Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Ji žengia dar toliau į mano teritoriją ir iš viršaus pažvelgia į mane.

— Berni, tu bybėtinai panašus į alkoholiką.

— Mano vardas ne Bernis, ir ne panašus aš į alkoholiką.

— Tai kuo tu vardu? Kažkas panašaus į Bernį, aš žinau...

— Mano vardas nė iš tolo neprimena Bernio, mažų mažiausiai primena.

— Einu ir paklausiu Tairio, koks vardas to vaikinuko, kuris čionai peša žolę ir mauko alų! — ji pasakiškai, kaip mergiotės temoka, užaštrina savo balselį, ir tas užaštrinimas užburia iš Pragaro Įsčių besiveržiančiu Nirtuliu, jis byloja: „Aš sumaišysiu dangų su dirva, ir visą dvasią tavo iščiulpsiu, ir spjausiu aš į pragaro liepsnas, ir, užsipisk, tu tai žinai“.

— Vardas Džonas, okei?

— Ne, ne toks, ne Džonas, ne Džonas esi, ne Džonas visai, ne Džonas ... — iškart pasakysi, kad velnioniškai per ilgai trinasi su savo tėveliais.

— Ela, šiandien aš nenoriu nieko rimto, aišku? Aš tiesiog stengiuosi vienumoje nuleisti garą ir išsiaiškint kokį šūdą. Aišku?

— Tave ne Džonu vadina, ne Džonas tavo vardas, u-hū, tu ne Džonas, nė velnio...

— Ką gi... Kaip nori, okei?

— Žinojau, kad tu Bernis. Duosi įkalt alaus?

— Ne.

— Kaip suprast?

— Užtat, kad tau tik aštuoneri.

— Man greit penkiolika, kad mane velniai trauktų.

— Alkoholį vartot vis tiek per jauna.

— Na, tu per jaunas, kad užsikruštum, gerti... Ir žolę traukt, kad ragas!

— Ne, nesu.

— Taip, esi! Metų tau kiek?

— Dvidešimt dveji.

— Ne tiek, ne dvimdvejų, velniai raliuoti.

Visa tai iliustruoja bendravimo su nesivaldančiais žmonėmis Pirmąją Taisyklę: kad ir kokia jūsų padėtis, niekada nesileiskite su jais į šnekas.

Kai aš kokią minutę nereaguoju į Elos tarškinimą dantimis, ji įninka darkytis su savo suknelės padurkais.

— Užsipisk, kaip čia karšta, — šnypščia, skleisdama sudirgintos barškuolės ar kieno garsus. Paskui pasikaišo suknelės kraštus iki tos vietos, kur storėdamos ir minkštėdamos kojos pereina į šlaunį. Kuo aiškiausiai tokių manierų nusižiūrėjo iš kokio serialo. Tikiuosi nieko neužgauti pasakęs, kad tai panašu į kaimo šokiuose trypiantį japonų tautybės asmenį — jau taip įtikinamai išrodo, supistas garbės žodis.

— Ela, baigsi ar ne?!

Ne, štai suknelė kyla jos kojomis į viršų. Aš griebiu savo kuprinę ir imu grūsti viską į vidų. Tuomet Ela kreipiasi į mane, ir kuo mandagiausiai:

— Nueisiu į dirbtuves ir paleisiu gerklę. Papasakosiu Tairiui, ką man padarei — po visos tos žolės ir alaus, Berni.

It auglys suleidžia į mane šaknis pamokymas. Apie tai, kaip įvairaus plauko nelaimėliai sugeba trumpiausiu keliu nukreipti dėmesį į savo apgailėtinai supistus gyvenimiūkščius. Per kraštus besiveržiantis apgailėtinas nuogumas, minkštakiaušio padaro — vadinamojo žmogaus — pažeidžiamumas kartais mane pykina, ir ypač šią akimirką. Žmogiškąja Būkle mamelė tai vadina. Nepasigaukite šitos krušnos.

Metu kuprinę ir sudarau su Ela sandėrį. Jis trunka iki devintojo mauko alaus, kuriuo dalijamės. Kad devintas, žinau, nes Ela skaičiuoja. „Su kiekvienu gurkšniu mes vis labiau pakurstome ugnį“, — aiškina ji.

Ir, kas keisčiausia, per nanosekundę iki devintojo sriubsnio, manyje lyg ir atsiranda užuomazgos imti pradėti mėgti Elą, neklauskite kodėl. Mane supurto keletas bangų dėl to, kokia ji užsikrušusi tikriausiai ir kaip tiesiog tetrokšta kieno nors dėmesio. Aš prisišniojęs, pripažįstu. Bet aplinkui pakrūmėms šiluma alsuojant man netgi susišviečia nusistverti Elos — su per veidą nusidriekusiais šiaudplaukiais. Mano delnas net brūžinasi į jos koją, sušiaušdamas šilkinius plaukelius. Ela rangosi tol, kol dirvon susmenga jos kelnaičių trikampis. Bet kaip tik tuo metu vėjelis atgremžia nuo jos kojų tokį kvapsnelį, sakytum saliamio ar kokio galo, kad aš kaipmat atšlyju. Pasistengiu nesuraukti nosies, bet, atrodo, nepavyksta, ir ji tai pastebi. Ela vėl susiriša į mazgelį.

— Berni, kaip čia išeina, kad nenori paišdykauti? Tu varai į kelnes ar ką?

— Po galais, ne. Tiesiog manau, kad tu dar per žalia, štai ir viskas.

— Visa krūva vyresnių vyrukų nori su manim pažaisti.

— O taip, žinoma. Ir kas gi tokie?

— Denis, tarkim, Neiloras.

— O taip, žinoma. Užsipisk, nepatikėsiu.

— Aha, jis nori. Jis ir dar visa krūva kitų bernų.

— Eik jau, Ela...

— Misteris Doičmanas už tai net sumokėtų, žinau, per daug gerai žinau, velnioniškai gerai.

— Bybiop, EI, — Doičmanui beveik aštuoni šimtai metų!

— Nesvarbu, jis senesnis už tave ir vis dar apsimokėtų.

— O taip, žinoma. O iš kur tu, beje, žinai? Buvai pas jį ir teiravaisi ?

— Kartą buvau užsukusi, jis mane pavaišino koka ir truputį pačiupinėjo — mano užpakalį...

Neturėkite nė mintelės. Vyriška garbė taip pat egzistuoja, patys suprantat.

Į dienos pabaigą griovių pakraščiais ir šunkeliais patraukiu namo, plėsdamas akis, ar nepamatysiu šaudančių draugelių ar psichiatrų. Patenkintas esu, kad mamelė pas babūnę — pasipasakos viena kitai ir pasisotins, kas, kad tik makaronais su sūriu. Praleidau pasimatymą su Gusensu, todėl turiu dingti iš miesto. Namie šniurkščiojančios mamelės aš tiesiog neįstengčiau palikti, jokiu būdu. Jau taip aš užprogramuotas.

Dar nepasiekęs namų, pasiryžtu susukti babūnei ir iškloti mamelei, kad prisidirbau su darbu — grynų gryniausią teisybę, kaip paskutinį gestą. Neilgtrukus įžengęs į namus, išgirstu su niekuo nesupainiojamą unkščiojimų ir atodūsių seriją. Manosios burės subliūkšta ir lieka ties durų anga nelyginant koks nutrauktgalvis draugelis, pirmąkart susiruošęs užsukti į tavo namus. Motušė namie. Kūkčioja. Kėpsau be žado, tarsi šitaip likčiau jos nepastebėtas. Nelieku vis dėlto, ir būtent dabar mamelės taktika pasidaro permatoma kiaurai, mat ji skaidriai atsikrenkščia ir su sutaupyta energija užsiveda dar garsiau, gražiau gaikčioti. Tai skelia mano supistą širdį pusiau. Labiausiai dėl to, kad mamelė turi griebtis tokių akivaizdžių ėjimų, norėdama sulaukti dėmesio.

— Koks galas, mam?

— Šššš, tššš...

— Mam, koks galas?

Ji sugniaužia mano delnus ir pakelia akis it kalendorinis katinėlis po nelaimingo įvykio su traktorium, visa susiraukšlėjusi, aptekusiom lūpom.

— Ak, Vernonai, mažuti, Dieve...

Mane peršnioja nesvetimas jausmas — kai pajunti rimtos tragedijos potenciją. Bet minty turiu vieną dalyką: močia visuomet trokšta mano kraują sustingdyti gyslose. Kuo ilgiau ją pažįstu, tuo įtikinamiau ji žliumbia, mat kraujo sąstingio ribinė padala didėja. Mamelė tiek nusivažiavusi, kad ima net supistais oro burbuliukais jį sotinti. Mano kraujas išlieka šaltas kaip ledas.

— Ak, Vernonai, dabar mes iš rimtųjų turėsime dirbti ranka rankon.

— Mama, raminkis. Tu dėl šautuvo?

Akimirką jos akys prašviesėja.

— O ne, tiesą sakant, šeštadienį buvo surasti net devyni šautuvai — „Bar-B-Chew klėtis“ diskvalifikavo nugalėtojus, nes šie trasoje prikaišiojo šautuvų, šiandien mieste net velniai juokiasi.

— Tai kas per bėdos?

Ji vėl atranda savyje jėgų užsriūbauti.

— Nuėjau šį rytą atsiimti savo investicijų ir neberadau bendrovės.

— Lolio investicijos?

— Kiaurą dieną skambinu Leonai, bet man nesiseka jo surasti...