Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Dviratis švilpia gatvelėm be kelkraščių, tarp suklypusių trobelių ir ratuotų namukų, kol šviesa danguje beveik visiškai užgęsta. Atlekiame prie pigaus medinio, per savaitgalį sukalamo namelio, nors ir padoriai nuteplioto, su tvarkinga vejele, plytų bei smėliuko dailiai įrėminta. Gerojo misterio Doičmano vietelė. Pragirgždame su Ela pro molinę kirmijančio meksikiečio statulą ir atsargiai ant smėliuko greta namo paguldome dviratį. Misteris Doičmanas mūsų nelaukia. Tai vadinama Staigia Ataka, — prekyboje. Nutveriu Elą už pečių, kad duočiau paskutinį paliepimą.

— Ela, tik pažiūrėti ir paliesti, supratai? Nieko rimtesnio, aišku? Jei jis per toli nueitų, pakviesi mane.

— Atvėsk, Berni. Juk tai aš nešiojuosi polius, atsimeni ?

Kartais, po galais, nuo jos šiurpas krato, dievaži. Strategija tokia: Ela bus drovi ir meili ir iniciatyvą perleis jam. Maždaug: o taip, žinoma. Liepiau Elai, jei sugebės susilaikyti, net burnos nepražioti, bet tai jau visos krūvos dalykų prašymas iš Elos, patys suprantat.

Ji nugirgždina prie misterio Doičmano durų, o aš tuo tarpu prisiriečiu prie žemės, pasislepiu. Deduosi besirausiąs po kuprinę. Keli riebūs lietaus lašai it paukštšūdžiai tekšteli ant manęs. Tipiškas neraliuotasis Kroketas. Netrukus išgirstu pro atidaromas duris išsprūstantį Doičmano balsą.

— Kas gi šičia? — suulba jisai meilutėliai ir geraširdiškai. Doičmano balse justi įsisenėjusios senatvės tembras, lyg būtų vibratorių ar kokį galą nurijęs.

Supratęs, kad juodu įlindo į vidų, metu kuprinę ir girgždinu prie durų, žvalgydamas gatvę, ar nepamatysiu kaimynų. Ne ką teįžiūrėsi, neskaitant seno užsistovėjusio visureigio, ir ne per daug ką išgirsi, išskyrus vėjo šuorų zvimbinamas vielas. Veriu priešakines Doičmano duris — jos pasiduoda. Užgniaužiu kvapą, kol iš namo gilumos atskamba Elos balsas.

— Mama jas perka dėl to, kad medvilnė turėtų būti... oje, tamstos delnai šalti...

Yra! Veriu duris sau už nugaros ir tykinu į svetainę. Naujas kvapas įsispaudžia man į smegenis. Seniai užkonservuotų svajų, nelyginant organų kolboje, kvapas. Kitų žmonių namuose, kai tavęs juose nelaukia, trenkia didesne smarve. Sėlinu siauru koridoriuku Elos balso link pro vonios kambarį, kuriame tvyro kitokie pramoniniai kvapai. Tuo metu gatvėje kilpą išriečia mašina. Uždusimu delnu savo širdies bildesį, kol ji nušvilpia šalin. Mašina nušvilpia, ne mano supistą širdis. Cimpinu toliau.

Doičmanas su Ela lindi patalpoje, kuria užsibaigia koridorius. Žiojinti durų anga. Aš prisiploju prie sienos ir ištiesiu kaklą dirstelti pro plyšelį. Misteris Doičmanas kiurkso tokiam senutėliam akmeniniame guolyje, į kurį įsiropšti bemaž būtinos kopėčios. Drobulė simetriškai ištempta po jo simetrišku užpakaliu, kuris savo ruožtu suformuoja nedidukę taisyklingą klostę. Šalia gulto įtaisytas nusvidintas medinis stalas su lempa ant megztos servetėlės. Šalimais — piniginė, Biblija ir nespalvota nuotrauka variniuos rėmeliuos. Nuotraukoje švyti prielankiai nusiteikusi ponia skaidriomis patikliomis akimis ir garbiniuotais vilnoniais plaukais, kurie kartu su žiedais vilnija vėjely. Aiškus daiktas, — prieš galybę metų tas vėjelis pūtė. Kitoje kambario pusėje iškirstas langas, pro kurį matyti šiukšlinas darželis, be kita ko, su surūdijusiu dviviečiu suoliuku.

Ela stovi ties lovūgaliu, smakru prilaikydama pakeltą suknelę.

— Ha! Kutena... Luktelkit, norite pamatyti mano pietinį ašigalį ar... šiaurinį ašigalį?

Ji nusitraukia kelnaites iki kelių. Ne palengva nusismaukia, seksualiai ar kaip ten, o — pyst! nusitraukia jas, šiepdamasi, lyg ką tik būtum ją suradęs krautuvėlėj. Nuraukiat, ką noriu pasakyti apie Elą?

— Vajetau, kas gi čia? — Doičmano pirštai suvirpčioja ties nuogu Elos užpakaliu, jo alsavimas sutrinka.

Aš taip pat giliau įkvepiu. Tada strykteliu su mamelės Polaroid. Čikšt!

— Psichas! — meta Doičmanas. Regis, lūpos žiodamosi suvirpa, paskui jo snapas smenga į krūtinę, — iš gėdos tikriausiai.

— Misteri Doičmanai, viskas gerai, — sakau. — Misteri Doičmanai? Mes čia ne tam, kad pridarytume bėdų. Ši panelė čia savo noru, o aš su ja, tik tiek. Suprantat?

Jis pakelia į mane savo vangias žlibes ir nuryja kelis bebalsius žodžius. Paskui grįžteli į Elą. Toji užlaužia galvą it kokia televizijos žaidimo vedėja ir, rodydama dantis, įbeda akis į Doičmaną. Dieve, ji nenormali, garbės žodis.

— Misteri Doičmanai, — kalbu aš. — Tikrai atleiskite už tokį įsiveržimą, aš nenoriu jūsų įžeisti. Bet, matote, tamsta ir aš turime tam tikrų poreikių, mudu galime padėti vienas kitam.

Doičmanas klauso, teksasietiškai atkraginęs žandikaulį.

— Matote štai šią panelę? Lažinuosi, kad neatsisakytumėte pabūti su ja vienudu. Jūsų poreikiai tikriausiai bus nepriekaištingai patenkinti.

Aš mėgdžioju agentą iš tėčio vaizdajuosčių, kuris nuolat skėsčioja rankom ir krizena, tarsi būtum bukiausias šūdausis planetoje, jeigu nesupranti, kaip viskas pigiau grybo.

— Mainais už viską mums tereikia truputėlio grynųjų. Stojamasis mokestis šiandien tebūnie trys šimtai dolerių, pavyzdžiui... Standartinė vienkartinė lengvatinė įmoka, ir aš paliksiu judu dar kuriam laikui. Aš net nebekišiu nosies čia daugiau. Beje, misteri Doičmanai, galėsite pasiimti šitą nuotrauką, ir mes daugiau nė gyvenime nebesikėsinsime į jus ir nešnipštelsim nė žodelio. Tai mes tamstai atsakingai pareiškiam, tiesa, panele?

Ela įsiremia rankomis į klubus ir išsišiepia kaip moskietininkas su iki kelių nusmauktais triusikais. Doičmanas kurį laiką spokso į grindis, paskui sugraibo nuo stalo piniginę. Ištraukia iš jos banknotus ir atkiša man netardamas nė žodžio. Šimtas šešiasdešimt dolerių. Mano širdis susileidžia.

— Sere, tai visos jūsų santaupos?! Štai šitie pinigai? — žiūriu iš viršaus į jį, susenusį ir kretantį, ir mano širdis dar labiau susileidžia. Išvynioju banknotų ritinėlį ir atskiriu viršutinę dvidešimtinę.

— Prašom, sere. Neturime noro apšvarinti jus ir taip toliau.

Aš darau nusikaltimą, kad mane kotas. Nepakeldamas akių Doičmanas paima popierėlį. Bet štai koks dalykas man ūmai baksteli į subinę: Ela sulaukia taip geidžiamo dėmesio, ir už tai jai dar sumokama ; Doičmanas atsikrato savo priplėkusių pinigų ir gauna tokį dalykėlį, apie kurį tikriausiai sapnavo per visus savo pilnametystės metus; močia mano vadinamuoju darbu užsitikrina dvasios ramybę ir šiek tiek naujų įplaukų. O man paliekama išskirtinė teisė išbalansuoti tarp didžiulio melų mėšlyno ir supistos purvynės. Aš taip paniūru dėl tokių reikaliukų, kad tenoriu kuo greičiau nešdintis bybiop.

— Dabar paliksiu jus vienus, — burbteliu sukdamas link durų.

Kai pasiekiu duris, užnugary išgirstu Doičmano aimaną. Atsigręžęs matau, kaip stojasi jis ant kojų. Elos kelnaitės šauna kojomis į viršų.

— Nesustokite, — sako Lolis iš už lango. Nusisukęs nuo kameros, jis šūkteli per petį: — Leoną... Pažvelk, ką sužvejojome savo laidai!

Čiumpu Elą, kurios suknelės kraštai pusiau sugrūsti į kelnaites, ir tempiu ją į koridoriuką, pakeliui graibydamas nesugraibydamas mamelės fotoaparato. Aplenkdamas mudu į vonią nukleketuoja Doičmanas išplėstom akim ir neužsiveriančiu snapu. Kyšteliu pro duris nuotrauką.

— Sunaikinkit ją, sere, ir kad ir kas nutiktų — nesišnekėkit su tuo vyruku.

Grindlentės spyruokliuoja po kojom, kai mudu su Ela puolam pro priešakines duris, paskui — laiptais žemyn. Mus pasitinka įkypai pro prieangio žibintą čaižantys lietaus lašai, besismelkiantys kaip įaudrinti spermatozoidai. Tarp žvyro purslų tempiu Elą už kampo — ten, kur patamsyje nukišti mano daiktai. Ir — styro Lolis su kamera.