Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Tikrai ? — sakau. — Tikrai ? Ką gi, tavo žiniai aš turiu karštą naujieną !

— O?

— Nė nesiruošiau tau kol kas sakyti, bet jeigu tu šitaip... Aš jau šnektelėjau su misteriu Lasynu dėl darbo, taigi — laba diena!

— Hmm, tai kada pasipūstai delnus? — šypsenos šešėlis nuslenka jos lūpomis. Supranta, kad ką tik nusikirtau medį savo kryžiui. Už Jėzų Kristų aukščiau pakilę jos antakiai kursto mane tą kryžių nešti.

— Galbūt rytoj.

— Kuo užsiimsi?

— Padėsiu, ir tiek, pati supranti.

— Ką gi, aš pažinojau Tairio žmoną — Hildegardą, — padidina statomą sumą, versdama susirūpinti, ar kartais ji neužsiraus ant Tairio žmonos. Tačiau aš laikausi savo kurso, porinsiu bet ką, kad nepralaimėčiau dar vienos peilių partijos.

Mano mamelė peilių žaidimuose nepaimama. Šios partijos ji taip pat dar kol kas nepralošė. — O kaip bus su daktaru Gusensu? Aš krisiu negyva, jei dar kartą čia išvysiu policiją.

— Galiu darbuotis rytais.

— O ką pasakys Tairis, jei dirbsi ne visą dieną?

— Su juo jau suderinta.

— Ką gi, vadinasi, galėsi man šiek tiek pamokėti už būstą, jei jau taip suaugai ir visa kita.

— Ak, žinoma, galėsi pasiimti didžiąją dalį — viską, jeigu taip nori.

Mamelė atsidūsta taip, lyg jau būčiau pavėlavęs susimokėti už paslaugas.

— Svarbiausia elektros tinklai, Vernonai... Kaip greitai tau sumokės?

— E... Galimas daiktas, gausiu avansą.

— Neturėdamas jokio stažo?

— O kaipgi, — sakau įsispitrėdamas į dangų. — Taigi, ar dabar galiu eiti į parką?

Mamelė svajingai sumirksi, jos nekalti antakėliai pakyla lig debesų.

— Kada aš tau draudžiau eiti į parką?..

Nereikia nė sakyti — nėra jokio supisto darbo. Stoviu, raganos taurės — mano rankom pripilstytos — tekiliško sūkurio atkirstas nuo savo gyvenimo. Melai it skruzdės pursloja aplinkui mane.

— Ką gi, atrodo, nuo šiol turėsiu tau ruošti priešpiečius, — kalba mamelė.

— Ne-a, parminsiu namo papietauti.

— Iš Kyterynės? Betgi ji už jūrų marių.

— Man iki jos dvidešimt minučių.

— Aha, labanakt! Beveik dvidešimt minučių mašina važiuojant...

— Ne-a, aš žinau trumpiausią kelią.

— Hmm... Gal aš geriau paskambinsiu Hildegardai Lasyn ir paklausiu, ką jie sau mano. Tai absurdiška, noriu pasakyt.

— Okei, pasiimsiu priešpiečius.

— Jūs visi priburbuliavot, ir niekas man apie tai nepranešė? — Pemė spyriu atlapoja Mercury dureles ir, prieš pakeldama save, pasėdi gaudydama kvapą. Kažkoks varlės kvarkuolės dydžio padaras iššoka jai iš po kojų — garbės žodis!

— Verni, padėk Palmyrai susitvarkyti su tais maišais... Nuo „Adomo & Ievos“ skambinau jūsų prakeiktu numeriu.

Nutėškusi krepšius ant keliuko, Pemė braklinasi po gluosniu, lyg užuolaidas sklaidydama šakas. Po gluosniu tupi ir šnirpščioja mamelė.

— Lolito nebėr, — sušniaukroja ji.

— Atėjo laikas, — sako Pemė. — Nagi, viskas baigia ištižti.

Pemė pradeda kabarotis į verandą. Surinkęs „Bar-B-Chew klėties“ maišus, velkuosi šalia jos.

— Žiūrėk, Verni! — Pemė duria pirštu į dangų. Aš pakeliu galvą.

— Tiš, — ji pliaukšteli man per pilvą. Jos išleistas garsas — tiš! — primena muzikinių lėkščių skambėjimą. Tai tik juokelis — mudviem su Peme.

— Čionai, Dorise, antraip paskambinsiu Loliui ir papasakosiu apie tavo pūslelinę.

— Kad tave kur, Peme, Dieve mano!

Pemės lašinius it perkūno griausmas sudrebina kvatojimas. Močia kamuojasi, nenorėdama nustoti kankintis, muistosi ir malasi ant suolelio. Galų gale įsiunta ir atšutina į verandą.

— Per didelis jau tu juokų maišas, velniai griebtų... Kartkartėm ir skausmas ne pro šalį.

— Nori, kad nuritinčiau laiptais? Ha ha ha!

— Na, dėl Dievo meilės, Palmyra. Šiaip ar taip, mums nereikia tavo prakeikto maisto.

— Ha ha ha! Reikėjo pamatyti Veinę jotynėse ant šieno, ji sušlamštė daugiau kukurūzų nei visas vežimas alkanų meksikėnų.

— Bet juk Atkinso dieta proteinų...

— Baris užsiėmęs šią naktį.

— O?

— Kažkas iš ieškotojų gaujos jam stato alaus. Vakar Baris užcimpino šautuvą — Kyterynėje.

dvyliktas

Iškeliauti prieš aušrą — ne aš tai sugalvojau. Motušė nusprendė aplankyti babūnėlę, štai kodėl namai tvoskia plaukų laku. Patys suprantat, ko ji taip anksti išsiruošia: niekas nepamatys per miestą kulno ratais žiebiančios. Vienintelis mamelės troškimas — kad pamatytų ją nusidavusią ir tokią, kuriai puikiai einas. Ne kulnus raitančią. Tokią išvadą padariau, kai mūsų mašina nuburbuliavo.

— Na, aš tiesiog negaliu patikėti, kad visame mieste nėra poros Tumbledown, noriu pasakyt, reikės sužvejoti juos kur nors prie senelės, — pūkšnoja mamelė ir pirštų galiukais pašiurena man plaukus. Paskui atsitraukusi suraukia antakius. Tai reiškia: „Viso labo“.

— Pažadėk man, kad nepražiopsosi terapijos seanso.

Virš naftos siurblio įsiplieskusi padangė užlieja žvaigždes purpuru, paskutinius nakties drugelius kviesdama plazdenti namo į naktį. Primena tą rytą, kai misis Lečiugai, visiškai priblokštai, užgeso lempa. Bandau išsklaidyti tokias mintis ir žvelgti į akis šiandienai. Daužtis į Kyteiynę — išmoningas sumanymas. Jei kas nors, joje mane užklupęs, paskelbs: „Užtykinau Vernoną Kyterynėje“, niekas nesusigaudys, ką jis turi omeny — grabų dirbtuves ar žemės gabalą. Pagaunat? Vernonas Pilkasmegenis Litlis. Mainais Likimo paprašiau padėti sutvarkyti grynųjų reikalus. Gyvenime, kaip aiškėja, tik grynieji gali surasti bendrą kalbą su problemom. Aš netgi susigraibiau keletą daiktų užstatyti mieste, jei kartais prisireiktų. Kartą prisireiks, — žinau, todėl turiu juos kuprinėje: savąjį klarnetą, riedlentę ir keturiolika kompaktų. Guli jie vienoje malkoje su priešpiečių dėžute, į kurią įdėtas suvožtinis, dvi žolės suktinės ir šlamantis popierėlis su keliais interneto adresais.

Jei šneka pasisuko apie suktines ir popiergalį, tai praeitą naktį aš girdėjau Jėzaus balsą. Jis patarė atsikratyti jų, skubiai. Jei man iš pirmo sykio nepavyksią, kalbėjo Jėzus, tai savo supistos uodegos aš jau neišsuksiąs. Aš sumaniau prispaudęs uodegą Kyterynėje ištupėti naujų minčių. Minčių, kurias sukeltų šio atsikratymo drąsa.

Minu tuščiomis šerkšno sidabro gatvėmis, viršum galvos kilpoj antys medžiai šnara odą šiaušiančias užuominas apie šiltas kelnaites drobulėse. Laisvės gatvė tįso nepridengta, jei neskaitysime šieno draiskanų ir „Bar-B-Chew klėties“ pakuočių nuoglamžų. Tokioje šviesoje dėmių ant šaligatvio šalia mokyklos nepamatysi Kai gremėzdiška ir niauri sporto salė slenka pro šalį, aš suku į kitą pusę galvą ir galvoju apie kitką.

Muzika, geriau pasukus galvą, yra galvą susukantis daiktas. Įdomu, kaip aš apsisprendžiau, kurių savo diskų neužstatyti. Galėjau pasilikti šokių muzikos, šios rūšies kalta numalta muzikėlė — tiš tiš tiš! — būtų pasistengusi mane įelektrinti. Tave visą įelektrina, įkala į galvą, kad gyvenime viršus bus tavo, paskui dainelė pasibaigia ir paaiškėja, jog tu bybėtinai nusėdęs. Štai kodėl, — jei kartais nežinojot, — galiausiai pabaigi su šokių muzikos dainom, grodamas jas vis iš naujo ir iš naujo. Kreminis pyragas, brol. Galėjau pasilikti ir sunkiojo metalo, bet su juo tas pats, kas grimzt į supistą savižudybę. Eminemo — štai ko man trūksta. Tulžingos lyrikos, kurios Martirijuje nenusipirksi. Lyg tai būtų guminė gyvulio lėlė ar koks galas, tokios tulžingos lyrikos nenusipirksi. Jei šiose vietose kas nors ištaria gangsta, visi dar vaizduojasi Bonę ir supistą Klaidą. Ne-a, tik paklausykit: ant galų pagalės pasilikau senuosius kantri albumus: Veiloną Dženingsą Vilį Nelsoną, Džonį Peičeką ir netgi tėčiui priklausiusį Henko Viljamso rinkinį. Pasilikau todėl, kad šie bičiukai gyvenime yra matę bent kiek mėšlo — kelmai rautų, jie tik ir tedainuoja apie šūdą, kurį teko regėti. Aišku tik tiek, kad šie dainorėliai galybę kartų praplėšė akis balažin kur ant medinių grindų su devyniasdešimties kvapų nelaime, jojančia jų sėdyne. Slystanti gitara supranta tavo bėdas. Tuomet betrūksta tik alaus.