefonas. Mamelė žiobteli vidury savo pisulingųjų gaikčiojimų. Visi iki vieno sustingsta.

— Pakelsiu, — prataria Lolis.

— Vargu bau, — sakau, nerdamas prie telefono. — Mam, eikš, perimk šitą skambutį.

Mano motulė, su aplink nosį ir akis šviečiančiais ratilais, kaip auka tiesiog nepriekaištingai nušlepsena prie telefono staliuko. Prieš pakeldama ragelį ji visus nužvelgia, Lolį ypatingai. Maldaujamai pažiūri į Lolį, kaip kuo tikriausia Paspirta Kalytė. Tada prabyla it kremu teptu balsu.

— Alio? Misterį Ledesmą? Na, žinoma... Gal pasakysite, kas kviečia? — ji paduoda ragelį Loliui. — Iš CNN.

Aš pastveriu ragelį.

— Misis Ledesma?

— Vernonai! — klykteli močia.

— Atsimenat mane? Iš Martirijaus?..

— Kas čia dabar ? — klausia telefonu jaunas niujorkietis. Lolis išplėšia ragelį ir nusisuka į sieną.

— Renė? Atleisk dėl viso šito: čia viskas kiek pakrikę. Man pavesta reportažų serija? Fantastika! — rodo nykštį moteriškėms. — Sąlygiškai? Ne nušalinimas tai, ir šautuvo reikalas dar neišspręstas, ir įtariamasis yra, ir miestelio gyventojai, baigiantys susigyventi su savo širdgėla. Viskas gali rutuliotis tūkstančiais krypčių.

— Žinokite, — šnabžda damoms mamelė, — negalėjau apsispręsti: Vanesa ar Rebeka...

— Aš buvau susitaikiusi su Dorise, — kriukteli Džordžą.

Lolis baigia pokalbį. Linguodamas ragelį virš telefono svirtelės visus iki vieno apmeta įdėmiu žvilgsniu. Moteriškės vėpso jam į akis, pastorius krapštinėjasi kišenėje. Lolis numeta ragelį — „terkšt!“ — suspaudžia per chalatą kiaušus ir atžirglioja į kambario vidurį.

— Prieš iššaudami šampaną, pirmiau privalome, mano galva... kartu atremti iššūkį žmoniškumui, — nuskenuoja akimis mane. — Nepakartojamų vaizdų čia mums davei, Vernonai. Viską įvertinus, po teisybei, net šiurpas ima.

— Užsikrušk pragare, — sakau aš.

— Vernonai Gregori! — kvykteli mamelė.

Lolis apsilaižo lūpas.

— Elementariausias gailestis sufleruoja, kad pats laikas šį berniuką pristatyti tiems, kurie pajėgtų jam padėti. Paleidę iš savo nagų profesionalios priežiūros reikalaujantį berniuką, galime tik sumažinti šansus jį susigrąžinti.

— Tai tavimi reikia pasirūpinti! — metu jam. — Lalo.

— Kad ir ką sakytum, psichiatrinis gydymas paskirtas tau. Bet tu ir sukurpk tokią istoriją... — sukrizena prisimindamas. — Vyrukai iš Obuolio bus tikrai sužavėti.

Lolis pasižiūri į laikrodį.

— Jei apie juos prakalbom, tai jie greičiausiai šią akimirką sėdi „Ragainyje“.

— Taip vadinasi jų baras, — šnipšteli moteriškaitėms išnašą mamelė, — „Ragainis“. Tikriausiai girdėjote tokį — „Ragainis?“

— Arba „Šiltos vilnos nuotaikoje“, — porina Lolis. — Reikėtų jiems paskambinti. Iškart po to, kai susisieksiu su šerifu.

— Na, Loli, prašau, — pradeda mamelė. — Negi negalime palaukti iki ryto, noriu pasakyt, jam buvo susukę pilvą, jis tikrai turi tą ė... bėdą...

Telefono skambutis. Visų veidai nušvinta, tarsi dar daugiau šaunių dalykų turėtų prasiveržt į paviršių. Tačiau Lolis sustabarėja. Būtent tokiu momentu arklys scenoje turėtų nustoti skaičiuoti. Tiesiu ranką prie ragelio. Lolis aplenkia.

— Le Buržė rezidencija, — pabando nutėkšti poniutėms gero berniukėlio šypseną, bet virpulys ją aplenkia. — Apgailestauju. Matyt, surinkote ne tą numerį.

Lolio kvėpavimas pagreitėja.

Aš praneriu pro jo kojas ir nuspaudžiu garsiakalbio mygtuką.

— Lalo, o Dieve, Lalo? — prasiveržia ponios Ledesmos dejonės. — Mano makaronai išsibaigė, Lalo, aš prašau...

Lolis nebesuvaldo trūkčiojančių lūpų, akys plaikstosi po visą kambarį.

— Ak... Ak, čia tu, — ištirtina jis.

— Kaip tu galėjai mane taip ilgai palikti? — rypauja moterėlė. — Es que no queda nada Eulalio, hasta mi cama se lo han llevado...

— Kalbėkite angliškai! — rikteliu ragelio pusėn. Lolis trūkteli koją nuo grindų, nustumia mane atgal ant kilimo ir išjungia garsiakalbį.

— Ak, jūs vargšelės, — užsuokia jis į ragelį. — Aš daviau kompanijai griežtus nurodymus tęsti labdaringuosius apsilankymus, kol būsiu išvykęs...

Aš vėl nusitaikau į garsiakalbio mygtuką, bet Lolis koja man užtveria kelią.

— Taip, aš suprantu, širdele... Bet psichinės ligos išgydomos, štai kodėl aš aukojuos, štai kodėl aš neabejingas tamstos atvejui... Tamstos ir visų kitų nuostabiųjų ponių tuose namuose...

Šliauždamas ant pilvo prisikapanoju iki telefono staliuko krašto, bet Lolis skubiai atsisveikina ir teškia ragelį. Telefonas vėl suburbuliuoja. Lolis atplėšia nuo sienos laidą. Kvėpavimas kambaryje apmiršta kartu su trombocitų mase ir kitais dalykais, kuriuos savo malonumui daro kūnas.

Atsigręžęs Lolis pažvelgia visiems į akis.

— Manau, turiu... kai kuo pasidalyti.

Pro dūmų vaterliniją prisimerkęs įsižiūriu į patamsy skendinčią sofą, ant kurios tupi poniutės, lyg prikniedytos. Aklinai suglaustais keliais.

— Prieš kurį laiką aš nutariau pasidalyti savo ištekliais su tais, kuriems mažiau pasisekė.

— Amen, — švelniai užbaigia pastorius.

Lolio veidas sukrinta.

— Pats buvau nustebęs... Aš buvau toks pretenzingas, taip užsiėmęs Savimi. Paskui aš susidūriau su gyvais žmonėmis...

Su tikromis problemomis, — jis stabteli, kad baksteltų pirštu akies kamputin. — Jūs ką tik girdėjote balsą vienos iš manųjų moterėlių, vienos iš manųjų Saulės Spindulėlių.

— Tai bent. Ji atrodė jums tokia artima, — sako Leoną.

— Ša, Lone, dėl Dievo, — sušnypščia Džordžą.

— Liūdna, tiesa? — pasitikslina Lolis. — Uždarytos be jokios kaltės. Visos jos.

— Kumelio pasaka, — įsiterpiu aš.

— Šito jau tikrai pakaks, Vernonai Gregori, — sako mamelė.

— Jūs... padėjote? — smalsauja Džordžą.

Lolis atsidūsta.

— Galbūt būtų buvę geriau, jeigu būčiau... Juk aplinkui tiek daug sugriautų gyvenimų, kuriais reikia pasirūpinti. O aš taip mažai tegaliu duoti...

— Ne, sūnau, — užgieda pastorius. — Tu teiki pačią didžiausią dovaną — krikščioniškąją meilę.

Lolis bejėgiškai trūkteli pečiais.

— Jeigu regite mane šiek tiek stokojantį grynųjų, dabar jau žinote kodėl. Jaučiuosi labai kaltas, kad ničnieko neturiu.

Prieš nerdamos žemyn, Lolio akys lėtai nuplaukia sofos pusėn, priglunda prie papūstų poniučių lūpų ir slysteli jų drėkstančiom blakstienom. Jis papurto galvą.

— Liūdniausia, regis, tai, kad... dabar jos žino, kur aš apsistojęs.

Geros sekundės prireikia, kol į mamelę įsikūnija Pabaidyta Stirna. Traukuliai ją pagauna.

— Ooo... O kodėl čia jau taip liūdna?